aA
Iš visų svajonių, kurias mes turėjome nuo laisvės atgavimo laikų, viena taip ir liko rožinė, tolima ir praktiškai neįgyvendinta. Mes galvojome, kad mes savo nuostabią šalį galėsim rodyti ir kitiems, galėsime už tai gauti daug pinigų ir pagaliau gyventi kaip tie užsieniečiai, kurie padaro iš turizmo industriją.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Su komunizmu irgi taip pat buvo: sakydavo, kad labai gera mintis, tik va, su įgyvendinimu kažkas nesiklijuoja. Pagal instrukciją, prisimenate, reikėjo viską išgriauti ir tada pastatyti naujai, nugriovė ne iki galo, naujo beveik nieko nepastatė, tokia ir liko amžina statybų aikštelė ir purvabrydis.

Negali sakyti, kad turizmo prasme mums visiškai nieko nesigavo. Iš gilaus miego pabudo vietos turizmas, lietuviai pagaliau po truputį važinėja po savo šalį.

Iš užsienio turistų atvyksta daugiau nei prieš trisdešimt metų (augimas beveik nuo nulio visad būna sparčiausias), jie pabūna kelias dienas ir išleidžia šiek tiek pinigų, yra šiek tiek darbo vietų sukurta ir Lietuvą kartkartėm vis kur nors pamini kaip lankytiną vietą (tada apsišlapinam iš laimės ir vieni kitiems rodome tą paminėjimą – žiūrėk, mus įvertino). Keli šalies regionai jau apsitvarkė tai, ką turi lankytino, net ir stendą ar lankstinuką pagamino.

Tik ta mūsų sėkmė yra labiau kaip nevykėlio pasitaisymas: nebegeria kasdien, susirado paprastą darbelį už minimumą ir ten kasdien eina, nebevagia iš mamos pinigų ir net kartais prausiasi.

Už Europos pinigus sutvarkyta miestelio aikštė, negražus fontanas ir nelankomas turistų informavimo centras yra, žinoma, geriau negu duobės, išdaužyti šviestuvai ir skudurynas miestelio centre, bet tik tiek. Niekas nevažiuos į Raseinius ar Pasvalį pažiūrėti sutvarkyto grindinio arba naujų suoliukų skverelyje.
Andrius Užkalnis

Užtenka pavažinėti po Lietuvą – o aš labai daug važinėju po Lietuvą – ir pamatai, kad niekas dar nė neprasidėjo.

Iš turizmo mes pasiimame kruopelytes, skatikus, nes nemokame pardavinėti nei saviems, nei svetimiems, nežinome, ką pardavinėti, ir dar esame pasipūtę ir įsivaizduojame esą Europos centras, šiaurės Europa, Marijos žemė ir neprilygstamo grožio lopinėlis, kur praktiškai mums turi padėkoti, kad leidome pas mus atvykti.

Už Europos pinigus sutvarkyta miestelio aikštė, negražus fontanas ir nelankomas turistų informavimo centras yra, žinoma, geriau negu duobės, išdaužyti šviestuvai ir skudurynas miestelio centre, bet tik tiek. Niekas nevažiuos į Raseinius ar Pasvalį pažiūrėti sutvarkyto grindinio arba naujų suoliukų skverelyje. Lygiai taip pat niekas nesirinks Lietuvos vien todėl, kad čia kažkada buvo labai greitas internetas.

„Tai ką mums rodyti? Ką mes turim, tai niekas nelanko. Reik kažkaip sudominti.“ Atsakymas būtų paprastas: iš tavęs nieko neperka, nes neturi nieko patrauklaus pasiūlyti. Ne sudominti ubagiškom atrakcijom reikia, o pasidaryti kažką rodomo ir įdomaus, kaip tas medžių lajų takas Anykščiuose. Dabar jie turi priežastį, kodėl pas juos reikia važiuoti, o tu neturi. Tavo parestauruotas dvaras plastikiniais langais tinka nebent pokylių nuomai (jei klientai neišrankūs), bet rodyti ten nėra ką ir važiuoti nėra dėl ko.

Panašiai būtų, jei tu neturi nei obuolių, nei kriaušių, nei bulvių, nei mėsos, bet nori prekiauti turguje ir atsineši iš namų senų plytgalių. Išsidėlioji plytgalius.

Niekas neperka, nes niekam jų nereikia ir nemokamai. Tada pradedi nervintis ir visus kaltinti. Valstybė nepadeda, nėra strategijos, nėra šūkio, nėra reklamos valstybės mastu, kažką kažkas turi padaryti. Nes dabar mano verslas yra žlugdomas.

