aA
Manęs klausė: „Ar esi patriotas?“ Skaityk toliau ir sužinok, ką atsakiau.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Puikus žanras: bet kokie klausimai „Instagrame“, reikia atsakyti keliais sakiniais, klausinėja visiškai nepažįstami sekėjai.

Per parą ateina šimtai, ne visi vienodai įdomūs, bet daug puikių. Daugiausia apie maistą ir keliones (čia yra tai, kuo, kaip žmonėms atrodo, aš užsiimu: valgau ir važinėju).

Kartais apie rašymus, apie šunį, filmus, mėgstamus ir nemėgstamus charakterio bruožus, mokslus, bulvinius traškučius, baimes, sportą ir net mano amžių. Tik apie drabužius ir stilių niekas neklausia, manau, žinau, kodėl.

Dabar paklausė, ar esu patriotas, ir turėjau atsakyti, kad taip.

Lietuva yra nebloga valstybė ir nelabai vykusi vieta gyventi.
Andrius Užkalnis

Patriotizmas yra, kai linki savo šaliai gero ir nori, kad jos žmonėms būtų geriau. Žmonėms ir jų sukurtai valstybei. Todėl esu patriotas, nes noriu Lietuvai ir jos žmonėms gero.

Lietuva yra nebloga valstybė ir nelabai vykusi vieta gyventi. Tuoj paaiškinsiu.

Nebloga valstybė – nes laisva nuo priešų ir turi gerą kariuomenę, kuri ją saugo, su veikiančiomis valdžios struktūromis, žmonės turi pasus, su kuriais gali laisvai važinėti po pasaulį (lietuviškas pasas, pagal kelionių laisvę, yra pasaulio geriausiųjų dešimtuke), renka mokesčius, moka pensijas ir atlyginimus biudžetiniams darbuotojams, turi veikiančias ligonines, mokyklas, policiją, pasieniečius ir muitininkus, kelininkus ir želdintojus, žiemą valo kelius ir miestuose kartais (net per dažnai) organizuoja muges ir maratonus.

Ne visos šalys tuo gali pasigirti.

Lietuva – civilizuota ir tvarkinga šalis, pasaulio mastais žiūrint. Galėtų būti geriau, bet dabar yra neblogai.

Tuo pat metu Lietuva yra kaip didelė nelaiminga šeima, daug vaikų iš skirtingų nepavykusių santuokų, kur kiekvienas šeimos narys su savo nelaime ir nuoskauda, kai kurie su teistumu, kiti su buvusiomis ir esamomis priklausomybėmis (vienas pilstuką geria, antras į veną šaudosi, trečias žolininkas), ir dar visi gyvena nudrožtame bjauriame bute, paveldėtame iš tėvų (naujo nusipirkti negali) ir nemėgsta vieni kitų. Ir savęs pačių irgi nemėgsta.

Šeimos nariai kartais vagia vieni iš kitų, kartais kai kas išeina pas kaimynus vogti, ir kai juos pagauna, visa šeima pagautuosius sarmatina: „tu mums gėdą darai“.

Šeimos nariai dažnai ir bjauriai stumia ant savo šeimos, sako, kad geriau bet kas, tik ne ši šeima, ir net kartais išsikrausto, bet išsikraustę kitur, vis tiek gyvena su giminaičiais, nes negali be jų.

Jei ne Neringos kopos, nelabai daug ką ir parodyt turėtume iš gamtos stebuklų. Net ir Neringa – ne stebuklas, bet tinka kelias dienas pabūti.
Andrius Užkalnis

Taip, Lietuva yra netikę namai mums visiems.

Tai nėra graži šalis. Kažkur tarp bjaurios ir vidutiniškos, sąžiningai kalbant. Šalyje yra vargana pajūrio juostelė – šalta dumblo spalvos jūra ir truputis smėliuko ir pušynų, yra ežerų, kurie lygiai tokie patys, kaip bet kur toje pačioje klimato juostoje, yra miškų, kurie adekvačiai vidutiniški.

