Prieš tris dešimtmečius su trupučiu pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga, mūsų žmonės norėjo laisvės – išskyrus Algirdą Brazauską ir jo draugus, kurie norėjo „suvereniteto SSRS sudėtyje“. Su laisve daugmaž buvo viskas aišku ir priimtina, juo labiau kad Lietuva ne taip seniai (tarpukaryje) jau buvo laisva, ir buvo visai nusiteikusi pakartoti tą neblogą patirtį.
Tačiau, kalbant apie ekonomiką, viskas buvo kitaip. Pusę šimtmečio nuodytos smegenys bijojo žodžio „kapitalizmas“ maždaug taip pat, kaip bijojo žodžio „seksas“ – nieko nuostabaus, kai tau be atvangos kartojo, kad kapitalizmas yra baisu, kapitalizmas yra išnaudojimas, kapitalizmas yra nelygybė, kapitalizmas yra saulelė turčių jachtose ir limuzinuose, o likę skurdžiai, kurie krapštosi šiukšlių konteineriuose.
Tokio gyvenimo nelabai kas norėjo, išskyrus įžūlų jaunimą (pats toks buvau), nes mažai kas tikėjo, kad galės būti tie, ką kapitalizmas džiugina. Kai kas gyvenime yra vabzdys, kai kas – automobilio priekinis stiklas, į kurį tas vabzdys išsitreškia, ir kadangi daugumos savivertė, pasitikėjimas savo jėgomis ir supratimas buvo vabzdžio dydžio (niekas labai nepasikeitė ir šiais laikais), jie norėjo tokio gyvenimo, kur jų, vabzdžių, nebaugintų važinėjantys automobiliai. „Vabzdžiai už automobilių priekinių stiklų draudimą“ – skamba kaip politinio judėjimo pavadinimas.
Žinoma, sovietinio socializmo niekas nenorėjo irgi, nes visi gerai matė, kad jis neveikia, valgyti neduoda, namų nestato, automobilių nepagamina ir yra visiškas ir negrįžtamas bankrotas, toks pat, kaip lietuviškų sportbačių gamyba prieš trisdešimt metų: nei sportbačių, nei gamybos, nei algų darbininkams. Žinote tą nekorektišką juoką apie merginą-programuotoją: nei programuoti moka, nei kaip moteris gali būti įdomi. Ilgai laukiau, kol kur nors galėsiu šį šposą pritaikyti, ir štai sulaukiau.
Todėl daugelis lietuvių vieni kitiems pasakojo apie švediško socializmo pasaką, arba, tiksliau, tokį labai supaprastintą paveikslėlį. Privatūs asmenys gali daryti verslą, ne viskas priklauso valstybei, individai gali net turėti gamybos priemones – ne tik sulčiaspaudes, bet ir fabrikus. Tačiau, kai tik jiems pradeda sektis, jie moka labai didelius mokesčius, todėl valstybė turi labai daug pinigų, ir gali maitinti ir rengti tuos, kam nesiseka dirbti ir užsidirbti, taip pat ir tuos, kurie net nebandė užsidirbti, ir, be abejo, tuos, kurie galėtų dirbti, bet jiems labiau patinka nedirbti.
Kitaip tariant, jei nori, gali stengtis ir turėsi tą patį, ką turės ir tas, kas nesugeba, nemoka ar nenori. Argi ne puiku? „Kodėl aš turėčiau atsisakyti televizoriaus, automobilio ir sodybos – nejau vien todėl, kad nieko nesugebu užsidirbti? Jeigu nevykėlis, netikėlis ir tinginys – tai negi ne žmogus?“ Ir skandinaviškojo socializmo valstybė atsakydavo: ne, nesijaudink, tu tikrai esi žmogus, jeigu tu nenori dirbti ar nemoki dirbti, tai ne tavo kaltė – tai tavo ypatybė ir pasididžiavimas. Darbštus, gudrus ir protingas niekuo už tave nėra geresni, mes iš jų paimsime ir tau duosime. Eik nusipirk naują televizorių ir pasikabink bute, kurį mes tau irgi nupirkome, nes savam neužsidirbai pinigų.
Lietuviai klausėsi ir karpė ausimis, kaip tas medinis žmogutis senoje pasakoje, kuris patikėjo, kad, užkasus pinigėlius į žemę, išaugs pinigų medis. Tai jiems buvo skandinaviška stebuklinė pasaka. Lietuviai savo esme, mentalitetu ir širdimi dauguma yra slavai ir todėl jiems tai buvo tik dar viena nauja rusiška pasaka apie staltiesę, kuri pati puotą generuoja su valgiais ir gėrimais, apie gėrybes, krentančias iš plačių rankovių, apie pinigą, kurio neįmanoma išleisti (kiek bepirktum, jis pats grįžta į piniginę) ir apie laimingą durnelį vardu Ivanas, kuriam viskas sekasi, nes jis tiesiog guli ant krosnies ir niekuo nesirūpina.