O gal mano plytgaliams reikia atskiros feisbuko paskyros ir reklamos internete? Koks nors plėtros fondas galėtų mums padėti, reikia užpildyti paraišką.

Čia bėda mūsų žmonių, kurie yra tamsūs, niekur nebuvę, nieko nematę, nemoka kalbėti ne tik angliškai, bet ir lietuviškai, nekenčia pardavinėti ir siūlyti, bet tuo pačiu metu galvoja, kad ne šventieji puodus lipdo, bus gerai ir taip. Tai sėdi ir žiopso, gal atvažiuos koks turistinis autobusas į jo gryčią.
Andrius Užkalnis

Ne, tau tiesiog reikia sugalvoti ką nors paklausaus, o ne su plytgaliais turguje stovėti.

Lygiai tas pats su mūsų turizmu. Trisdešimt metų kliedima apie šūkius, koncepciją, logotipus, reklamą užsienio leidiniuose, „drąsią šalį“, net apie vargano sostinės oro uosto pavadinimą kokio didžiavyrio vardu – apie ką tik nori, tik ne apie tai, ką padarius tikrai perkamo ir paklausaus.

Ir čia ne šalies valdžios bėda, ir net ne savivaldybių bėda. Čia bėda mūsų žmonių, kurie yra tamsūs, niekur nebuvę, nieko nematę, nemoka kalbėti ne tik angliškai, bet ir lietuviškai, nekenčia pardavinėti ir siūlyti, bet tuo pačiu metu galvoja, kad ne šventieji puodus lipdo, bus gerai ir taip. Tai sėdi ir žiopso, gal atvažiuos koks turistinis autobusas į jo gryčią. Autobusas neatvažiuoja, ir turime dar vieną nusivylimo istoriją.

Aš jau esu rašęs apie turizmo sodybas ir viešbučius, kur niekas nekelia telefono, nes neprisimena, kur pasidėję (arba išsikrovęs), kurių internetinės svetainės neatnaujintos per pastaruosius penkiolika metų, kurie turi elektroninio pašto adresą, bet pašto dėžutę tikrina rečiau, negu jų dukra darosi nėštumo testą.

Apie tai, kad pastatyti ženklų prie kelio niekam į galvą neateina („tai žinokit, pas mus visi klaidžioja, niekaip surast negali – kai prieš dešimt metų pasidarėm sodybą, tai dar niekas nėra lengvai suradęs“).

Apie tai, kaip telefonu, jeigu ir atsiliepia, tai „ALIO“ (nes negi pasakysi restorano pavadinimą), ir bet kuriuo atveju būna šoke, kai jų paklausia, ar galima jų sodyboje apsistoti.

„Tai net nežinau, kaip čia daba daryt, čia viską vyras tvarko, jo dabar nėr.“ Ir girdisi, kaip nori greičiau pabaigt telefono pokalbį. „Mes šiaip nenuomojam, nu kaip, nuomot nuomojam, bet čia kažkaip tartis reik vis tiek.“ Ir, atkreipkite dėmesį, aš, kai skambinu, moku kalbėt lietuviškai. Norėtumėt išgirsti, kaip jie šitą patį varo angliškai? Nenorėtumėt.

Apie tai, kaip provincijos muziejuje yra nurodytas darbo laikas, bet muziejus uždarytas, nors turėtų veikti.

Paskambini nurodytu telefonu, „ALIO“, sako paklaikęs balsas. „Taigi mes užsidarę šį mėnesį.“ Bet pas jus ant durų parašyta, kad dirbate. „Tai jūs nežiūrėkit, kas ten parašyta. O kaip jūs išvis šitą numerį gavot, čia juo nereik skambyt“. Bet jūsų feisbuke šitas nurodytas. „A, tai čia pasenęs, mes ten tų jau kaip sakyt feisbukų nežiūrom, apsileidę esam.“

Apie tai, kaip klausia – norėsit lauke sėdėti ar viduje? Viduje, sakai. „Sėskit lauke, nes viduj nėra vietos, pas mus viduj užsakyta.“ Tai kodėl klausėt? „Mes visų teiraujamės.“

Kai skambini pasiklausti, kaip rasti kokį nors objektą. „Nu kaip čia jums dabar paaiškint.“ Aš žinočiau, kaip jums paaiškinti, aš gal neskambinčiau. Aiškinkit lietuviškai. „Žinot, kur anksčiau degalinė buvo? Dabar jau jos nėra. Ne ta, kur prie sankryžos, o ta kita?“ Nežinau, aš čia pas jus pirmą kartą išvis. „Nu tai jums bus sunku, žinokit, surast.“

Tai galėtų būti Lietuvos reklaminis šūkis: „Lietuva. Telefonų nekeliame. Į klausimus neatsakome. Šiandien nedirbame.“
Andrius Užkalnis

Ėjom pasiklydę, nerandam atodangos, kuri pažymėta miestelyje kaip lankytinas objektas. Sutinkam vietinę gyventoją. „Tai reikėj nusukti ten į šoną, bet ten nėra jokio ženklo. Mes tai vietiniai žinom. Kas ieško atvažiavę, tie nieks neranda.“ Iš esmės, tai visas lietuviškas turizmo biznis viename sakinyje.