Jei ne Neringos kopos, nelabai daug ką ir parodyt turėtume iš gamtos stebuklų. Net ir Neringa – ne stebuklas, bet tinka kelias dienas pabūti. Mes alpstame pamatę kokią atodangą, vidutinio dydžio akmenį arba Nemuno kilpą, bet tai labai vietinės reikšmės pasižiūrėjimai.

Visiems, kas nors kiek gyvenime matęs toliau savo nosies, tai nedaro jokio įspūdžio.

Čia iš serijos, kaip devynmetis Mindaugėlis, grojantis kelias natas smuiku ir tėvų kviečiamas „pagroti ką nors svečiams“.

Svečiai mandagiai išklauso, tyliai sau galvoja, kad Mindaugėlis turbūt gyvenime turės kitą karjerą (ne smuikininko), bet visi paploja ir pagiria vaiką. Aišku, geriau tegu groja, negu klijus uostytų. Va, kaimynų vaikui irgi devyneri, tai jis jau kieme nuo automobilių valytuvus nusukinėja.

Lietuva nėra malonaus klimato šalis. Saulės mažai, žiemos labiau šlapios ir lietingos negu baltos kaip iš atviruko. Tai, žinoma, ne mūsų kaltė. Tik sakau, kad su klimatu mums nepasisekė.

Mums labai nepasisekė su istorija. Vienintelis privalumas yra genetiniam fondui, nes per užkariavimus, aneksijas, karus ir svetimšalių bandymus susimaišė skandinavų, germanų ir slavų kraujai ir todėl kas antra moteris yra viršelio manekenės išvaizdos. Likusias galima fotografuoti į vidinius puslapius, nes irgi kaip manekenės.

Bet istorija mums sugadino mūsų charakterį. Lietuvio charakteris yra bjaurus, nes istorija mums atnešė liguistą įtarumą ir pesimizmą, infantilumą ir kartu nekritišką, naivų patiklumą – mat visąlaik dairomasi gero pono ir gaspadoriaus, visąlaik nusiviliama, burbama ir bėdojama, o paskui vėl tikima nauju ponu, ir tai tęsiasi amžinai.

Kai kuriose tautose žmonės gimsta kariauti. Kai kuriose – gimsta tarnauti ir patarnauti galingiesiems. Kai kur charakterio būdas yra individualizmas. Pas mus kitaip.

Mums labai nepasisekė su istorija. Vienintelis privalumas yra genetiniam fondui, nes per užkariavimus, aneksijas, karus ir svetimšalių bandymus susimaišė skandinavų, germanų ir slavų kraujai ir todėl kas antra moteris yra viršelio manekenės išvaizdos. Likusias galima fotografuoti į vidinius puslapius, nes irgi kaip manekenės.
Andrius Užkalnis

Lietuvis yra, dažniausiai, kumetis prie pono dvaro, dirbantis už pavalgymą ir prisiduriantis atlyginimo, kai gauna slapčia susirinkti nukritusių obuolių pono obelyne. Galvoja, kad ponas nemato. Ponas mato, tik moja ranka – neškis, jei tau taip labai reikia, vargo p*suokli tu.

Mes galvojame, kad mūsų nacionalinė legenda yra apie Jūratę ir Kastytį, stačiakrūtę jūrų deivę ir pagal individualios veiklos pažymą dirbantį žveją su viena registruota valtimi.

Ir apie tai, kaip Jūratės tėvas vandalizavo dukters nekilnojamąjį turtą (gintaro rūmus), įniršęs dėl to, kad dukra nusimezgė romaną su kito socialinio statuso jaunuoliu.

„Ne tam aš rūmus tau stačiau, meistrams mokėjau, ant įmonės medžiagas nurašydavau ir statybų leidimus kombinavau, kad tu čia atsitiktinius bernus nuo gatvės vedžiotumeis“, sakė tėvas Jūratei.

Neptūnui už tuos sugriautus rūmus, beje, nieko nebuvo, nes jie buvo jo vardu registruoti.

Tai graži ir pamokoma istorija, bet ne ji turėtų būti mūsų nacionalinė legenda.

Mūsų tautos simbolis turėtų būti poilsio namų administratorė Aldona, kuri dirba už minimumą, bet parsineša į namus iš darbo paklodžių, stiklinių ir valdiško tualetinio popieriaus.

