Internetas sproginėja nuo neapykantos ir bauginimų, ir čia kalbu ne tik apie atvirus riksmus, kad tuoj tą jūsų Lietuvą užims per 24 valandas, ištrėkš kaip musę ir joks NATO nepadės.

Paniką, depresiją ir erzelį verda ta daugialypė ir įvairiaspalvė medūza, apie kurią jau tiek kalbėta: antivakseriai, šeimamaršiai, celofanai ir lukašenkininkos šlovintojai, Putino teisintojai, filmo “Likimo ironija, arba po pirties” mylėtojai, “su Kinija draugaukime”, “Lianzbergis vagis”, Šimonytė praskolino šalį, kainos kyla, apgavo su euru, “kelkis, Lietuva”.

Toje toksiškoje masėje neatskirsi, kas apmokėtas, kas idėjinis, kas mulkintojas, o kas apmulkintas, kas lengvatikis, o kas cinikas.

Lygiai taip buvo ir prieš aštuonis dešimtmečius: vieni išdavinėjo Lietuvą dėl pinigų ar dėl valdžios, kiti - jautėsi nesuprasti, buvo naivūs, o ir pinigus mėgo (Salomėja Nėris ne už dyką publikavo savo eiles apie Staliną, ir už Lietuvos išdavystę gerai uždirbo deputatės tarnyboje), propaganda žmonės užsiėmė ir sąmoningai, ir iš kvailumo. Visaip buvo.

Ir vėliau buvo įvairių žmonių Tarybų Lietuvoje - ir Komunistų partijoje, ir ministerijose, ir paveikslus tapė pagal užsakymą, ir knygas rašė, į Lenino premijas taikydami, ir draugus išdavinėjo, ir su KGB bendradarbiavo, irgi iš įvairių paskatų, motyvų, interesų ir svajonių.

Tik vienas dalykas liko nekintamas: tu atsakai asmeniškai už viską, ką esi padaręs. Niekas negalioja - buvau naivus, buvau užzombintas, klydau, nesupratau, tikėjau, pasimečiau, apmulkino. Gal visa tai buvo, bet tu vis tiek atsakai.

Lygiai taip, beje, kiekvienas galų gale gauna pagal nuopelnus už gerus darbus: nesiskaito nei “buvo reikiamoje vietoje reikiamu metu”, nei “tėvai padėjo”, nei “šeima privilegijuota”, nei “jam tik pasisekė”, nei “nuskilo”, nei “aklai vištai grūdas” - visi geri darbai užsiskaito, ką tu pats darei kiekvienu momentu, kai galėjai rinktis. Ir būna atlyginta, nebūtinai šiame gyvenime.

Taip ir dabar su visais kenkėjais, inscenizuotojų kartuvių statytojais, riaušininkais, melagiais, pseudomokslo ir tamsybės skleidėjais, sąmokslo teoretikais, sovietmečio gynėjais ir laisvos Lietuvos niekintojais: visų jūsų vardus ir pavardes prisiminsim. Viskas, ką padarėte ir pasakėte, nebus užmiršta, kaip nebuvo ir nebus užmiršta nei Petrui Cvirkai, nei Petrui Griškevičiui, nei “Jedinstvai”. Lygiai taip pat visi, kas išsimėšlino rankas, dirbdami su Rolandu Paksu 2003-2004 metais per jo gėdingą prezidentavimą, apkaišytą melais ir borisovais, ir savanoriškai buvo greta jo tuo metu, nešios tą kvapelį ir šiame gyvenime, ir visuose ateinančiuose.

Rusijos žurnalistas Aleksandras Nevzorovas, kuris žino ir pripažįsta, kad gindamas griūvančią Sovietų Sąjungą ir sovietų smogikus 1991 metais, padarė nusikaltimą prieš Lietuvą, šimtąsyk atgailavo ir šiandien yra jau kitas žmogus, tačiau tuo pačiu gerai suvokia, kad jam nebus atleista ir pamiršta nebus.

Čia ne grąsinimas laisvos Lietuvos nekentėjams: mūsų šalis yra ir bus teisinė valstybė, ir niekas neateis pas jus su antrankiais už Feisbuke platinamus melus, esą Lietuvoje kainos kyla, o pajamos nedidėja, arba kad vis daugiau žmonių skursta (čia tik pora melo pavyzdžių iš plataus asortimento, su kuriais nėra reikalo net ginčytis - kaip jau sakiau anksčiau, Ingridos Šimonytės Vyriausybei reikia ne diskusijų su piktavaliais ir tamsuoliais, o efektyvios ir neatsiprašinėjančios propagandos: Užkalnis: metas įjungti propagandą, nes priešai nelaukia)

