Šimonytė bus ministrė pirmininkė, kaip po trečiadienio būna ketvirtadienis.

Kodėl miniu ketvirtadienį? Nes šį ketvirtadienį, lapkričio 26 dieną, man sukanka penkiasdešimt metų, ir aš su pasididžiavimu užsikabinu šį ordiną, nes turiu kuo džiaugtis: darbais, knygomis, žurnalais, kvepalais, puodukais, tekstais ir koldūnais, o taip pat tais žmonėmis, kurie yra aplink mane, kurie man padeda, mane remia ir kurie yra mano sėkmės kodas. Žinote, kad negalėčiau apsieiti be pasigyrimo: nebūčiau Užkalnis, jei nepaminėčiau savęs.

Bet šiandien kalbu apie Ingridą Šimonytę, kurią pažįstu seniai, kritikuoju seniai, mėgstu seniai, ir kuri net yra rašiusi mano žurnalui. Jūs galite šito ir nežinoti, bet kažkada, kai ji dar buvo finansų ministrė, aš jai padovanojau puodelį „Duskit pavidolei“, ir ji priėmė dovaną.

Aš nesu panašus į Šimonytę, o ji, manau, gal ir nenorėtų būti panaši į mane. Aš joje matau tik vieną didžiulį ir labai svarbų bruožą, kuris mus vienija, ir tas bruožas yra ir jėga, ir silpnumas.

Aš joje matau tik vieną didžiulį ir labai svarbų bruožą, kuris mus vienija, ir tas bruožas yra ir jėga, ir silpnumas.

Tai alergija, nepakantumas, netolerancija kvailiams. Šimonytė nepakenčia kvailių. Kažkada išgalvotas personažas, detektyvas Sherlock Holmes, sakė: „mano smegenys maištauja prieš nieko neveikimą.“

Taip pat Šimonytės protas maištauja prieš kvailius, negali toleruoti kvailių, jai nuo kvailių pakyla arterinis kraujo spaudimas, ir tik didelis intelektas, pagarba galiojantiems įstatymams ir disciplina užtikrina tai, kad mes nematome išpuolių iš šaunamaisiais ginklais ginkluotos Ingridos Šimonytės pusės prieš tuos, kas vis dar kliedi apie Kubiliaus naktinę mokesčių reformą arba apie tai, kad ji skolinosi brangiai, kai galėjo skolintis pigiai.

Šimonytė priima Lietuvą savo globon nesmagiu metu. Neprognozuojamojo Aurelijaus Verygos teatriniai ir epatažiniai šou, neva skirti kontroliuoti virusą, o iš tiesų skirti kovoti su paties Verygos vidaus demonais, atvedė Lietuvą į nelabai gerą epidemiologinę situaciją.

Didelė dalis privataus verslo ant bankroto ribos dėl absurdiškų draudimų, šalia kurių buvo leidžiamos kvailos ir nereikalingos liaudies šventės ir visokios Vėlinės, po kurių senoliai krito kaip lapai.

Šalis prisiskolino iki gerklės, bet čia nieko naujo – jau LDDP komunistai buvo atidavę konservatoriams praskolintą Lietuvą, o prieš tai ekonomiškai suniokota paskutiniais sovietų metais Lietuva buvo atitekusi Aukščiausiosios Tarybos deputatams ir ramiam premjerui Aleksandrui Abišalai, kuris nebumbėdamas mėžė sovietų paliktą mėšlą. Aš senas, todėl viską prisimenu.

Prisimenu, ir kaip Andriaus Kubiliaus laikais rašė plakatus „Bubilius Kybys“, ir žinau, kad ir dabar bus kas nors panašaus.

Valdančiosios koalicijos ministrai dabar duos garo savo ministerijose, ir daugelį nustebins ledinis permainų vėjas. Jei buvęs premjeras asfaltavo keliuką, tai ši premjerė padarys čiuožyklą, ant kurios visos karvės ant ledo galės parodyti, ką moka.

Valdančiosios koalicijos ministrai dabar duos garo savo ministerijose, ir daugelį nustebins ledinis permainų vėjas. Jei buvęs premjeras asfaltavo keliuką, tai ši premjerė padarys čiuožyklą, ant kurios visos karvės ant ledo galės parodyti, ką moka.

