O kaipgi: gi būdavo atvykę iš šalies, kur nebuvo negirdėta padėti stipresnį magnetą prie elektros skaitliuko, kad lėčiau suktųsi ir mažiau prisuktų. Nesisuksi – negyvensi.
Anglija. Maža kompanija, kurioje žmonės grūda reklaminę medžiagą į vokus su atspausdintais adresais. Čia smulkiems klientams, kuriems neapsimoka užsisakinėti mechanizuoto pakavimo. Kambaryje sėdi nekvalifikuoti žmonės iš Anglijos ir iš įvairių kraštų.
Sugrūda šimtą vokų, atsižymi. Moka už kiekvieną šimtą po kelis svarus.
Tik lietuviai sugalvojo žulikauti ir tiesiog rašytis daugiau padaryto darbo, negu buvo padarę. Nes, o kaip patikrins? Niekaip. Kodėl sukčiaujat? „Nes galim.“ Niekas taip neatsakė, ir niekas taip neklausė. Tiesiog akivaizdu. Sukombinuotas ir nusuktas pinigėlis visad pats saldžiausias.
Feisbuke rašė apie pavyzdį, kai kažkokia moteris, kalbos nemokanti, viena vaiką auginanti, sugalvojusi emigruoti į Ameriką ir ten oriai gyventi, turkšdamasi aukso ežeruose, kreipėsi į lietuvių feisbuko grupes: kaip čia prasisukus?
Ir paėjo patarimai, vienas už kitą labiau informatyvūs ir kupini patarimų, kaip meluoti ir kombinuoti. Nemyžk į batą, varyk kaip turistė, dirbsi nelegaliai, esi baltaodė, tai niekas nežiūrės; yra tų darbų, viskas bus gerai.
Nes įstatymai yra tik tiems atvejams, kai jums naudinga ir (arba) kai gali pagauti, kitu atveju, nemyžk į batą.
Kiti dar siūlė pagalvoti apie fiktyvias ir tikras santuokas, o per jas – vizą, paskui pasą. O kas blogai su fiktyvia santuoka? Čia gi viskas normalu, ko čia bijoti? Jei sukčiauti, tai visaip.
Man kai kada parašo jaunimas, kuris yra nauja karta ir sovietmečio visuotinio apgaudinėjimo nematęs – bet daugelis jų nori iš manęs sužinoti slaptą būdą, kaip aš sukombinavau sau teisę gyventi JAV dažnai ir ilgai.
Jie įsitikinę, kad yra lengvi ir malonūs būdai apeiti įstatymus, maždaug kaip būdai apgauti ir laimėti kompiuterinį žaidimą, tik jie yra paslaptingi būdai ir aš jų nenoriu išduoti. Kai pasakai, kad darau viską teisėtai – gūžčioja pečiais. Kaip taip gali būti? Juk per paprasta, laikytis įstatymų.
Ko norėti, kai lietuviai savo šventąja globėja yra paskyrę ir net į Seimą buvo išrinkę melagę, šmeižikę, įstatytojų laužytoją buvusią teisėją Neringą Venckienę.
Kuri, beje, irgi nelegaliai atsibastė į tą pačią Ameriką ir ten nelegaliai gyveno ir dirbo.
Ir tai ne naujas dalykas. Visada buvo taip. Iki 2004 metų (kai Lietuva įstojo į ES) į Angliją spaudė ir ropojo, čiužiniais plaukė ir kitaip grūdosi visas mūsų tautos žiedas skustom galvom: nelegaliai dirbti, sukčiauti, mokesčių nemokėti, televizijos licencijos nepirkti, automobilių nedrausti (o jei ir drausti, tai fiktyviais duomenimis iš Lietuvos), kontrabandines cigaretes vežioti, vienžo suktis pagal visas galimybes, ir geriausia – „prisiduoti“, tai yra, paprašyti Anglijoje prieglobsčio dėl išgalvoto persekiojimo Lietuvoje.
Melavo susiriesdami („o kas mumis patikrys?“), kažkokias istorijas, kaip turėjo Anykščiuose parduotuvę, paskui nubalsavo už Brazauską, tai atėjo Landsbergio smogikai ir sudegino parduotuvę. „Mumis persekiojo, visą šeimą.“
Dar kiti apsimesdavo Jehovos liudininkais ir pasakojo, kaip jiems melstis Lietuvoje draudžia. Niekas netikrino jų istorijų, užpildydavo popierius ir padėdavo į eilę svarstyti, ir kol per visus teisėsaugos, imigracijos ir apeliacijų ratus praeidavo, dažniausiai užtrukdavo kelerius metus, o kartais dar ir amnestiją gaudavo dėl bylų pertekliaus, ir tada suteikdavo teisę gyventi ir dirbti (jie, aišku, dirbdavo ir iki tol – nelegaliai).
