Turiu blogą naujieną jums visiems, mano skaitantys, rašantys ir dainuojantys bičiuliai. Tai greitai nesibaigs. Dar daugiau: tai, kaip lošia Ramūnas Karbauskis ir jo žmonės, yra pergalinga ir labai tiksli sėkmės formulė, o jai priešpastatyti nelabai yra ką.
Dar blogiau. Priešininko puolimus valstiečiai gudriai sugeba pasukti savo naudai: jie minta jūsų energija ir paverčia ją savo stiprumu. Kuo daugiau spardotės, tuo daugiau jie gauna taškų.
Pastarasis pavyzdys su M.A.M.A. apdovanojimais ir klouno grimu itin pamokantis.
Kitas politikas gal būtų ignoravęs visą šou ir užsiėmęs kitais reikalais. Arba būtų bandęs keisti įvaizdį. Tik ne Ramūnas Karbauskis.
Jis puikiai žino, kur ir kokių priešų yra prisidaręs, nes rinko juos sąmoningai. Jis supranta, kad nuteikė prieš save visus nuomonės lyderius, visą pramogų verslą, visus žmones scenoje, ekrane, televizijoje, bet darė tai sąmoningai.
Žurnalų plėšymas atstūmė ir menkai politizuotus inteligentus, kurie nelabai sielojosi dėl alkoholio draudimų ar visokių laisvių rokenrolui, bet dorojamai spaudai negali būti abejingi.
Gydytojų, mokytojų ir dėstytojų Ramūnas Karbauskis ypatingai nelietė: juos su purvais jau maišė ir ankstesnė valdžia, laikydama paniekintų pastumdėlių vietoje, todėl čia nereikėjo nieko labiau stengtis. Jie ir taip natūralūs priešai.
Kuo daugiau priešų, tuo geriau. Nes savi rinkėjai mėgsta apsiaustos pilies situaciją. Juos visi puola ir iš jų šaiposi, o užvis labiau puola jų lyderį, šaiposi iš jo, nes jis už paprastą žmogų, todėl reikia dar tvirčiau susitelkti aplink jį.
Lietuvoje mėgsta kankinius ir nuskriaustuosius: gailestis pasiekia ir mobilizuoja net tuos, kas šiaip viskam abejingi.
Kažkada šį žaidimą buvo tobulai įvaldęs Rolandas Paksas. Kuo daugiau buvo jo nusišnekėjimų Vilniuje, kuo smarkiau juokėsi tie patys pramogų pasaulio atstovai ir visi išsilavinę žmonės, tuo tvirčiau jautėsi runkelių minia: elitas puola, skriaudžia mūsų prezidentą, „už Paksą, nes viską pas Dievą gali“, rėkė prie Seimo bedantė močiutė, buvo didis sąmokslas ir šėtoniški planai.
Ir tik dėl to, kad bebaimis lyderis nori griauti „supuvusią sistemą“, bet jam neleidžia ir jam priešinasi. O jei kokie muzikantai ar aktoriai šaiposi iš Vilties Prezidento, tai tik todėl, kad jie yra supuvusios sistemos apmokėti ir ją nuolankiai aptarnaujantys lojikai.
Po M.A.M.A. apdovanojimų Ramūnas Karbauskis sužaidė taip klasiškai, kad net Rolandas Paksas būtų pavydėjęs. Įsižeidė (bet neįjungė verkiančio balso), pasakė „kankinkit, budeliai, smarkiau“ ir prisiminė vaikus. Ne savęs jam gaila, net ir sunkią valandą, jam širdis kraujuoja dėl vaikų: pamatys tokią bjaurastį, kaip atlaikys jų mažos širdutės tokį purvą?
„Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją“.
Ir jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.“
O dar Ramūnas Karbauskis metė universalią kortą: „patyčios“. Rolando Pakso laikais tokios kortos dar nebuvo, o dabar „patyčios“ ir „vaikai pavojuje” veikia tobulai. Didysis ir mirtinas piktavalių ginklas. Jie juokiasi iš mūsų!
Bailiams, tinginiams, nevykėliams, atsilikusiems nuo gyvenimo tempo, nenorintiems nei kovoti, nei stengtis yra tobulas paaiškinimas, kodėl jiems blogai: ne jie netikę, tiesiog gyvename patyčių laikais, dėl kurių kenčia vaikai ir suaugę.
Patyčios nuodija gyvenimą. O kas propaguoja patyčias? Liaudies priešai, visas tas Vilniaus elitas, žiniasklaida, aktoriai, dainininkai, apžvalgininkai, humoristai, nuomonių lyderiai, ir dar gauna po 1000 eurų už pasirodymą. Tūkstantį eurų!
Prisipažinsiu, ir aš esu gavęs tiek, ir dar daugiau, už pasirodymą, paskaitą ir dalyvavimą kokiam renginyje. Man tai normalūs pinigai, nieko ypatingo, bet įsivaizduokite, kaip tai veikia kai kurių (daugelio) žmonių vaizduotę?
Visas tas elitas tyčiojasi, paskui fotografuojasi žurnaluose, paskui dar tyčiojasi, paskui pramogauja jachtose, restoranuose ir egzotinėse atostogose, dar daugiau fotografuojasi, paskui filmuojasi, paskui dar reklamuoja vieni kitus (nes visa žiniasklaida yra vieni kitus aptarnaujantis ir ginantis klanas), ir tyčiojasi, skleidžia patyčias, ir dar paskui kasdien gauna po tūkstantį eurų kiekvienas.
O tuo tarpu kitame moralinės skalės gale yra paprastas, drąsus, jokių šou nerengiantis, tūkstančių negaunantis, atviras ir doras žemdirbys Ramūnas, kuris nori tiesiog iškuopti šitas baisias arklides, kad paprastam žmogui būtų geriau.
Tą pačią formulę naudojo ir naudoja Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas: traiško, kaip erkes, visus tuos oligarchus, nebijo visokių išlepusių ir įnoringų užsieniečių ir siuntinėja juos kuo toliau. Paprasto žmogaus draugas ir užtarėjas.
Visos diktatūros veikia todėl, kad talentingi diktatoriai sugeba rasti kritinę masę nuskriaustųjų ir ginamųjų, kuriems reikia ne tik užtarimo, bet ir bendro priešo.
Kinijoje per Kultūrinę revoliuciją, Kambodžoje, kur valdė Raudonieji Khmerai, Rusijoje po bolševikų perversmo visada patikimiausias bendras priešas buvo inteligentai, menininkai, rašytojai, žurnalistai, gydytojai, mokytojai, kartais šiaip bet kas, nešiojantys akinius ant nosies. Paprasti žmonės visų tų moksliukų žulikų nemėgsta ir jais nepasitiki.
Tuo tarpu užtarėjai gauna paprastos liaudies pasitikėjimo mandatą ilgam: būtent todėl diktatūros yra tvarios ir ilgalaikės, ir nelabai priklauso nuo to, kiek nustekenta šalis – svarbiausia turėti bendrą priešą, visus tuos šoumenus su jų patyčiom, mėlynais plaukais ir brangiais, tyčia suplėšytais, džinsais.
Ir todėl Ramūnas Karbauskis, radęs sėkmės formulę, laimės dar daug rinkimų. Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Ramūnas visiems laikams.