Sviestas kubeliais prie perkepto omleto arba pajuodusių keptų kiaušinių – tai kaimo turizmo pusryčiai. Manų košė, kuri iš esmės yra patiekalas, XXI amžiuje netinkamas mitybai ir neturintis jokių dietinių privalumų, bukos kalorijos su maksimaliu tukinimo potencialu – bet vis tiek šeriama vaikučiams, nes „sveika ir natūralu“.
Įsitikinimas, kad bulvė yra daržovė ir žalumynas ir sveika, nes lietuviška, nors tai yra krakmolo gabalas, angliavandeniai, nuo kurių ilgainiui valgytojai patys atrodo kaip bulvės. Mišrainės, užtaisytos majonezu, irgi laikomos sveikomis, nes ten mat „vitaminai iš gamtos“ (aha, tikrai) – pervirtose morkose ir konservuotuose žirneliuose.
Karbonadai, užpilti taukais, „kad sočiau būtų“ – ėdalas, kuris galėjo būti priimtinas nebent sunkiai dirbantiems ir pasiruošusiems užversti kojas, sulaukus keturiasdešimties. Arbata su trimis šaukšteliais cukraus, nes taip visad geriam, mmm, gardu. Arbata vadinasi „auksinių dantų šypsena“.
Visi šie dalykai tebevyksta greta mūsų, ir nė vieno jų nesiruošia pažaboti tie žmonės, kuriems netinka alkoholis lauko kavinėse, kurie draudžia nusipirkti vyno sekmadienį prie vakarienės, kurie neleidžia pasakoti apie vynus ir lietuviškas alaus tradicijas – nors nuo šito tik didėja nekokybiško ir pigiausio alkoholio vartojimas (tiems apsimetėliams viskas tvarkoj su degtine jogurto indeliuose ir spirituotais vynais plastiko buteliuose bei stiprintu alumi, bet tai jau atskira šneka).
Kodėl tie visi vyžoti valstiečiai, kuriems iš tautinių kostiumų kišenių ne tai kad plūgai, bet ištisi spragilai kyšo, ir tie šventintu vandeniu besigydantys konservatoriai, kurie mums įkepė rugsėjo pirmosios tradiciją užsipirkti tai dienai iš anksto (kartu su portfeliais, skriestuvais ir kardeliais), absoliučiai nesisieloja ir nesiskubina drausti šlapdešrės, forminės baltos duonos ir manų košės – drausti bent jau ten, kur ta šėtono patrova šeriama už valstybės pinigus?
„Mano firminis slaptas receptas“, – sako senbernis, kuris tokiu maistu ir minta patenkintas, nes nežino geriau, o jo draugai kazanuose maišo ir vieni kitiems šeria „tikrą uzbekų plovą“, ten irgi slapti receptai, neseniai atrasti. Iki tol visi tie liaudies kulinarai-plovdirbiai didžiavosi „makaronais pa flotski“, sovietinio karinio laivyno išradimu – pervirusi pigiausia pasta, mirusio slimoko konsistencijos, sumaišyta su malta pakepinta mėsa, kuri čiutuką pasitroškina savoje smarvėje ir prašom, maistinga ir sotu. „Visi užsieniečiai pirštelius aplaižys“, sako jie.
Net tai, ką pabando atsivežti iš užsienio, lietuviai sugadina, nes ubagas, niekada skaniai nevalgęs gyvenime, negali nesugadinti: ar pradės turkiškus kebabus gaminti, tai privarys majonezinio padažo, kad viskas žliaugtų ir bėgtų, ir gamins su kiauliena, nes mėsa riebesnė ir taip sočiau, ar picą ims kepti, tai laba diena – imam dviejų pirštų storumo padą iš netinkamiausių lietuviškų miltų, ir ant viršaus vėl tos pačios šlapdešrės, kečupo, fermentinio sūrio ir dar dėl gardumo rūkytos dešros.
Nėra tokio patiekalo, į kurį lietuvis noriai neįpjaustytų šlapdešrės arba smulkintų sasyskų – ir dar didžiuojasi, sako, čia improvizacija mano tokia, sako, skurdas – geriausias mokytojas, čia mes per dešimtmečius rezistencijos išmokom iš kirvio sriubą virti.
Sakai, skurdas geriausias mokytojas? O kodėl tada tave taip blogai išmokė gyvenime ir tavo net Tailando ar Vietnamo patiekalai smirdi tais pačiais troškintais kopūstais su kiaulienos skūra?
Sakai, skurdas ir okupaciją tavo mamą išmokė iš kirvio sriubą virti? Gal ir taip, tik gal geriau būtų buvę, kad tėvas būtų sugebėjęs uždirbti tiek, kad namie būtų normalių maisto produktų, o ne vien kirviai. Ir tavo mamos sriuba iš kirvio yra pagal skonį yra tikrai kaip kirvio kotas.
Nereikia didžiuotis, kad nepažįsti visų tų poniškų skanėstų ir valgai bukų kalorijų kombinuotus pašarus žmogui („visi taip valgėm, ir nė vienas nenumiro“, sako bukas runkelis savo buką runkelišką išmintį, ignoruodamas paprastą tiesą, kad visgi numiro, nes visi miršta, ir, priedo, dar ilgai negyveno, o jei kas pasiekdavo šešiasdešimt metų, tai buvo kretanti daržovė be dantų ir iš veido atrodė kaip keptas obuolys).