Iš tos skandinaviškos lietuvių kalboje atsirado kliedesiai apie „orią algą“ ir „orų gyvenimą“. Kas yra ori alga? Tai tokie pinigai, kurių tu neuždirbai (nes neturi tam nei žinių, nei sugebėjimų, nei ištvermės), bet kurių tau reikia, kad pasijustum ne blogiau, nei kaimynas, kuris užsidirbo. Štai kas yra orus atlyginimas. Uždirbti pinigai šiaipjau yra pasiekimų, talento ir pastangų matas, o „ori alga“ yra veltėdžio arba netikšos geros nuomonės apie save, ir kiek jam visuomenė skolinga, išraiška.
Kai išgirstu „ori alga“ arba „socialinis teisingumas“, iškart žinau, kad toliau po šių žodžių seks kaulėta arba putli perskirstytojų rankelė, kuri niekada nenori duoti man, bet visada nori paimti iš manęs.
Kas be ko, dar skandinaviško socializmo modelis turėjo dovanų ne tik tiems, kas norėjo gerai gyventi nedirbdami, bet ir tiems, kurie norėjo save įprasminti, imituodami darbą, veiklą ir mokslą (apie tai lietuviai sužinojo jau vėliau, bet jau kai sužinojo, tai tik laikykis, lipa sienom taip, kad dūmai rūksta).
Jei nenori sėdėti socialiniame būste su nemokamu alumi rankoje ir prie dovanoto televizoriaus, gali vaizduoti akademinę arba visuomeninę veiklą ir jungtis prie vienos iš daugelio nevyriausybinių organizacijų, fondų, centrų, koordinavimo tarybų, universitetų ir gerovės gynimo komitetų.
Svarbu susirasti kažką, ką galėsi ginti ir už ką kovoti: prieš vyrų dominavimą ir pimpalų galia paremtą genderinį šovinizmą, prieš juodųjų figūrų sisteminę skriaudą šachmatų žaidime ir už sąvokos „juoda kava“ uždraudimą mokyklose ir viešame gyvenime, už santuokas tarp žmonių ir naminių gyvulių, už teisę įkėlinėti kruvinų tamponų nuotraukas į internetus, prieš galiojančių įstatymų taikymą imigrantų atžvilgiu ir už baudžiamojo kodekso atšaukimą vagių ir plėšikų atžvilgiu, paliekant jame tik „neapykantos nusikaltimus“ (pavyzdžiui, uždraudžiant juoktis iš lytinių kvotų taikymo televizijos ir radijo laidose, kai reikalaujama, kad programose po lygiai būtų atstovaujami žmonės skirtingais lytiniais organais).
Skandinaviškoje karinės politkorekcijos sistemoje būti pasipiktinusiu skriaudžiamų gynėju labai apsimoka: gali nesunkiai gauti daktaro laipsnį arba profesoriaus statusą išgalvotose mokslo šakose (nereikia vargintis su visokia ten fizika arba filologija ir daugeliu metų darbo), gali net pats sugalvoti studijų kryptį, pavyzdžiui, lygybės ir įvairovės studijos, lytinių stereotipų destrukcijos teorija arba pozityvaus rasinio keršto ir baltųjų atgailos mokslas.
Dabar greitai persukime laiką tris dešimtmečius į priekį ir pamatysime, kad svajonė išsipildė. Verslo demonizavimas ir užsidirbančių keikimas yra valstybės politika. Asfaltuojamų keliukų šalyje didžiausias amoralumas yra samdyti žmones, gaminti prekes ir paslaugas, ir uždirbti pinigus. Nesvarbu, kad nuo uždarbio moki mokesčius: valstybinėje neapykantos liturgijoje yra kartojami tie patys poteriai: „turtingieji ir verslininkai mokesčių nemoka, jie turi buhalterius“.
