Tačiau tai buvo tada. Dabar, per šią rinkimų kampaniją, dažniausiai atrodo, kad jei visi atsisėdę studijoje garsiai bezdėtų, naudos ir pramogos būtų daugiau. Aš tik fragmentiškai matau reklamas ir debatus – saugau sveikatą, bet tai, ką pamatau, man pakanka ir net man yra per daug.
Žinokit, ne kandidatuojantys klojimo teatro klounai su vyžom, naginėm ir spragilais yra baisiausia, nors į juos visi kreipia daugiausia dėmesio. Ne ta gėda yra blogiausia, kai kažkokie Kalėdų seneliai prie kaimo tvenkinių pasakų priesaikas reklamose deklamuoja.
Blogiausia yra tai, kad mes vis dar turim gausybę rinkėjų, kuriems periodiškai užslenka pilnatis, ir jie eina ir balsuoja juokais, lyg rinkimai būtų tokie atlaidai, kai kartą per ketverius metus galima elgtis kvailai ir nieko baisaus nebus. Gyvenimas moko atvirkščiai, bet jie nesiruošia koreguoti savo destruktyvaus elgesio. Tokiems rinkėjams atrodo komiška ir smagu savo balsą atiduoti kokiam personažui, kuriam ne tik kad mandato duoti negalima (jis jo turbūt ir negaus) – jam ir grėblį į rankas duoti rizikinga, dar susižeis.
Eina ketvirtasis laisvės dešimtmetis, o vis tiek ant kiekvieno kampo daugybė tų, kas ir toliau kartoja – klounų valstybė, už klounus ir balsuojam. Koks skirtumas, vis tiek visi vagiai. „Nėra iš ko rinktis“, sako jie. Ir taip kalbančių yra labai daug, jie girdi savo pačių žodžius, atkartotus iš visų kampų, ir jiems pradeda atrodyti, kad „visi taip galvoja“ ir tikrai nėra už ką balsuoti. Daug kartų pakartota nesąmonė tampa liaudies išmintimi.
Kai balsuojama už daug įvairių juokdarių, jie negauna vietų parlamente, rinkėjų balsai iššvaistomi, ir tada gauna santykinį privalumą tie, kas neturėtų privalumo gauti: tie rinkėjai, kurie nebalsuoja už Harį Poterį arba etnografines giltines, nes jiems net tiek fantazijos neužtenka, tačiau, kadangi jie yra paties lėčiausio proto, jie tiki įžūliausiais melais ir renka piktybinius aferistus.
Pavyzdžiui, kai pakištame lankstinuke perskaičiau apie tryliktą pensiją arba valstybinius bankus, kurie duos paskolas tiems, kas negali gauti jų komerciniuose bankuose, man pasidarė pirma baisu, o paskui dar baisiau, kai suvokiau, kad taip gerai ir paprastai surašytas melas ir demagogija tikrai ras tikinčių.
Kuo niekingesnis melas, kuo bukesni prasimanymai, tuo geriau jie parduodami tam tikrai rinkėjų daliai, nes jeigu žmones galima įtikinti (ir nesunkiai) skiepų žala ir 5G radiacijos pavojais, farmacininkų mafija ir mikroschemomis po oda, tai nebijokite, juos įtikins ir pinigų lietumi, o gal ir lito grąžinimu. Juo labiau kad jau po du šimtus eurų padalino vieną kartą, užsiminė, kad dar ir dažniau padalins, tai jūs manote, nėra tikinčių, kad taip visai gali ir būti? Ir kad laisvai padalintų pinigų nereikės grąžinti, nes jie iš kažkur patys pasigimdys.
„Visos ten tos partijų programos vienodos“ – tame yra dalis tiesos. Gal net ir didelė dalis, bet ne visa tiesa. Nors žodžiai panašūs, visų partijų pažadai iš esmės tušti užkeikimai ir maldelės: gerinti, didinti, plėsti ir vystyti ir rūpintis kiekvienu žmogumi, ir aš jau daug metų nemačiau nė vienos partijos Lietuvoje, kuri kokius nors pažadus tesėtų. Todėl programų skaityti nereikia – jos yra tik popiergalis ir naudingos tik toms spaustuvėms, kurios gauna pinigus už tų dokumentų gamybą.
Aš siūlyčiau balsuoti už tuos, kas mažiausiai meluoja ir kas turi bent šiek tiek padorumo. Kaip atskirti padorius politikus nuo nepadorių ir meluojančius daugiau nuo meluojančių mažiau? Tam reikalingas kritinis mąstymas ir šiokia tokia pastanga. Reikia truputėlį timptelėti protą. Pavyzdžiui, pabandyti įsivaizduoti, ar iš tokio žmogaus ramiai pirktumėte važinėtą automobilį, arba ar norėtumėt jį pasikviesti pas save į svečius, ar jums nebūtų nejauku.
Ir, labai prašau, nesakykite tos nesąmonės, kad negalima balsuoti už mažiausią blogybę, ir jei nėra nė vieno idealiai tinkančio kandidato, tai pirmyn gadinti biuletenius, įrašom kokį pasakų personažą ir taip būsim „valdžiai špygą parodę“. Tai vaikiška, tai apgailėtina ir kenksminga.
Prie pragaro vartų buvo parašyta „Palikite visas viltis visi, kas čia įeinate“. Jums bus lengviau, jei su tokiu pačiu lengvumu žvelgsite ir į rinkimus. Balsuoti reikia, balsuoti reikia atsakingai, bet nereikia tikėtis, kad jums pagerins gyvenimą politikai. Politikus reikia rinktis tokius, kurie mažiausiai kišis į jūsų gyvenimą, kuo mažiau prigadins reikalų ir kuo mažiau norės drausti ir dalinti iš vienų kitiems. Tai nebūtinai bus idealūs žmonės, bet parodykite bent jau pagarbą sau ir rinkitės, prašau, tokius, kurie jums atrodo mažiausiai pavojingi.