Esu rašęs ir apie tai, kaip valgiaraštis būna surašytas grynai teorinis, ir jau pirmą klausimą užduodame: „Ar yra kažkas valgiaraštyje, ko neturite?“ Visko turime, sako net įsižeidę. „Tada norėčiau ėrienos.“ „Tai vat, ėrienos neturime. Šiaip turime, bet šią savaitę nėra.“

Esu rašęs ir apie parduotuves Lietuvos muziejuose, kur visos prekės užrakintos po stiklu, ir raktą turi Aldona, kuri kaip tyčia išėjus pietaut, o jeigu atsiranda atsarginis raktas, tai kaip tyčia neveikia kortelių skaitytuvas, o jūs gal turit grynais, ir be grąžos, nes mes grąžos irgi neturim.

Tikra istorija iš praėjusios savaitės. Važiavom į šiaurės Lietuvą, parašiau feisbuke, ką patarsit aplankyti (vis dar geriausias būdas susirinkti informacijos). Pakvietė perskaitę šeimininkai į kažkokią sodybą, sako, turim ir restoraną.

Klausiu, ką siūlot valgyt, ką pas jus ragaut? „Paslaptis, nesakysim, atvažiuokit ir pamatysit.“ Šitą galima dėti ant Lietuvos turizmo reklaminio leidinio viršelio. Norėjau daužyti galvą į stalą, bet pagailo stalo.

Tai galėtų būti Lietuvos reklaminis šūkis: „Lietuva. Telefonų nekeliame. Į klausimus neatsakome. Šiandien nedirbame.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Guoga traukiasi iš aktyvios politikos: kitąmet nedalyvausiu jokiuose rinkimuose (79)

Buvęs liberalas Antanas Guoga , ilgą laiką buvęs laikomas realiausiu „valstiečių“ kandidatu...

Nuošalioje Vilniaus vietoje tiekia autentišką armėnišką maistą: stulbina kainomis ir porcijų dydžiu (176)

Jeigu nebūčiau vykusi automobiliu pro šalį, apie Valakampių paplūdimyje kepamus armėniškus...

Rezultatyvumu pradžiuginęs Lekavičius padėjo „Panathinaikos“ sutriuškinti Eurolygos debiutantus (2)

Miunchene antausį gavę Atėnų „Panathinaikos“ (2-1) krepšininkai išliejo susikaupusį...

Orai: artėja šalčiai (6)

Meteorologų teigimu, penktadienis bus gerokai vėsesnis nei praėjusios dienos. Naktį daug kur...

Lietuvių augintojus prispaudė kinai ir ukrainiečiai (121)

Šalies medaus eksportuotojai išgyvena sunkmetį – pirkėjų prireikė žvalgytis net tolimoje...

Panevėžyje nugriaudėjo galingas sprogimas: visiškai sugriauti keli garažai (84)

Bendrasis pagalbos centras informavo, kad Panevėžyje, Ateities g. 28, garažų masyve nugriaudėjo...

Grigas garantuoja, kad „Žalgiris“ šį sezoną eis toli, Čeponis stabdo arklius (58)

Trys pralaimėjimai iš eilės – ne „Žalgirio“ stilius. Šarūno Jasikevičiaus pamokslo...

Kol žmona rūpinosi namais, vyras ėjo pas meilužę: viską pakeitė gimtadienio vakarėlis (105)

Šventai tikėjau, kad galima išsaugoti šeimą . Ir jei ne atleisti už išdavystę, tai bent...

Guoga atviras: kandidatu į Vilniaus merus galėtų būti Vytautas Bakas (24)

Artėjant rinkimams į Vilniaus mero kėdę spėliojama, kas galėtų tapti nauju sostinės vadovu....

VU profesoriaus elgesį tyrusi komisija nustebino studentą: pripažino, kad esu „Karbauskio b...pys“ ir „šiukšlė“ (355)

Nors profesorius Paulius Subačius viešoje erdvėje palankiai vertino itin įžeidžiančius...