Ir nuo užpildymo dienos gaudavo pašalpas, būstą ir medicinos draudimą. Nes anglai – durniai, ir iš jų negėda paimti, o jie patys lietuviukai – nelaimingi ir nusipelno išmaldos, jiems Lietuvoje tik blogi darbai už 600 litų (aišku, kad jie nebuvo verti nė tiek, tuos glušius reikėjo matyti, kad suprastum, kiek dumblo mūsų genetinio baseino sekliajame pakraštyje).
Tad kodėl nemelavus, jei gali meluoti, kodėl nenusukus, jei gali nusukti. Ir jiems neatrodė bėda valdiškus pinigus grobstyti. Kodėl? Taigi ten užsieniečiai, jie daug pinigo turi. Jiems užteks.
O po darbo susirinkdavo kur nors Piterbore tie melagiai, aferistai ir smulkūs sukčiai ir eidavo ilgos kalbos prie alaus ir degtinės apie tai, kaip anglai durniai, o Lietuvoje likę dar labiau durniai, nes valdžia melagiai, aferistai, vagys ir sukčiai. „Gerai, kad mūsų ten nebėra, tfu.“
Primetat? Vagys ir melagiai džiaugiasi išvažiavę iš savo šalies, nes ten per daug vagių ir melagių, ir džiūgauja atvykę į kitą šalį, kur galima vogti ir meluoti laisviau, nes jie turi mažiau vagių ir melagių.
O dar anksčiau, nepriklausomos Lietuvos aušroje, tai net vogti automobilius nebuvo gėda Vokietijoje. Prisimenate? Ne iš žmonių vogė, iš vokiečių, o vokiečiai apsidraudę tas mašinas, nieko jiems nebus blogo. O draudimo bendrovių pinigai, tai jie išvis yra iš oro, čia ne vagystė.
Garsiausiai rėkia ir baksnoja į politikus: „vagiai!“, „apgavikai!“, „algą gauna už nieką!“ būtent tie, kas patys vagia, kai tik blogai kas nors padėta, tie, kas meluoja kasdien, ir iš reikalo, ir tiesiog iš įpročio, ir tie, kas tą pačią dieną eitų į kokį šiltą valdišką darbą ir imtų abiem rankom algą ir išmokas, ir dar temptųsi namo rašiklius ir dar tualetinio popieriaus atsivyniotų. Tik jiems niekas nepasiūlo.
Net pats terminas „šilta vietelė“ yra sugalvotas ne kieno nors kito, o varguolių runkelių, kurie apie tokį algų ir pašalpų pamelžimą dieną svajoja, o naktį sapnuoja.
Savigarbos ar kažkokio britkumo, kad esi žulikas ir pagal žulikų taisykles gyveni ir dar tuos žulikus į valdžią išsirenki (o paskui stebiesi, kad išrinktas žulikas elgiasi, kaip žulikas) – jokių požymių.
Melagiai ir žulikai nesuvokia, kad ne nuo valdžios viskas prasideda, kad kaltas ne tas, kuris pavyzdį parodė, o kiekvienas žmogus, kuris meluoja ir vagia. Iš liaudies mūsų vogimas ir melavimas, iš paprasto žmogaus.
Meluojantys ir apgaudinėjantys turi didžiulius lūkesčius, kad kiti jiems neturi meluoti ir jų neturi apgaudinėti kiti, nors jie patys nė neketina keisti savo įpročių ir elgesio.
Didžiausi apgaudinėtojai garsiausiai žvygaus apie KITŲ „plaunamus pinigus“ ir „maklių schemas“ ir dar įtikinamai paaiškins, kaip tie kiti daro aferas ir plauna pinigus, nes patys žino, kaip darytų aferas ir plautų pinigus, jei tik juos kas prileistų prie ėdžių.
Tačiau, kadangi jie jokių talentų neturi ir net iki gero vagies jiems toli, tai jie tik smulkiai vagiliauja: iš darbo neša rašiklius, parduotuvėje prilaiko svarstykles, prie skaitliukų deda magnetą, apsukinėja darbdavį, darbo metu nedirbdami, ir svajoja, kad kada nors išsipildys jų troškimas gauti tokią vietą, iš kur galima būtų daug visko nešti; tada pagaliau bus „orus gyvenimas“. Orus gyvenimas jiems yra toks, kai nieko naudingo nedirbi, tau moka pinigus ir dar prisivagi, o pagauti tavęs neturi teisės, nes tave saugo įstatymai.
Jie labai skausmingai reaguoja į pastabą, kad gerinti pasaulį reikia pradėti nuo savęs: koks absurdas, tegu kiti tvarkosi ir taisosi, tegul visa aplinka susitvarko, tegu pasaulis pasidaro tobulas, o tada galbūt aš pradėsiu elgtis, kaip žmogus.
Nepradėsi.
Čia kaip su tais, kas sako, kad restorane palieka arbatpinigių tada, kai juos gerai aptarnauja. Paklausus, kada paskutinį kartą taip buvo, pasirodo, kad šiaip jau niekada. Jie tiesiog šykštūs ir niekada nepalieka, ir, žinoma, dar apie tai meluoja.