Teisėsauga – irgi kiti. Verslininkai – ne mes.

Elitas, influenceriai, nuomonės lyderiai, sukčiai, aferistai, vagys, grobstytojai, pakišų ėmėjai, blogi gydytojai, pikti pardavėjai, darbdaviai-kraugeriai ir darbdaviai-vergvaldžiai, valdžiažmogiai, biurokratai, bankininkai, draudimo agentai, atgrubnagiai automobilių remontininkai, kirpėjas Serioža, kuris nemoka į rankas žirklių paimti, girti vairuotojai, narkotikų prekiautojai, prostitučių suteneriai, visi jie žmonės ir visi jie yra ne mes.

Mes – geri ir normalūs, ir mylim Lietuvą, ar ne?

Taip dar Mikutavičius dainavo savo kriziniame himne apie tai, kaip jis tikrai myli Lietuvą, kur jo lyrinis herojus skundėsi, kad bankai neduoda ramybės su savo priminimais (čia jau atskira tema – nereikėjo prisiimti tiek paskolų ir lizingų, tai ir bankai nebūtų dabar ant galvos lipę).

Tačiau visus tuos varijotus, lachudras, sukčius, begėdžius, niekšus, atmatas, padugnes ir kitokius nevertus žmogaus vardo juk kažkas užaugino?

Kažkas juos auklėjo? Jie beveik visi turėjo tėvus.

Ir jūsų vaikai perims jūsų blogiausias (dažniau, negu geriausias) savybes, todėl privalote būti ir atsargūs, ir visą laiką galvoti, kaip elgiatės, antraip vaikai užaugs dar blogesnės jūsų kopijos, paskui nueis į Seimą ir Vyriausybę, o taip pat policiją ir prokuratūrą, ir jau kiti žmonės apie juos rašys: „kaip tokius žemė nešioja“.

Vaikai visą laiką stebi jūsų elgesį, ir užaugę elgsis lygiai taip pat.

1. Jei nenori, kad aplink būtų šiukšlina, nešiuklink pats. Kiekviena nuorūka, išmesta pro automobilio langą, kiekviena numesta ant šaligatvio šiukšlė yra tavo indėlis į tokią aplinką, kurioje pačiam nesinori gyventi. Motina stumia vežimą, kuris kainavo 1500 eurų, kalba mobiliuoju, kuris kainavo 1000 eurų ir geria kavą iš kartotinio puodelio, kurį tiesiog vaiko akivaizdoje švyst į krūmus.

Jūs manote, vaikas nematė? Ne, Austėja užaugs į tokią pačią šlykštynę, kaip ir jos mama pripūstomis lūpomis ir soliariumo glazūra ant snukio, ir per savo gyvenimą į krūmus primėtys 9000 tokių popierinių puodelių ir dar daugiau nuorūkų.

2. Tau nepatinka, kai tave apkalbinėja kiti žmonės? Tai liaukis apkalbinėti kitus, ypač vaikų akivaizdoje.

Mažasis Tautvydas viską girdi, kaip tėvai kalba apie močiutę, kuri visus užkniso savo blogu gaminimu ir vis tiek atveža, ko nereikia, ir labai daug aiškina.

Geriausiu atveju, tėvus atveda į protą jau labai anksti, kai savaitgalį nuvažiuoja pas močiutę Genovaitę ir ten Tautvydėlis klausia, kodėl tu, močiute, taip neskaniai gamini, kodėl mums vis veži, ko mums nereikia, ir kodėl tu taip daug aiškini? Tėvai sėdi raudoni kaip burokai ir lemena, kad nesupranta, kur vaikas galėjo visko šito prisirinkti.

Tada vaikas paklausia: močiute, o kai tu numirsi, tavo butas bus mums ar tetai Irenai?

3. Nebūk zyzla ir opa, jeigu nenori, kad ir vaikai užaugtų tokie, kad jie visą laiką aiškins, kaip aplink viskas blogai ir visi durniai, tik ne jie.

Žmonės, kurie viskuo nuolatos skundžiasi, užauga šeimose, kur tėvai visą laiką viskuo skundžiasi ir viskuo nepatenkinti. Piktos turtingos mamos su nuolatos mėšlo kandusiomis veido išvaizdomis tampo vaikus po brangias parduotuves ir stumdo juos prie savo automobilių, ir tie vaikai iš mamų prisirenka visų pavyzdžių, kaip reikia elgtis ir kokia veido išraiška reikia nuolatos būti. Ir jie tikrai tokie ir bus.