Būtų absurdiška šnekėti taip, kaip šneka priešo nuodingos medūzos (arba aštuonkojo) čiuptuvai, kurie užpylinėja interneto erdvę girtomis svajonėmis apie tai, kaip teisim ir sodinsim į kalėjimą Ingridą Šimonytę, Gabrielių Landsbergį ir visus DELFI propagandininkus ir pakalikus, į vieną kamerą sugrūsim Romą Sadauską ir Vaidą Saldžiūną kartu su Andrium Užkalniu. Šitas jų kalbėjimas nėra bauginantis, atvirkščiai, psichologijoje tai vadinama projekcija: besidergiantys šeimamaršių kurstytojai ir riaušininkai supranta, kad pažeidinėja įstatymus penkiskart per dieną, suvokia, kas jų laukia už konkrečias jų veikas, ir drąsina save, nukreipdami savo baimę agresijos forma į tuos, kas labiausiai juos siutina, nes šaiposi iš jų kroksų ir šaranų.

Niekas nesugaudys ir nenubaus tų visų sovietijos nostalgikių su gėlių puokštėmis vietoje profilio nuotraukomis, išpešiotais juodvarnio anktakiais mojuojančių ir feisbukuosna skrandžio turiniu besitaškančių, beraščių kelių erelių skustom galvom, ir dėdžių albinų bulvių veidais, Romo Dambrausko besiklausančių - bet niekas nepamirš po dešimties ar dvidešimties metų visko, ką jūs sakėte, kaip arti prie teatralizuotų kartuvių per mitingą stovėjote ir kokias bauginimais laidėtės.

Ne todėl negaudys ir nebaus, kad dominuotų seilėtas ir kreivai suprastas humanizmas, kurį propaguoja visokios politiškai korektiškos ir multikultūrinį tarpusavio supratimą išpažįstančios organizacijos, kur nuolatos kalbama, kad visi turi teisę į nuomonę, kad smurtaujantys riaušininkai ir lojantys tamsybininkai irgi yra tautos vaikai ir dargi jos labiausiai kraujuojanti, sopanti, nesuprasta ir ignoruota dalis, kad jiems reikia supratimo ir priėmimo, atjautos ir gėrio. Žinote, kaip jie sako: jeigu degradavusi ir sugyvulėjusi minia kviečia dorotis su politikais ar gėjais, tai kalti ir atsakingi ne minios atstovai, o šviesuomenė, elitas, kad mažulėlius privedė prie to. Kalti visada gėjai, žydai, užsieniečiai ir Landsbergis.

Ne, negaudys ir nebaus todėl, kad buvimas toje įvairiaspalvėje medūzoje ir pasirinkimas būti su blogio jėgomis yra pats savaime bausmė. Tai yra nelaimingų žmonių teritorija, kurion niekas iš šalies nenori eiti, bet, jei jau ten atsiranda (kai neturi pritaikymo ir dėmesio tarp teigiamų ir gerų žmonių, o validacijos reikia), tai visaip teisinasi, kad žiū, aplinkui daug tokių, aš ne vienas, mes čia būryje visi tokie, visi taip darome, visi taip kalbame.

Pažiūrėkite į visų laikų marginalus - ar jūs manote, kad kam nors (išskyrus saujelę labai sujauktos sielos individų) norisi būti Venckiene, Paksu ar Celofanu? Kad kam nors atrodo patrauklus jų gyvenimo kelias? Kad kur nors jaunuolis galvoja: “norėčiau užaugęs būti, kaip Orlauskas, čia tai vyras, arba bent jau kaip provincijos buduliai, kurie fotografuojasi prie svetimų automobilių Norgėje?”.

Kad kas nors, atėjęs darbintis į teisininkų firmą ir paklaustas per pokalbį, kas jam autoritetas teisėje, atsakytų: “Ignas Vėgėlė”? Arba kad kur nors bus teikiamos Kepenio vardo premijos už nuopelnus medicinai? O gal įsivaizduojate paminklinę lentą, kurioje bus parašyta, kad čia gyveno ir kūrė visuomenės švietėja Jurga Lago?

Neįsivaizduojate, nes jei kur nors bus tokia lenta, tai tikrai ne tokioje šalyje, kur kas nors norės gyventi. Paminklus tamsybininkams ir riaušininkams statydavo tik tokios šalys, kurios buvo aptvertos spygliuota tvora, kad iš jų nepabėgtų - Sovietų Sąjunga arba Turkmėnija.

Todėl jeigu jie, tie marginalai, jaučiasi, kad vasario šešioliktoji yra ne apie juos, tai jie neklysta. Šventė yra mums ir apie mus, o esantys kelkraštėje yra ten tik todėl, kad kelkraštėje pasirinko būti.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (181)