Tiesą sakant, net sovietmečiu prieš užsienio receptus nebuvo represijų. Niekas nedraudė dešrelių ir daktariškos dešros, o taip pat kondensuoto pieno, atvežtų prieš Antrąjį pasaulinį karą iš militaristų JAV kartu su atitinkamomis gamybos technologijomis.
Galėjai kepti anglų imperialistų jautienos steiką ir netgi tam tikri birzgalai buvo vadinami „portveinu“, kaip tų pačių anglų mėgstamas gėrimas iš diktatoriškos Portugalijos. Kiti gėrimai vadinosi panašiai, kaip kapitalistų prancūzų konjakas, buožių šampanas ir Grenoblio klerikalų šartrezas.
Nesiruošiu darsyk aiškinti, kodėl metas eliminuoti kotletus su bulka, duoną prie bulvių, lipnų sviestinį tortą ar šaltieną – štai tas tekstas.
Šiandien turime pasišnekėti, kodėl lietuvių skaitytojas būna toks suerzintas susidūrimo su subjektyvia nuomone.
Viena priežastis: per tris dešimtmečius augintas „objektyvios žurnalistikos“ mitas. Buvo sovietinė, totalitarinė spauda, tarnavusi propagandai, ir laisvojo pasaulio spauda, kuri buvo „objektyvi“.
Gera žurnalistika viso labo reiškia stebėjimą, supratimą ir papasakojimą apie reiškinius iš daugelio pusių, net ir marginalinių, piktų, destruktyvių pusių: pavyzdžiui, skiepų priešininkai nebuvo labiausiai artikuliuoti ar malonūs klausyti, bet jų nuomonė buvo parodyta irgi.
Net Neringa Venckienė galėjo pasisakyti.
Skaitytojas nelabai žino, kas tas objektyvumas, tačiau sako „neobjektyvu, šališka, čia tik jo (arba jos) nuomonė“, nors nori tiesiog perduoti mums, kad jam tekstas nepatiko – tačiau nesijaučia įgalus tai pareikšti.
Jis nori pasiremti autoritetais, lyg lazdute, ir kalba taip, kaip jį mokė mokykloje: „manoma“, „laikoma“, „visi žino, kad“, arba, kai jau visai būna negerai, sako, kad tokią nuomonę patvirtino užsieniečiai.
Man parašė, kad girdi egzistuoja net Prancūzijoje šaltiena, lyg kas tuo abejotų. Kita skaitytoja sakė, kad jos du žentai nelietuviai, tačiau kerta šaltieną, zelcą ir karbonadus, plaukiančius taukuose. Todėl negalima šaltienos nemėgti.
Kompleksuotas ropojimas ir šliaužiojimas prieš autoritetus iš užsienio, tuo pat metu juos keikiant ir niekinant, yra sovietinio žmogelio negalios simptomas.
Rusijoje ligi šiol grūmoja „į Berlyną!“ ir tuo pat metu važinėja vokiškais automobiliais, nes savo šlamšto nereikia, tyčiojasi iš amerikiečių, esą ten nei kultūros, nei muziejų, bet kiekvienas rusų menininkas apsišlapindavo laimingas, vos tik į jį kas nors atkreipdavo dėmesį Toronte ar Štutgarte, kurių jis nuoširdžiai nekenčia ir niekina.
Lygiai taip toksiška, visus ėdanti mama, namie riksmais komanduojanti, kaip seržantas kareivinėse, giriasi visiems savo vaikais, kokie jie genialūs, nors šiaip jiems yra monstrė.
Kita priežastis, kodėl nepatinka tie, kas rėžia nuomonę nesidairydami – nuo Valinsko iki Valatkos – yra laukinė baimė ir smaugiantis pavydas.
Kiekvienas iš tų, kas piktinasi ketinimu eliminuoti kiaulienos karbonadą iš meniu, ne kartą ir ne du gyvenime yra tylomis bambėjęs ant tetos Birutės bulvių kugelio, kurį ji vis kiša visiems kiekviena proga. „Galėtų jai nors orkaitę užrakinti vieną sykį, visi pailsėtume“.
Tik į akis jie niekada nesako, ypač Birutei. Gali autorių anonimiškai internete aploti (internetas jiems tam ir sumanytas), bet šiaip yra baikštūs ir nedrąsūs.
Kai jie girdi nieko nebijančių ir nesislapstančių suaugusiųjų nuomones, jie slapta norėtų būti tokie, bet nedrįsta. Tada ir stveriasi autoritetų: buvo toks vargo restoranėlis, iš kurio kažkas pasijuokė internete (ne, ne aš tai buvau). „Pas mus savo svečius vedasi net ministerijų darbuotojai“, internete purkštavo maitintojai. Ar bebūna geresnis pavyzdys kumečio pasaulėlio: jam „ministerijos darbuotojas“ yra pusiau Dievas.
