Du klausimai, du atsakymai. Viena gera naujiena, o kita – kaip pažiūrėsi, kai kam ji bus labai baisi, todėl, jei esate silpnų nervų, neskaitykite toliau.

Geroji naujiena yra tai, kad taip, kaip yra dabar, baigsis labai greitai. Dienų klausimas, ar poros savaičių. Net baisiausi dalykai paprastai netrunka amžinai. Žmonija adaptavosi prie visko, adaptuosis ir prie didžiulių pasikeitimų, kurie jau prasidėjo. Tik, žinoma, ne visi asmeniškai patirs malonumą iš to didžiulio pokyčio – ką ten malonumą, ne visi išgyvens apskritai.

Nepasakysiu didelės naujienos, jei pranešiu jums dabar, kad žmonės – kaip mobilieji telefonai. Prisimenate, prieš kokį dešimtmetį ar daugiau, kai dar buvo toks prekės ženklas, kaip „Nokia“ ir jų telefonai valdė žemę, kaip kadaise dinozaurai, telefonai (ypač žiemą) išsikraudavo iki penkių, septynių procentų baterijos talpos ir ramiai sau išsijungdavo.

Dabar visi pripratome, kad telefonai laiko iki paskutinio procento, ir išsijungia tada, kai lieka nulis.

Žmonės yra kaip telefonai, sakau dar kartą. Daugybė senolių (ir ne tik jų – silpną sveikatą turi ir jaunesni žmonės), apie kurių iškeliavimą į geresnį pasaulį šiandien pranešama taip dažnai, vaikšto ir gyvena su vienu procentu baterijos – aukšto gyvenimo lygio, medicinos, priežiūros ir taisyklingos mitybos dėka. Bet vienas procentas yra vienas procentas, ir jis yra labai arti tos ribos, kai telefonas išsijungia. Tai nelinksma, tai nėra džiugu, taip tiesiog yra. Civilizacijos pasekmė.

Atsilikusiose šalyse virusas ne toks baisus, nes ten retai kas apskritai pasiekia septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų – aplink yra infekcijos, krokodilai, užterštas vanduo ir ligos, nuo kurių neskiepija, ir Dievas pasikviečia pas save anksčiau, nei jie gauna nemokamą bilietą viešajam transportui (jei toks apskritai yra Somalyje).

Apie mirtis, siejamas su virusu (nebūtinai nuo jo) pranešama tokiu tonu lyg žmonės apskritai pradėjo mirti tik dabar, o anksčiau gyvendavo amžinai. Taip, dabar mirčių daugiau, nes atsirado nauja liga, kurios anksčiau nebuvo.

Bet tai baigsis, kreivė pradės mažėti, žmonės jau sveiksta, ir neilgai trukus apokaliptinių nuotaikų nebeliks. Tai – geroji naujiena.

Ne tokia linksma naujiena yra ta, kad mūsų gyvenimas niekada nebebus toks kaip buvęs. Prisiminkite paskutines dienas iki karantino, prisiminkite visas tas įstaigas, kurios veikė (restoranai, barai, viešbučiai, moteliai, kaimo turizmai, sodybos, parduotuvėlės), prisiminkite keliones po Europą ir po visą pasaulį, kurios buvo tokios prieinamos ir kurias sėmėte rieškučiomis, ir susitaikykite su mintimi, kad kai kuriuos tų dalykų matėte paskutinį kartą. Neliks kai kurių oro linijų – jos visada užsiverčia anksčiausiai, kai pasibeldžia krizė.
Mūsų gyvenimas niekada nebebus toks kaip buvęs. Prisiminkite paskutines dienas iki karantino, prisiminkite visas tas įstaigas, kurios veikė (restoranai, barai, viešbučiai, moteliai, kaimo turizmai, sodybos, parduotuvėlės), prisiminkite keliones po Europą ir po visą pasaulį, ir susitaikykite su mintimi, kad kai kuriuos tų dalykų matėte paskutinį kartą.
Andrius Užkalnis

Kai kurie influenceriai galės užmiršti instagramą ir pereiti prie pavėžėjimo paslaugų teikimo. Šuniukų vedžiojimo paslaugos po dešimt eurų už valandą (Vilniuje) bus gražus prisiminimas apie tuos laikus, kai kavinėje kombučos nepirkdavo už tris eurus, nes buvo per pigu, ieškodavo, kur suras po 5,90 eur. Ateina paprastesnis metas.