Ir jus moralizuos ir jums aiškins, kiek turite uždirbti, kiek turite mokėti ir kiek galite pasilikti sau ne kas kitas, o tie patys, kurie per visą gyvenimą nė vieno žmogaus nepasamdė, nė vieno verslo nesukūrė ir gyveno iš valstybės biudžeto. Visi pripratę: gydytojams apie jų teisingą darbą ir tinkamų vaistų skyrimą daugiausiai aiškina irgi ne universitetus baigę ir ne darbus dirbantys, o mažaraščiai dundukai, kurių vienintelis ryšys su medicina yra toks, kad kažkada gimė ligoninės patalpose. Apie moralę irgi garsiausiai aiškina paleistuviai, svetimautojai ir šliundros.
Visi politikai, per visą vaivorykštę, bet kurios spalvos ir pakraipos, yra suvienyti tvirtos idėjos apie verslo amoralumą ir kolektyvo ir minios viršenybę prieš individą. Ateina rinkimai, kurie man kelia pasišlykštėjimą, nes dirbančių ir uždirbančių toje minioje niekas nepalaiko, ne, velniop palaikymą – mums net niekas nepritaria. Velniop pritarimą, tegul nors atsiranda viena partija arba vienas politikas, kuris pažadėtų: „Mes atsiknisim nuo verslo ir nekišim savo purvinų pirštų ir knyslių ten, kur mūsų neprašo, arba bent jau retkarčiais pabandysime bruktis mažiau.“
Niekas ir to nepasako. Visų partijų programos, pasisakymai ir šūkiai yra optimizuoti pašalpų ir išmokų gavėjams. Jeigu verslas ir minimas, tai tik „paramos smulkiam verslui“ kontekste. Ta prasme, kalbant apie verslą, kuris pats, be paramos ir subsidijų, neišsilaiko ir perspektyvų neturi, nes yra ne verslas, o veiklos imitavimas. Pakankamai jau pristatyta per pusantro dešimtmečio ES paramos visokių kaimo turizmo sodybų ir panašių paraminių-pašalpinių projektų, kurie neplanavo atsipirkti, negalėjo atsipirkti ir neatsipirks niekada.
Asmeninė iniciatyva, atsakomybė ir pelnas ne tik politikams, bet ir jų rinkėjams yra įtartini keiksmažodžiai. Jie noriau kalba apie minimalaus atlyginimo didinimą, darbo dienos trumpinimą, darbuotojų teisių dar didesnę plėtrą ir jų atsakomybės ribojimą, dar trečią, ketvirtą ir pagaliau septintą laisvas Vėlinių dienas, kad turėtume per metus laisvadienių daugiau negu bet kuri tauta pasaulyje, ir apmokamų atostogų ilginimą ir motinystės atostogų apmokėjimą darbdavio sąskaita iki vaikui sukaks 25 metai arba vaikas jau turės savo vaikų.
Per trisdešimt metų pašalpinių tinginių tauta išveisė Lietuvoje bailių ir tinginius bei kvailius glostančių ir čiūčiuojančių politikų kartą, kuri paniškai bijo kam nors priminti apie tai, kad kiekvienas atsakome už savo gyvenimą, kad, jei nori daugiau pinigų, reikia daugiau ir geriau dirbti, kad tie, kas geriau ir daugiau mokosi teisingų dalykų, o ne dėl diplomo trinasi, daugiau uždirba ir didesniais automobiliais važinėja, kad turtą kuria našus ir išmanus darbas, o ne ministerijos ir ne Seimas, kad taupymas ir investavimas yra dorybė.
Ir kad valstybę kuria tauta, jos vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai, ir kad šeima su jos tarpusavio palaikymu ir atsakomybe yra pagrindinis visuomenės socialinis darinys. Baikit jūs, net žodį „šeima“ juk baisu ištarti: vienas politikas, kalbėjęs apie naują miesto paplūdimį, kur galėtų ateitų žmonės šeimomis, buvo užsipultas, nes kai kam žodis šeima yra koduotas neapykantos žodis: o kaip turi pasijusti tie, kas gyvena pavieniui?
JAV prezidentas Johnas F. Kennedy, pasakęs žmonėms: „Neklausk, ką tavo šalis gali padaryti dėl tavęs. Paklausk, ką tu gali padaryti dėl savo šalies.“ Jei šiandien tokius žodžius pasakytų Lietuvoje, būtų nušvilptas ir tie žodžiai būtų turbūt iškirpti iš nacionalinio transliuotojo reportažo, kaip kiršinantys, žeminantys ir provokuojantys.
Tai štai kokią svajonę mes pasiekėme per tris laisvės dešimtmečius. Didžiuojatės? Aš – nelabai. Vienas dalykas, kuriuo dar galiu pasidžiaugti, kad vis dar galiu parašyti apie tai, kad man tokia ideologija nepatinka, ir negauti šaukimo į teismą.