Vargas nieko neišmoko, ir įgūdžiai raustis šiukšlių konteineryje ir rasti ten gardžių gabalėlių yra naudingi tik tuomet, jei savo karjerą ir gyvenimo kelią matai kaip darbą prie atliekų rūšiavimo. Tai yra įgūdis, bet ne toks, kurio reikia siekti gyvenime. Garbinga ir gražu yra ne iš kirvio ar atliekų prasimanyti pavalgymą, o dirbti ir uždirbti, kad galėtum maitintis geriausiu maistu, kurį mums atnešė civilizacija, ir vaikus pratinti prie maisto pažinimo, kad kiekvieną savaitę po naują patiekalą sužinotų ir pažintų, ir kad kiekvienais metais bent po naują užsienio šalį pamatytų ir tenykštį maistą suprast pradėtų.
Valstybė (jei ten būtų prie valdžios ne sovietinės vaikų darželių vedėjos ir ne vagilės-virėjos, nešusios iš mokyklų valgyklų kompotus ir jautieną į namus), turinti resursus ir galią, galėtų pasirūpinti, kad vaikai, kurių tėvai neturi atsakomybės ir supratimo, bent jau mokykloje būtų supažindinti su geru maistu, įvairiu maistu, egzotiniais vaisiais, riešutais, mocarela ir burata, kvepiančiais pomidorais, baziliku, rozmarinu ir kalendra, nors kartais paragautų brandintos jautienos kepsnio, jūros gėrybių, geros jūrinės žuvies, vytintų itališkų ar ispaniškų kumpių, prancūziško sviesto su jūros druskos kristalais, o vieną kartą per metus – itališkos pastos su trumais arba grikių rizoto (irgi su trumais), ir kad vaikas, baigęs mokyklą, žinotų bent jau dvidešimt skirtingų sūrio rūšių, o ne „tą geltoną“.
Apie ligonines jau nekalbu. Vaikams ten turi būti dieta geriausia, kokią galima nupirkti už pinigus, kad vaikas, grįžęs į namus, prisimintų ligoninę, kur pamatė ir paragavo tokio maisto, kad visai norėtų ten antrą kartą papulti, kad tik vėl paragautų. Arba kad žinotų, kodėl verta mokytis ir gerą darbą dirbti, kad taip galėtų valgyti kasdien, o ne tik po operacijos.
Miestai prašvilpinėja didžiules lėšas apgailėtinoms kaimietiškoms šventėms, visokioms tautų mugėms, kaziukams ir kindziukams, tautų jomarkams ir anzelmučių veselėms, kur žmonės skatinami toliau maitintis neva liaudiškais šamurliakais iš lauko virtuvių nuo plastmasinių lėkščių prie perkrautų šiukšlinių, varvindami aplink save kečupą ir majonezą, o rajonų centruose stato idiotiškus fontanus ir trinkelėmis šparina miesto aikštes arba kasmet keičia šviestuvus, nors galėtų pradėti kiekviename mieste nuo vienos mokyklos arba vienos ligoninės. Kitąmet (arba po pusmečio) imtis kitos.
Iš kur žinau, kad tai veiktų? Nes žinau, kaip tai paveikė mane. Užaugau šeimoje, kur mama iš užsienio ir iš komandiruočių į Maskvą ir į kitas vietas, kur truputį daugiau visko buvo, vilkdavo į namus ne mohierinius siūlus ir ne deficitines plyteles voniai, o indiškus prieskonius, Vietnamo marinatus, prancūziškus sūrius, itališką pastą, šveicarišką šokoladą – to buvo prie stalo ne kasdien ir ne kiekvieną savaitę, bet aš buvau ragavęs labai daug ko, palyginti su mano bendraamžiais.
Mane tėvai vesdavosi į vienintelį restoraną Vilniuje, kur būdavo „bifšteksas su krauju“, rausvai kepta jautiena, kad paragaučiau, kad mėsa būna patiekiama ir taip. Kai Vilniuje atsidarė „Stikliai“, aš ten ėjau pirmas, nors dar buvau vos pilnametystės sulaukęs, ir ne viską galėjau įpirkti, bet visko norėjau pabandyti, nes man buvo vaikystėje įskiepytas smalsumas ir noras patirti.
Man tėvai vaikystėje kaskart sakydavo: „Patinka? Turėsi gyventi taip, kad galėtum visą tai turėti ir valgyti, kada panorėjęs. Turėsi užsidirbti, kad galėtum kur tik nori keliauti, kur tik nori gyventi ir ragauti viską, ką dabar tik žurnaluose matai.“ Tai buvo geriausia ir teisingiausia, ką iš tėvų girdėjau gyvenime, ir ačiū jiems už tai.
Nesakykit, kad savo vaikų negalite auklėti būtent taip. Kad po trisdešimties metų visos šlapdešrės iš pirmosios pastraipos jiems būtų tik istorinis prisiminimas.