Užkalnis. Jūs patys pasirinkote savo skurdą

Bet aš žinau dar geresnį būdą, kuris reikalingas, kaip šoko terapija. Pasakysiu taip: jei jūsų gyvenimas jūsų netenkina, tai yra jūsų elgesio, pasirinkimų ir sprendimų pasekmė. Jūs patys pasirinkote tokį gyvenimą. Tikrai? Tikrai.

Ekonomistas Nerijus Mačiulis pasakė, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja ir skurdas traukiasi. Ne tai, kad pats būtų sugalvojęs. Skaičiai tokie. Šimtai tūkstančių gyvenimo suvėžintų, rėkiančių apie tai, kad „milijonas jau išvarytas iš Lietuvos“, puolė svaidytis purslais – jiems gi niekas niekada negerėja, viskas gali tik blogėti.

Stojo baisingas pasipiktinimas, ir ekonomistas bei tie, kam jis, girdi, batus laižo – bankai, užsienio kapitalas, išnaudotojai, monopolijos – buvo apkaltinti „patyčiomis“ (išties, kas gali būti blogiau negu pasakyti žmogui, kad viskas eina geryn), o taip pat „demagogija“ ir „šmeižtu“ (kartais pagalvoju, ar tikrai runkeliai žino, kas yra šmeižtas, paskui prisimenu, kad vienintelė knyga, kurią jie gali būti atsivertę, turbūt yra Neringos Venckienės „Laiškai iš belangės“, ir tada suprantu, kad kur jau jiems žinoti).

Neliko nuošalyje ir tie, kas geriausiai uždirba iš baubų skleidimo ir pasakojimo apie burtus bei išdaigas velnių: tai žmonės, kurie yra prie „skurdo mažinimo“ šėryklos, ir jie labai gerai gyvena iš jūsų (ir mano) pinigų. Skęstančiųjų gelbėjimo draugija, kuri iš jūsų surenka eurus, kad padalintų gelbėjimosi ratus visiems, kas girti atvažiuoja maudytis prie vandens telkinių.

Jūs galite nepatikėti, bet Lietuvoje yra net ir tokia organizacija, jungianti kitas organizacijas, kurios ima pinigus iš dirbančių ir dalina tingintiems: „Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas“.

Čia kaip „Respublikinis koordinacinis komitetas tautinės moralės skatinimui paremti“. Ką darot tame komitete? „Renkam prievartine tvarka mokesčius už užsienietišką muziką ir padalinam lietuviškoms kaimo kapeloms. Dar išsimokam algas.“

Aš su visa savo ligota fantazija apie undinių tarpkojus ir kitus pikantiškus dalykus net nesugalvočiau tokio makabriško dalyko, kaip nacionalinis tinklas, arba, kaip mano močiutė sakydavo, sietka, iš organizacijų, kurios mažina skurdą.

Skurdas mažėja, kai žmonės (tie, kurie gali – apie neįgaliuosius čia nekalbame) pakelia savo subines nuo kėdžių ir susiranda darbus, už kuriuos jie gauna atlyginimus, ir perka prekes ir paslaugas, kurie jiems reikalingi, didindami vartojimą ir kurdami darbo vietas kitiems, ir tada šalis tampa turtingesnė.

Kaip kovojama su skurdu, jums gali parodyti bet kuris ukrainietis statybininkas, plušantis Lietuvoje: jis kovoja su skurdu, atvykdamas pas mus ir įsidarbindamas viename iš tų darbų, kurių Lietuvoje – tūkstančiai. Net nemokėdamas lietuviškai. Net neturėdamas gyvenamosios vietos. Taip jis kovoja su skurdu ir jį nugali. Jis ką, blogesnis už jus? Ko jūs nemokate iš to, ką jis sugeba?

Skurdo mažinimo veikėjai (jie visi pirmiausia išsimoka algas sau, ir jau kam kam, o jiems patiems tai skurdas niekada negresia, bet gal ir teisingai – visada visus pokyčius turi pradėti nuo savęs) turi geresnį būdą: paimam iš tų, kas užsidirbo daugiau, ir padalinam tiems, kas tingėjo mokytis ar ieškotis geresnės darbo vietos. Aš tyčia taip šiurkščiai sakau, man reikia, kad skaudėtų. Kitaip jie nepradės galvoti.

Kaip sakė Margaret Thatcher, britų premjerė, vienąsyk išgelbėjusi tingių dundukų šalį nuo socializmo, „socializmo problema yra tokia, kad svetimi pinigai galų gale baigiasi“. Kitais žodžiais tariant, kad duotum pinigus tam, kas nedirba, kažkas turi dirbti, bet viso atlygio negauti.