Šimonytė yra pavojinga visiems išeinantiems, nes jai nėra ką prarasti, ji neturi planų ką nors privatizuoti ar ant valdžios tramplino prasukti asmeninių varkių, nes jei tokių dalykų būtų, jūs jau būtumėt pamatę tada, kai ji buvo finansų ministrė. Šimonytė neateina į valdžią išsiasfaltuoti keliuko, ir jūs tai žinote. Ji ne kolūkietė ir neieško pirkti pigaus kombikormo kiaulėms arba maišyti kontrabandinės salietros, kaip kai kas, kas išsinešė skudurus ir išėjo eskaladės po kelius ir klonius varinėti.

Taip, Šimonytė gali būti užknisanti savo Šveiko citavimais (durna knyga ir humoras, prilygstantis bukumu nebent Juozui Erlickui, pasakysiu jums tiesiai), bet mes ketverius metus turėjome premjerą, kuris jokios knygos nėra citavęs, ir galimai dėl to, kad skaitęs jų nėra daug. Bet Šimonytė turi nuomonę, turi užsispyrimą ir turi intelektinį potencialą didesnį, negu net daugumas jos rėmėjų. Aš esu atlaidus visoms toms ciocėms, kurios rašo „Už Ingridą“ ir negalėtų paaiškinti, kodėl jos už Ingridą: kad ir nesuprasdamos, už ką jos balsuoja, jos balsuoja širdimi, ir kai kada toks balsavimas pasiekia teisingą ir gerą tikslą.

Šimonytė yra pavojinga visiems išeinantiems, nes jai nėra ką prarasti, ji neturi planų ką nors privatizuoti ar ant valdžios tramplino prasukti asmeninių varkių, nes jei tokių dalykų būtų, jūs jau būtumėt pamatę tada, kai ji buvo finansų ministrė. Šimonytė neateina į valdžią išsiasfaltuoti keliuko, ir jūs tai žinote.

Mes pamatysime ketverius metus su pasiekimais energetinės nepriklausomybės srityje, nes premjerė negali nežinoti, kaip tai svarbu. Tai net ne mano tikėjimas, tai mano žinojimas, kad bus gerai. Per tuos ketverius metus Rusijoje nuo scenos nueis Vladimiras Putinas ir bus pakeistas ne demokratiniais progresyviais veikėjais, bet savo klano kolektyvine brigada, kuri stengsis Rusijai išsaugoti kuo daugiau iš jos trupančios imperijos (pinigų daug nebebus, imperijos pakraščiai byrės, paskui Moldovą ir Armėniją savais keliais nueis Baltarusija, nors pastarajai ir sunkiai sekasi, pernelyg ji bekiaušė, susitaikanti ir tikinti stebuklais, Ukraina stiprės, ir gana greitai Krymas ir Donbasas nebeatrodys taip amžinai atiduoti Rusijai). Visa tai teks Ingridos Šimonytės administracijai.

Praeis dar dešimtmetis, ir tuos ketverius (arba aštuonerius) metus prisimins kaip Antrąjį Šimonytės Atėjimą, kuris pakurs krosnis naujomis malkomis, sugriaus įšaldytus griuvėsius, kurie seniai prašėsi kūjo ir pneumatinio plaktuko, ir galimai duos Lietuvai naują impulsą, kurio ji taip pasiilgo per tą laiką nuo 2004 metų, kai, įstojus į Europos Sąjungą ir NATO, mes kuriam laikui nežinojome, kur einame ir ko mes norime.

Dabar pagrindinis surūdijęs traktorius išsikraustė iš Seimo – cypdamas, rėkdamas, girgždėdamas ir bandydamas visaip padaryti dramą iš savęs, nors jis jau yra niekas. Ir tai yra ne pati geriausia naujiena. Pati geriausia naujiena yra ta, kad Lietuvos pagaliau ateina valdyti žmonės, kurie žiūri į priekį, o ne atgal. Negaliu nesidžiaugti kartu su jumis visais.