Nemanykite, nebandau gąsdinti. Sakau, kaip gydytojas: kiekvienas gedėjimas dėl netekties (arba dėl skyrybų, arba dėl nutrūkusių santykių) turi savo stadijas. Neigimas. Pyktis. Derybos. Depresija. Priėmimas.

Dauguma Lietuvos žmonių šiandien yra neigimo stadijoje. Kiti jau perėjo į pyktį ir ieško kaltų, ir ieško taikinio savo vidinei agresijai. Treti yra derybose ir galvoja apie tai, ką iš buvusio gyvenimo galima išsaugoti. Dar kiti yra liūdesyje ir depresijoje, tačiau kadangi lietuviams būdinga nuolatos liūdėti, tai jų nelabai kas ir pastebi. Dar kiti (tarp jų ir aš) džiaugiasi laukdami, kas bus dabar, nes kiekviena gera krizė yra nuostabūs vartai į naujus, nežinomus dalykus.

Mūsų (ir ne tik Lietuvos, bet viso civilizuoto pasaulio) ekonomika šiuo metu yra niokojama taip, lyg būtų karas, ir mes nepajuntame viso siaubo tik todėl, kad gatvėse nėra tankų ir šarvuočių, niekas nešaudo ir per televiziją nerodo „Gulbių ežero“.

Jei norite pamatyti, kas vyksta su ekonomika, pasižiūrėkite naftos kainas. Jos ne šiaip žemai. Jos pramušė dugną. Viena reta ir egzotinė naftos rūšis, Wyoming Asphalt Sour, iš kurios gaminamas asfaltas, jau pasiekė neigiamą kainą: pardavėjas moka pirkėjui 19 centų už barelį, kad pirkėjas ją paimtų.
Kai kurie influenceriai galės užmiršti instagramą ir pereiti prie pavėžėjimo paslaugų teikimo. Šuniukų vedžiojimo paslaugos po dešimt eurų už valandą (Vilniuje) bus gražus prisiminimas apie tuos laikus, kai kavinėje kombučos nepirkdavo už tris eurus, nes buvo per pigu, ieškodavo, kur suras po 5,90 eur.
Andrius Užkalnis

Kinijos ekonomika nuniokota ne tik buvusio užsidarymo – Kinija gyva tik tiek, kiek Vakarai perka tai, ką ji gali pagaminti. O Vakarai šiuo metu perka daugiausia kaukes. Dezinfekcinį skystį visi gaminasi patys.

Ekonomika tirpsta kaip didžiulis ledo luitas, į kurį pučia karštą orą didžiulis džiovintuvas, upeliais bėga vanduo iš po to luito, ir luitas mažėja. Tačiau daugeliui labai ramu, nes vyriausybės pasakė, kad dar atveš ledo iš rezervo, o jei reikės, tai dar ir prigamins to ledo, viskas tvarkoj, nieko čia tokio, ne pirmas kartas, kai ledas tirpsta.

Ir tai tiesa, ne pirmas kartas. Mes matėme krizių ir anksčiau – ne tik 2008–2009 metų, bet ir, pavyzdžiui, tą krizę, kuri buvo susijusi su Rusijos nemokumu (kai stenėdami ir dejuodami žemdirbiai suprato, kad teks mokytis jogurtus ir sūrelius nebe vien į atsilikusias rinkas vežioti), ir užvis labiausiai prieš tris dešimtmečius, kai griuvo Sovietų Sąjunga. Pirmasis laisvės dešimtmetis buvo baisus ir daugeliui – labai žiaurus ir negailestingas.

Tiems, kas neprisimena, galiu priminti (apie tą laikotarpį esu ir knygą parašęs, naujausias mano bestseleris): sovietinės įmonės žlugo viena po kitos, darbuotojų neatleidinėjo, žmonės dirbo, negaudami algų ir gamino toliau prekes, kurių niekas nepirko – tūkstančiai žmonių buvo neigimo stadijoje ir tikėjosi, kad vėl kaip nors pradės gaminti sovietinio pavyzdžio „Inkaro“ sportbačius ir sumokės algas tiems, kas jų laukė metus ar ilgiau už seniai pagamintus beverčius daiktus. Prisimenate visokius protestuotojų vagonėlius prie Seimo? Daugelis tikėjo, kad viskas sugrįš į tuos laikus, kurie buvo.