Tai – nieko nauja. Tai veikia jau dabar. Mes visi, uždirbantys gerai, dalinamės savo pinigais su kitais, kurie uždirba mažiau. Ir, man atrodo, to perdalinimo kiek yra, tiek jau gana. Daugiau perskirstyti nebereikia.

Nelygybė, sakote jūs? O kas blogai su nelygybe? Ar norite, kad nesistengiantys gautų lygiai su tais, kas stengiasi? Turbūt norite.

Beje, gaunantys minimalų atlyginimą gali nesvaigti, kad jie ir sumoka visus mokesčius šalyje – jie nesumoka beveik nieko, viskas ateina iš žmonių, kurie daug gauna ir daug vartoja. Kiekvienam, valgančiam ikrus su šampanu, jūs turėtumėt bučiuoti rankas: vien jų sumokamas PVM išlaiko jūsų tingias subines.

Tai štai, minėtoji ponia iš „Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo“ pareiškė dažnai girdimą šiais laikais frazę: girdi, niekas nesirenka skurdo. Šitai kartoja visokios išblyškusios socialinius mokslus studijuojančios kairiosios jautruolės, išmokusios Švedijos universitetuose apie tai, kad laisva valia ir pasirinkimas yra kapitalistų mitas, o viską lemia aplinkybės.

Ponia, kalbėjusi apie skurdą – jūs neteisi. Taip, kaip jūs, šneka daugelis, bet nuo to, kad kliedesius kartoja daug žmonių, jie netampa mažiau teisingi. Amerikoje du milijonai žmonių tiki, kad Elvis Presley gyvas ir slepiasi atominiame bunkeryje Arizonoje, ir kas iš to? Nuo to Presley gyvesnis nepasidaro.

Visas mūsų gyvenimas yra mūsų pasirinkimas. Mums Dievas visiems davė laisvą valią, kad galėtumėm rinktis savo veiksmus ir planuoti savo gyvenimą.

Skurdas yra žmogaus sprendimų pasekmė. Nenoro mokytis, nenoro stengtis, nenoro dėti pastangas, nenoro lavinti vaizduotę ir kūrybines galias. Žmogus pats apsisprendžia, kokiu keliu jam eiti. Kai kuriems būna sunkiau, jeigu užpuola liga arba nelaimingas atsitikimas, tačiau daugumai tų, kurie skundžiasi ir laukia išmaldos, didžiausias nelaimingas atsitikimas yra jie patys ir jų nežmoniškas tingulys, ištižimas, apsileidimas ir ieškojimas pasiteisinimų.

Aš pasikartosiu (ir kartosiu tiek, kiek reikės): tie, kas nori, randa būdų pasiekti savo, tie, kas nenori, randa priežasčių ir išsisukinėjimų. Visi pašalpų siurbėjai jums greituoju būdu pavarys priežasčių ir aplinkybių puokštę, kodėl jie negali, jiems neleidžia, nesudaro sąlygų, neužtikrina ir per blogai duoda.

Nes jeigu sutiksime „skurdo niekas nesirenka“, tai tada reikės pripažinti, kad ir sėkmės niekas nesirenka, ir kad žmonių sėkmė ir uždarbis ir pelnas yra arba sąmoningas nusikaltimas, arba atsitiktinumas ir aklos vištos grūdas.

Šios filosofijos (arba, greičiau, tiesiog melo, nes tai nėra nuomonė, tai nėra požiūris, tai yra tiesiog melas, kaip ir žmoną mušančio išgamos aiškinimai, kad jis ją savaip myli) pagrindas yra neigimas, kad žmonės turi laisvą valią ir pasirinkimus. Ši ideologija remiasi aiškinimu, kad viską sukuria aplinkybės ir kad reikalinga didesnė už žmogų jėga (galinga valstybės ranka, perskirstanti, atimanti ir padalinanti), kad būtų tikrasis teisingumas. Tą teisingumą jie sukūrė patys, ir tai nėra teisingumas: tai yra tik vagių ir veltėdžių sukurtos taisyklės.

Ir dar jie bando jums primesti kaltę, jei taip galvojate: manipuliuotojai ir smurtininkai visada kaltina auką. Mes iš tavęs atimame tavo pinigus savo sumanymų labui, ir būk geras, nedrįsk jaustis blogai, nes mes tada tave gėdinsime, kam tu taip jautiesi. Mes tave išžaginome, ir tu tylėk, nebandyk čia aiškinti: bus dar blogiau.