4. Nebūk dramos karalienė, jei nenori, kad vaikai išsidirbinėtų taip pat. Jei matai savo vaikus nuolatos vartant akis ir dūsaujant, imantis už galvos ir leidžiant iš burnos dramatiškus pareiškimus – paklausk savęs, o kas, ar ne tu pati, kiekvieną dieną dejavai ir vartei akis ir stenėjai tuščias frazes: „aš nusižudysiu“, „aš išprotėsiu“, „aš tuoj, man atrodo, numirsiu“, „aš negaliu gyventi be kavos ryte, tiesiog dvesiu“, „man viršininkas varo vėžį“.

Nekalbant jau apie tai, kad kalbėjimas apie vėžį kiekvieną dieną, turi geras galimybes jį ir įsivaryti realiame gyvenime, ir tada galėsi dejuoti jau palatoje, tik ten niekas nebeklausys.

5. Melavimo nebūna nekalto. Visas melavimas namie tirpdo vaiko supratimą apie tai, kaip galima ir kaip reikia elgtis.

Jei mama, paklausta vaiko, kasdien sako „nežinau“, nors iš tikrųjų žino, tik tingi kalbėti, vaikas labai greitai supranta, kad ji žino, tik tingi kalbėti, ir dar supranta, kad mama kasdien meluoja.

Vaikai girdi, kaip tėvas meluoja telefonu apie tai, kad serga ir negali ateiti į darbą, nors iš tikrųjų yra pagiringas arba, atvirkščiai, šiandien jie su mama sugalvojo pavažinėti po parduotuves.

Vaikai mato, kaip tėvas į namus grįžta girtas, kaip tapkė, ir mamai sakė „aš negėriau“, nors visiems matosi, kad gėrė, ir dar kaip, ir tiesiog meluoja. Praeis dešimt metų, ir tas pats vaikas grįžinės namo girtas, kaip tapkė, ir sakys tą patį, kad jis negėrė. Vaikus apskritai meluoti išmoko tėvai. Nes tėvai visada mano, kad jiems galima, nes jie žino, ką daro. Iš tikrųjų jie tik meluoja patys sau.

6. Tingėti vaikus irgi išmoko tėvai. Tėvai išmoko vaikus būti grybais, lepščiai, kelmais. Maža to, kad tingi dirbti darbus, išsisukinėja nuo užduočių ir nuo pareigų, žmonės dar ir giriasi: „nueičiau, pažiūrėčiau, bet tingiu“. „Tingiu aiškintis“. „Tingiu domėtis“. Žmonės giriasi savo apatija, nesmalsumu ir inertiškumu, ir tuo didžiuojasi.

Paskui nėra ko stebėtis, kad vaikai auga tokie patys ir dar blogesni, kuriems niekas neįdomu, kurie tik rūko žolę ir sako „chill“, kuriems jokia problema ir jokia gėda iki trisdešimties gyventi su tėvais ir už jų pinigus? Ko jūs stebitės? Vaikai juk matė, kaip jūs savo tėvus, jų senelius, aplupinėjote ir nupurtėte ir mirusios močiutės butą pardavinėjote ir dalinotės. Tą kartą, kai buvo dalinamas velionių turtas, vaikai matė jūsų akyse susidomėjimą ir entuziazmą.

Beveik daugiau jo nematė niekada. Daugiau matė tėvus išvirtusius prie televizoriaus arba matė ir girdėjo, kaip mama su tomis pačiomis draugėmis, kaip ir visada, liežuvauja tuos pačius dalykus, kaip ir visada – kokie visų nevykę vyrai, kaip jos nusipelno geriau, ir kaip ką tik neapsivelki, viskas blogai guli ir į nieką netelpu, ir baik tu, mano plaukai šiandien tragiški.

7. Vaikai mato visas tėvų suktybes ir smulkias vagystes. Prisukamus elektros ir vandens skaitliukus, automobilio odometrą, atsuktą atgal prieš parduodant, iš darbo vagiamus dalykus, kurie nesuregistruoti, vaikai žino, kaip tėvas atsinešė į namus darbinį kompiuterį ir užregistravo jį, kaip pavogtą. Norite, kad vaikai tokie patys užaugtų?

Darykite taip ir toliau. Tik nesistebėkite, kai pasensite, gulėsite mirties patale, vaikai atvažiuos ir vaikščios po butą ir tyliai kalbėsis (manys, kad jūs negirdite), ir baksnos pirštais į baldus ir sakys, kuri sekcija teks kuriam iš jų. Tik jau tada bus vėlu juos auklėti.