Legendinės Aldonos net niekas nekaltina, nes ji kitaip nėra mačiusi. Jos mama dirbo mokyklos valgykloje ir visą gyvenimą po truputį vogė produktus į namus. Mamos mama dirbo kolūkyje ir vogtais pašarais maitino savo veršiuką ir valdiškom trąšom laistė savo agurkus. „Toks jau tas gyvenimas buvo“, sako visi atsidusdami.

Aš nekaltinu Aldonos, kad ji tokia, nes ji yra traumuota. Lygiai taip pat dėl traumos, patirtos net ne vaikystėje, o perduotos genetiškai, Aldona labiausiai mėgsta sentimentalią sovietinę muziką (ypač Ingą Valinskienę), rusiškus filmus iš sovietmečio, saldų putokšlį ir neskanius lietuviško stalo valgius.

Mūsų tautos simbolis turėtų būti poilsio namų administratorė Aldona, kuri dirba už minimumą, bet parsineša į namus iš darbo paklodžių, stiklinių ir valdiško tualetinio popieriaus.
Andrius Užkalnis

Negaliu meluoti: lietuviai yra patologiškai neišrankūs maistui, valgo bet ką (jei su majonezu), užtarkavę sūrio ir gerai apkepę, o paskui užpylę kečupo, sulapnos net ir seną vonios kempinę.

Jei dar su bulvytėmis fri, tai bus išvis puota. Bet negaliu jų ir kaltinti: mūsų klimato juostoje paprasti žmonės niekada nevalgė gerai, nes kas pas mus auga, tai nebent ropės, griežčiai ir rūgštūs obuoliai.

Kunigaikščiai ir dvarininkai valgydavo puikiai, bet tai buvo ponų tradicija, o lietuvių tauta ne iš ponų kilusi. Kur nors Italijoje kiekviena mama gamina taip, kad galima suvalgyti makaronus kartu su lėkšte. Lietuvoje, deja, paprastų žmonių kulinarinė tradicija yra produktų gadinimo mokslas: perverdant, perkepant arba užmušant skonį netinkamais priedais. Lietuviškas patiekalas „kepta duona su sūriu ir majonezu“ yra mūsų nacionalinis gamtos stebuklas: imamas iškeptas produktas (duona) ir kepamas dar kartą, o paskui pridedama sūrio ir majonezo, nes jie gerai prie visko.

Lietuviai gyvena kraupiai negražiai, bet tai irgi ne jų kaltė. Pro mano lofto langus matyti devynių aukštų mūrinis Frankenšteinas, likęs iš sovietmečio.

Bloga naujiena yra ta, kad manęs jau nebebus, o jis vis dar stovės. Dar blogesnė naujiena yra štai kokia: visa Lietuva užstatyta baisiais sovietmečio namais, kurie jau seniai netinkami gyventi, net pagal sovietines normas jie jau atitarnavę, bet vis dar yra apgyvendinti, nes yra daugmaž saugūs, ir niekas niekada jų negriaus, nes kur tu padėsi žmones, kurie ten gyvena?

Niekas tiek pinigų neturi, kad galėtume griauti.

Vietoje to vyksta renovacija (tais tempais, kuriais ji vyksta, veiklos užteks dar trisdešimčiai metų – kol bus renovuotos paskutinės baidyklės, pirmuosius renovuotus namus jau reikės renovuoti iš naujo).

Ir renovacija nepadaro senų namų nei patogiais, nei gražiais – tik truputį pagrimuoja ir sumažina šilumos nuostolius.

Patriotizmas būna tada, kai pripažįsti situaciją ir vis tiek myli savo šalį, neužsimerkdamas ir nemeluodamas sau. Myli, nes kažkokią Tėvynę visiems reikia turėti.
Andrius Užkalnis

Ne dabartinių Lietuvos gyventojų kaltė, kad didžioji dalis miestų yra nepritaikyti šiems laikams. Gatvės siauros, nes statytos negalvojant apie ateities srautus (dabar dar siauresnės, nes reikia pribraižyti dviračių takų, kurie mūsų miestuose yra tas pats, kaip pieštiniai medžiai ant namų sienų – nuo jų nei oras geresnis, nei miestas žalesnis).