Tai yra būdinga smurtautojui: aukai turi būti priskiriama kaltė dėl savo emocijų. Jeigu tau nepatinka, kaip su tavim elgiasi, tai tu dvigubai kaltas. Kaip tu drįsti pasijusti negerai? Kaip drįsti nemėgti mūsų socialistinio dalybų modelio? Atsipalaiduok ir bandyk pajusti malonumą.

Nė velnio, aš nesiruošiu tylėti ir nesakyti savo nuomonės apie tuos, kieno vardu iš mano kišenės kratomi pinigai, ir dar aš paskui turiu, mat, jaustis piktadariu – mano išlaikomi slunkiai ir tinginiai įsižeidė, kad aš drįsau skaičiuoti, kiek nuo manęs atsegė ir kiek davė jiems. Žinote, kaip ilgai aš skaičiuosiu? Lygiai tiek, kol jūs iš mano kišenės maitinsitės.

Gana manyti, kad esame kalti dėl to, kad skaičiuojame savo pinigus ir skaičiuojame tai, kuo mes dalinamės su kitais. Mes dėl to daugiau ir turime (ir būtent dėl to iš mūsų yra ką paimti), kad geriau mokame skaičiuoti.

Man mano gyvenimo niekas nedovanojo, neatnešė ir man jis neatsitiko. Visus savo darbus, projektus, knygas, straipsnius, reklamas, laidas ir viską kitką sugalvojau ir padariau pats, ir ne todėl, kad man sekėsi, o todėl, kad rinkausi daryti tada, kai kiti rinkosi atsipūtę šiaip sau būti ir nosis krapštyti.

Jūsų skurdas yra jūsų pasirinkimas, ir taip pat jūsų pasirinkimas gali būti išėjimas iš skurdo. Laukimas, kad kas nors jums ateis ir nusives už rankos, nėra protingas pasirinkimas. Tikėjimasis oraus atlyginimo, lojant ant darbdavių ir koneveikiant juos, nėra protingas pasirinkimas. Laukimas pagalbos iš valdžios irgi nėra protingas pasirinkimas (baisiausi žodžiai, kuriuos galite išgirsti: „aš esu valdžios atstovas, ir aš atėjau jums padėti“ – kaip sakė JAV prezidentas Ronaldas Reaganas). Protingas pasirinkimas yra tik supratimas, kad nuo šiandien už viską atsakote pats, ir niekas daugiau jums nepadės, ir ką pasidarysite, tą ir turėsite.

Ir pabaigai dar du saldainiai: apie du populiariausius mitus.

Pirmasis. „Visi dirbantys, net ir prasčiausius darbus, nusipelno oraus atlyginimo.“ Nesąmonė. Tas pats, kas sakyti, kad visi, kas mokosi aukštojoje mokykloje, nusipelno oraus pažymio. Nenusipelno. Tavo pažymys atspindi tavo žinias. Tavo alga atspindi tavo rinkos vertę. Taip pat ir ne kiekvienas, parašęs knygą, nusipelno oraus skaitytojų skaičiaus.

Antrasis. „Jei visi dirbs gerus darbus, tai kas gatves šluos.“ Čia tas pats kas sakyti, kad negalima gaminti vien skanią duoną, nes o kas tada neskanią pirks. Neskanios tiesiog nereikia kepti. Neskanios niekam nereikia.

Jei visų sugebėjimai padidės, tai šluoti gatves nebebus blogas darbas, ir už jį mokės tiek, kad ir dizaineriai su koučeriais noriai eis gatvių šluoti. Kai trūksta santechnikų arba dailidžių, jų įkainiai kaipmat pasikeičia, kaip žino kiekvienas, kas bandė statytis ar remontuotis būstą. Arba darbas bus automatizuotas. Kaip parduotuvėse: anksčiau savitarnos kasos būtų neįsivaizduojamos (kiekviena kainuoja dešimtis tūkstančių eurų), dabar, kai kasininkai brangiai kainuoja, jos apsimoka.

Taip kad nebijokite, kad jūsų gyvenimas bus per geras: bijokite, kad praeis dešimt metų, ir jūs būsite ten pat, kur esate šiandien. Gyvenime eskalatorių, liftų ir judančių takelių nėra, taip kad judinkite subines ir nepamirškite, kad viskas gyvenime yra jūsų pasirinkimas. Tie, kas nuėjo toliau už jus, padarė taip tik todėl, kad pasirinko ten eiti.