Panašiai mūsų laisvės aušroje kiekvienai laimingai motinai geriausias pasigyrimas buvo tai, kad sūnus dirba banke apsauginiu. Betgi banke!
Psichologai sako, kad viena didžiųjų postsovietinės kartos traumų yra neįsisąmoninti norai, troškimai ir nuomonės. Tokie žmonės baisiai bijo ką nors sakyti taip, kaip galvoja; ir visur įsivaizduoja esant ribas, netgi jeigu tų ribų niekas nenustatinėjo.
Jie dreba iš baimės, nes jiems atrodo, kad ką nors gali pasakyti ar pagalvoti ne taip, ir juos bars.
Aš turėjau tokį tėvą, kuris buvo savo kartos hipis ir menininkas. Nekentė automobilių, bankų, privačios nuosavybės, prekybos ir visų kauniečių (ypač mamos giminių).
Ir jis nuolatos puldavo mano pasirinkimus ir gėdydavo mane dėl jų: mano vaikystės svajonės (visas išpildžiau) buvo gyventi Vakaruose, mokėti kelias kalbas, būti rašytoju, dirbti diplomatinėje ar žvalgybinėje tarnyboje, važinėti automobiliais, valgyti restoranuose (namie visada buvo ne mano skonio maistas) ir būti žinomu, populiariu ir kad man veją šienautų sodininkas jam buvo pasišlykštėtinos, buržuazinės, miesčioniškos, lėkštos, niekšiškos, pigios, ligotos. Tai vis jo žodžiai.
Ilgainiui išmokau nekalbėti apie tai, ko man norisi ar kas patinka. Kai tėvai paauglystėje klausdavo, kokia mergaitė man graži, išsisukdavau ir meluodavau, nes žinojau, kad čia klausimas su spąstais.
Neklydau: vėliau mama paskambindavo tik tam, kad pakomentuotų apie mano santykius: „blogas sprendimas“.
Dabar daug kam atvips žiauna, kaip ir tada, kai rašiau apie tai, kaip namie girdėdavau niekinimą.
Vai vai, kaip taip galima. Kaip nebijo šitaip atvirauti. Taigi dabar gyvą suvalgys. Čia juk kaip apie sriubos valgymą už tris šimtus eurų („Užkalnis valgo sriubą už 300 eurų: patariu ir jums“).
Ogi galima. Nesuvalgys. Jūs irgi galite sakyti nuomones, rašyti, vardinti svajones ir kalbėti apie tai, ko nemėgstate, svarstyti apie viską, ką reikia rauti lauk iš gyvenimo. Niekas nenubaus, tik kiti irgi gali savo nuomones pasakyti.
Tos įsidrąsinimo traumos – ne mano vieno istorija. Kai someljė mokykloje moko pažinti vynus, Lietuvoje mokytojai susiduria su bėda, kad daugelis žmonių sako savo nuomonę atsiprašinėdami: „gal aš ir neteisus ir man kvailai čia atrodo, bet lyg jaučiu juoduosius serbentus“. Jie išmokyti graudžios patirties, kad už neteisingą nuomonę – blogas pažymys ir liniuote per pirštus.
Juos tenka atkakliai raginti sakyti savo mintis.
Net būdavo (o gal tebėra) disciplina, kuri vadinosi „teksto suvokimas“, kur mokytojai arba dėstytojai pagal metodinę, patvirtintą literatūrą moko tik taip, o ne kitaip, suprasti grožinį tekstą.
Amerikos ir Britanijos universitetuose yra atvirkščiai. Geriausiai vertinamas ne tas, kas geriausiai pakartoja pedagogo pasiūlytą teksto interpretavimo variantą, o tas, kuris pagalvoja apie kitų net neįsivaizduotą kampą.
Žinau, kad apie mano kritiką - maisto, kvepalų, filmų - dažnai pirma reakcija būna: „O kas čia toks? Kokius tokius mokslus baigęs?“. „Man jis išvis niekas.“ „Kodėl turiu klausyti jo nuomonės?“ „Aš jo neskaitau, nesidomiu ir nepažįstu.“
Išverskime į tikrąją reikšmę. Tie žmonės iš tiesų kalba apie save ir savo nuoskaudas.
„Kas aš toks?“, sako jie. „Aš esu niekas. Mano nuomonės niekas neklausys. Manęs niekas neskaito, manim nesidomi ir manęs nepažįsta.“
Čia kalba tik jų baimės ir jų nerimas. Jie kalba ne apie mane, o apie save.
Tą baimę dėl savo nuomonės reikia ištraukti lauk, kaip sugedusį dantį. Nes tada iškart pasimatys, kad bijoti nebuvo ko. Ačiū, kad skaitėte.