Automobilių statyti nėra kur. Komunikaciniai tinklai išdėlioti taip, kad, sprogus vamzdžiui, reikia sustabdyti eismą ir išrausti pusę miesto. Ir dešimtmečiais veikia sankryžos, apie kurias visi žino, kad ten avarijos kasdien, bet ką jau čia, tokius miestus gavom.

Tai kodėl aš patriotas? Nes aš vis tiek myliu visą šitą Lietuvą su visais jos bjaurumais ir jos žmones, ir noriu, kad jiems būtų geriau.

Kartais paurzgiu, kartais pasikeikiu, bet vis tiek čia mano šalis.

Ir aš nekliedžiu ir neskiedžiu, kad tai gražiausias pasaulyje kraštas su nuostabiausia istorija, išvaizdžiausia gamta, darbščiausiais žmonėmis, labiausiai apsiskaičiusiais bibliotekų lankytojais ir kad mes pavyzdys visam pasauliui ir visi mums pavydi. Taip meluoti būtų neatsakinga ir žema.

Gydytojas bus amoralus, jei, užuot diagnozavęs, pradės kabinti makaronus sunkiam ligoniui, kad viskas tvarkoje, gyvensi dar šimtą metų, gali į kosmosą skristi.

Patriotizmas būna tada, kai pripažįsti situaciją ir vis tiek myli savo šalį, neužsimerkdamas ir nemeluodamas sau.

Myli, nes kažkokią Tėvynę visiems reikia turėti. Mums, nors ir teko ne kažin koks variantas, bet galime kasdien kažką padaryti gero, kiekvienas po kruopelę, ir to bus gana, kad būtume patriotais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Puteikis: esu patyręs praktiškai viską, kuo gyvena daugelis lietuvių (373)

„Aš ne tik kad žinau, kas yra turėti polinkį alkoholiui, žinau, kaip tai susitvarkyt, žinau...

Šakalienė: jaučiuosi kaip košmariškame sapne (935)

Seimo narė Dovilė Šakalienė viešai nekomentavo jai metamų kaltinimų, esą ji už Norvegijos...

Makabriškomis laidotuvėmis garsėjantys tibetiečiai šlykštisi mums priimtinu laidojimo būdu (46)

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą, nors ten laisvai keliauti draudžiama....

Orai: sinoptikai perspėja – kelius kai kur jau dengs ledukas

Lapkritis persirita į paskutinį dešimtadienį ir, panašu, artėja prie jam būdingų orų.

Nuostolių užkluptas Jankauskas tiki jaunimu ir A lygos žaidėjais: mums nėra ko bijoti specialiai iš Belgrado (36)

Antradienį vakare Lietuvos futbolo rinktinė užbaigs kovas debiutiniame Europos tautų lygos...

Prasidėjo masiniai darbuotojų atleidimai: kam labiausiai verta sunerimti (141)

Praeitą savaitę Užimtumo tarnyba pranešė apie Lietuvos įmonėse numatomus masinius darbuotojų...

(Ne)skanūs lietuvio nuotykiai Berlyne: teko valgyti skalbykloje, autobuse ir net pasakų namelyje (9)

Dažniausiai keliaudami kur nors pavalgyti galvojame tik apie maistą – kad jis būtų skanus,...

Pirmadienį sutriko „Messenger“ veikla (10)

Pirmadienio vakarą sutriko „ Facebook Messenger “ veikla visame pasaulyje.

Kastytis Kerbedis atvirai prabilo apie karjeros pabaigą: aš jau noriu pabaigos, noriu į pensiją (27)

Pagauti sėkmės paukštę pavyksta daug kam, tačiau ją išlaikyti delnuose ilgiau nei akimirką...

Kraupus įvykis Jonavos r.: dingęs be žinios vyras rastas nužudytas savo namų teritorijoje sulaikytas įtariamasis (11)

Kauno policija informavo, kad pirmadienį buvo rastas nužudyto vyro kūnas, kuris buvo ieškotas kaip...