Reitingai rodo labai nedaug, maždaug tiek pat, kiek rodo skaičius žmonių, kurie užsiklijavo profilio lipduką feisbuke „Už Ingridą“. Tai gražu, bet Ingridai tai nepadės: atvirkščiai, žmonės gali mažiau eiti balsuoti, nes galvos, kad jau užsiklijavo lipduką ir todėl balsavimas kaip ir padarytas.
Prisimenate, kiek žmonių keitėsi profilio nuotraukas į Ukrainos rėmimo logotipus. Rimtai manote, kad tai labai padėjo Ukrainai? Ar kad Putinas išsigando ir sušvelnino elgesį?
Jeigu Ingrida Šimonytė norėtų laimėti, aš norėčiau ją matyti norinčią laimėti. Taip norinčią laimėti, kad iš ausų eitų dūmai. Norinčią laimėti kaip lošėjas, degančiomis akimis žiūri į ruletę. Noriu, kad taip atrodytų, kad jos gyvybė priklauso nuo šių rinkimų. Nes kol kas aš ją matau norinčią būti prie bajerio ir cituoti Šveiko pasisakymus. Šimonytės nuostata yra „jei išrinktumėte mane, būčiau nieko prieš“.
Turiu jai naujieną: mėgstama literatūra ir sklandūs juokai patinka feisbuko burbului, bet rinkėjų širdis palieka nepaliestas.
I. Šimonytė dabar elgiasi taip lyg norėtų būti ne prezidentė, o trokštų gauti populiariausios publicistės apdovanojimą arba būti kiečiausios vakaro pokalbių laidos vedėja.
Ji turėtų užsiimti ne šituo. Turėtų 18 valandų per parą važinėti po Lietuvos pustuščius miestelius ir visiems sakyti: aš rūpinsiuos visais jumis kaip rūpinuosi savo mama. Ir mamos portretas turėtų būti ant jos autobuso. I. Šimonytės mama yra jos bilietas į Daukanto aikštę, ir tas bilietas nemeluos. Jei Ingrida sumanys juo pasinaudoti.
Saulius Skvernelis arba šiek tiek nori laimėti (kuo sunku patikėti, nes iš jo matosi atvirkščiai), arba tiesiog eina į rinkimus, nes nieko linksmesnio nesugalvojo. Jis – kaip viengungis, kurio šaldytuve tuščia, ir jis verda makaronus.
Jam neskanu, bet ką daugiau imt. Atsimenu, kažkada vienoje parduotuvėje Anglijoje pirkau šaldytuvą. Pardavėjui buvo akivaizdžiai nusispjaut ir ant manęs, ir mano šaldytuvo. Jis ėjo prie manęs nenoriai ir dūsaudamas, ir akivaizdžiai laukė tik pamainos pabaigos. Taip ir Saulius Skvernelis elgiasi.
Čia kaip blogų picerijų tinklas – valgiaraštyje nieko gero, aptarnavimas nulinis, bet daugumai lankytojų vis tiek picos nepatinka ir jie yra pratę, kad su jais blogai elgiasi, tai jie ir užsisako bet ką. Apyvarta puiki, verslas klesti. Maždaug taip Lietuva išsirinko į Seimą ir valstiečius: anie nieko nesiūlė, rinkėjai nieko ir nelaukė, todėl ir nubalsavo, kol kiti maivėsi ir spaudė feisbukus.
Kai kurių kandidatų net neaptarinėsiu: jie net nesitiki būti Daukanto aikštėje, tik ruošiasi Europarlamento rinkimams ir naudojasi proga pavaikščioti į TV laidas.
Europarlamentaro darbas yra lietuviška svajonė: alga su daug tūkstančių eurų, pensija, dienpinigiai ir Lietuvoje apie tave net blogai nešneka, nes visi tave užmiršę. Europos Parlamentas pasekmių neturi kaip Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba.
Kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis rimtai nusiteikęs laimėti ir taiko į tuos rinkėjus, kuriems liftas nekelia į viršutinį aukštą ir namie tebėra laidinis telefonas, bet laidas neįkištas į rozetę.
Dviejų lygiagrečių valiutų idėja, kažkokios tautos gerovės taupyklės, uždraust „Maximą“ ir prekiaut bulvėm tiesiai iš ūkininkų. Ir dar turbūt kiekvienai šeimai po karvę ant primilžio, vaikinams karinį rengimą su arbaletais ir vikingų šarvais, o moterim po bičių avilį ir gintaro amuletą, kad daugiau vaikų gimdytų.
Jau esu sakęs: moterims geriausia formulė pastoti yra melstis ir vieną vietą medum teptis.
Visa tai patrauklios idėjos, jei nori organizuoti paskaitų ciklą „Mėnulio fazės ir tavo savijauta“, bet tiesiog gali neužtekti dundukų, kuriems į baseiną neprileido vandens, bet jie vis tiek nardo galva žemyn. Todėl A. Juozaičio šansų rimtai nevertinu.
Daugeliui rinkėjų jis per protingas ir per tiksliai šneka. Normaliam rinkėjui labiau patinka, kai kandidatas kalba kaip dėdė per giminės balių, kuris sakinio pabaigoje pamiršta, kuo pradėjęs, kartojasi, laido plokščius juokus ir apskritai neatrodo per protingas.
Protingų žmonių rinkėjas prisibijo ir nebent gali retkarčiais pažiūrėti per televiziją kaip profesorių Bumblauską. Paprasto žmogaus požiūriu, protingas veikėjas, ir dar iš banko, yra įtartinas, nes pernelyg mandras („nebūk mandras – apšiks gandras“). Be to, Nausėda kolekcionuoja knygas, kas irgi išsidirbinėjimo požymis. Jeigu rinktų alaus kamštelius, būtų arčiau liaudies.
Antroji blogybė yra ta, kad G. Nausėda dirbo banke, o bankai yra vagiai ir ekonomikos parazitai (apie tai yra aiškinęs A. Juozaitis ir ne tik jis; bankai nieko nekuria ir tik punta iš svetimo gero). Maža to, Nausėda dirbo skandinavų banke, o skandinavai išsiveža mūsų pinigus, nemoka mokesčių ir grobia mūsų vaikus.
G. Nausėda stengiasi ir tuo jis man imponuoja. Fotografuojasi, bendrauja, stengiasi ir tikrai nori laimėti. Jam reikia dar daugiau važinėti pas žmones ir dar daugiau spaudyt rankas ir bučiuot vaikus.
Bet prie visko šito, absoliučiai neaišku, ką pasirinks rinkėjai. Žinant lietuvius, daugelis galės atiduoti balsus už Skvernelį, nes jis mažiausiai stengiasi ir jo labiausiai gaila.
To nesinorėtų, nes man būtų gaila, jei laimėtų tas, kas mažiausiai stengiasi. Tai nekrikščioniška ir kvaila.
Bet laimės tas, kas dantimis, nagais ir geležine valia plėš sau pergalę. Tai ir bus nugalėtojo ar nugalėtojos sėkmės formulė.