Jei jums dar negana pavyzdžių, tai prisiminkite, kas atsitiko su „Sekundės“ banke padėtais pinigais, EBSW, Akciniu Inovaciniu, o taip pat su valiuta, kurią lietuviai laikė bankrutavusiame sovietiniame „Vnešekonombanke“. Tuščia jos, tos valiutos – galite prisiminti, kuo pavirto Lietuvos gyventojų rublių indėliai „taupomosiose kasose“. Ir taip buvo su viskuo.

Gerai, kad dar nepaklausiau kito skaudaus klausimo: ar visi V. Kapsuko Vilniaus valstybinio universiteto suteikti diplomai turi didelę vertę ir kaip jie vertinami darbo rinkoje ir kaip išsiverčia į atlyginimus?

Nenoriu nieko specialiai skaudinti, tik primenu, kaip viskas griuvo – ir buvo statoma iš naujo, tik gražiai pasistatė nebūtinai tie patys, kas anksčiau gerai turėjo, ir ne visada toje pačioje vietoje, ir jų kūriniai nebūtinai buvo to paties pobūdžio.
Vienas ar du milijardai valstybinės pagalbos nekompensuos šalies ūkio smukimo, nors, aišku, truputį suminkštins: panašiai, kai automobilio variklis sugenda ir atvažiuoja tralas, tai geriau su tralu, negu be tralo, bet gyvenimas saldus vis tiek neatrodo, kol automobilis nepataisytas arba kol neįsigijote naujo.
Andrius Užkalnis

Jums gali nepatikti tai, ką aš dabar sakau, bet po karo bus daug pasikeitimų. Dabar kiekvieną dieną, kai labai mažai kas vyksta šalies ekonominiame gyvenime, auga būsimieji bendrovių nuostoliai, tirpsta darbo vietos ir tuštėja būsimųjų užsakymų sąsiuviniai. Vienas ar du milijardai valstybinės pagalbos nekompensuos šalies ūkio smukimo, nors, aišku, truputį suminkštins: panašiai, kai automobilio variklis sugenda ir atvažiuoja tralas, tai geriau su tralu, negu be tralo, bet gyvenimas saldus vis tiek neatrodo, kol automobilis nepataisytas arba kol neįsigijote naujo.

Nebus taip, kad dauguma žmonių eis prie konteinerių arba depozitinės taros rinkti. Tačiau, žinoma, nebus ir taip, kaip buvo anksčiau, kai galima buvo susikrauti krepšius ir varyti į Airiją arba Norvegiją – dabar Vakarų Europos šalys didelio skaičiaus atvykėlių nelaukia ir dar ilgai nelauks.

Daugybė čikenfektori klasės atstovų turės susirasti būdą gyventi Lietuvoje tarp mūsų žmonių, kur, sakykim taip, jų pasiilgimo faktorius ir užuojautos jiems rodikliai yra minimalūs.

Ne, kalbu apie tai, kad daugelis žmonių turės keisti profesiją, susigalvoti naujus užsiėmimus, steigti naujus verslus, įsijungti fantaziją ir kuo mažiau dairytis atgal, nes bus visiškai nesvarbu, kuo tu buvai „iki viruso“. Vienintelis reikšmingas dalykas – kas esi dabar, ir net ne kas esi, bet ką darai.

Matote aplink tuos naujai pastatytus butus, visas tas bajorų terasas, kunigaikščių žalgirius ir karalių imperijas? Daugelis tų butų bus parduoti ne visai už tiek pinigų, kiek pardavėjai tikėjosi gauti dar prieš du mėnesius. Tiksliau, visai ne už tiek pinigų.

Kai kurie plėtotojai bankrutuos su visais iš anksto įmokėtais pinigais. Iš kur žinau? Nes visa tai jau buvo. Ir dar bus žmonės su butais, kurie kainuos žymiai žymiai mažiau, negu jiems buvo pasiskolinta prieš metus. Tai irgi buvo – nuvažiuokit į Perkūnkiemį ir paklauskit gyventojų, kaip jie vertina savo investiciją prieš dešimtmetį.

Ar aš džiūgauju, kad kažkam nepasiseks? Ne, aš noriu, kad Lietuvai sektųsi. Kai Lietuvai sekasi, tai sekasi ir man, nes mano verslas visas čia, mano skaitytojai čia, mano klientai čia.

Tačiau kiekviena griūtis – tai naujo kūrimo pradžia, ir to aš labai laukiu. Lengva nebus, bet aš labai labai nekantrauju gyventi naujais, nesuprantamais ir neprognozuojamais laikais, kurie prasideda jau dabar. Ramus gyvenimas neįdomus, bent jau man. Adrenalinas duoda tą gyvenimo skonį, kai pasijunti gyvas.