Nebus tai ir tekstas, kuriame erzinu žmones ir pavyduolius savo šunų gyvenimo, kelionių ir mitybos ypatumais. Dabar ne metas kalbėti apie gražų gyvenimą, šiandien kalbėsime apie baisų gyvenimą.
Kadangi rūpinamės nepažįstamais gyvūnais, paliktais ir badaujančiais Ukrainoje, dažnai perskaitau nesupratusius arba pasibjaurėjusius pasisakymus. „Kaip galima sulyginti žmones su gyvūnais“, „žmonės žūsta, prie ko čia šunys ir katės, jūs dar papūgėlėms labdaros parinkite“.
Taip rašantys klysta. Augintiniai nėra užgaida ar karo laikui nereikalinga tuštybė, pramoga ar koks kitoks išsidirbinėjimams, ir civilizuotoje visuomenėje niekada toks nebuvo.
Turiu omenyje ne tik istoriją nuo XX amžiaus, o per tūkstančius metų, nuo senovės Romos laikų, kur šunys saugojo karo stovyklas, o juos saugojo to meto įstatymai ir nebuvo tokio dalyko, kad šunims neduos valgyti (ne ėsti – apie tai tuoj), nes mat pirmiausia valgys žmonės. Visi turi valgyti, ir žmonės, ir gyvūnai. Prisijaukini – atsakai. Nuo tada, kai įdarbino arklius ir žirgus ir kovos daliniuose, ir transporto, ir žemės ūkio tikslams, kariuomenėje visada gyvūnai turėjo ne mažesnį, o dažnai didesnį rūpestį, negu kariai.
Žiūrėkit, kaip keista: kas prisimena, kuo vardu buvo Aleksandro Makedoniečio ginklanešiai ar artimiausios aplinkos padėjėjai? Juokaujate, tie žmones nežinia ar turėjo vardus apskritai. O žirgo Bucefalo vardą žino, žino ir tai, kur jis palaidotas (Džalalpur Šarifo miestas, šių dienų Pakistano Pundžabo provincijoje). Greta yra Dželamo miestas, kuris žirgo garbei anksčiau buvo pavadintas Bucefalija.
Elgesys su gyvūnais, kaip su žmonėmis, yra, pabrėšiu, tik civilizuotos visuomenės požymis (aš nekalbu apie šuniukų gimtadienių šventimus su balionais ir popierinėmis kepuraitėmis, kokius mačiau Kalifornijos paplūdimiuose – tai niekam, žinoma, netrukdo, bet šis tekstas yra apie gyvunus, kaip apie humanistinės visuomenės dalį, o ne apie ekscentriškus ir juokingus dalykus).
Necivilizuotoje, žiaurioje visuomenėje gyvūnams tenka tokia pat panieka, kaip ir žmonėms. Kai Kinijoje doroja ir svilina gyvus šunis, skirtus maistui, tai ne todėl, kad jie labai nekęstų šunų. Jie taip, kai prieina reikalas, elgiasi su žmonėmis. Panieka vienoda.
Pavyzdžiui, niekas nežino, kaip baigė gyvenimą sovietų maršalo Georgijaus Žukovo jodinėtas baltasis (šyvas) žirgas Kumyras, pasirodęs per 1945 pergalės paradą Maskvoje. Žukovas, žinoma, būtų sėdęs į kalėjimą už karo nusikaltimus, jeigu Sovietų Sąjunga nebūtų karo nugalėtoja: buvo patologiškai žiaurus, daužydavo snukius karininkams ir šaudydavo nepaklusniuosius profilaktiškai, nekalbant jau apie vagonais grobiamą iš Vokietijos turtą. Visoje Antrojo pasaulinio karo istorijoje nėra nieko parašyta apie tai, kaip gyveno naminiai gyvūnai Sovietų Sąjungoje, išskyrus tai, kad per vadinamąją Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) blokadą, kuri net blokada nebuvo, o sąmoningas maisto netiekimas miestui, žmonės valgė kates ir šunis (valgė ir žmones, bet čia jau kita istorija).
Gyvūnai per karą yra ne mažiau, o labiau svarbūs, negu taikos metu, nes jie yra gyvenimo normalumo, likutinio žmogiškumo, požymis. Per karą visada būna normalumo deficitas, nes griūva įprastinė gyvenimo sąranga, komfortas ir kultūra. Gyvūnai padeda išlaikyti normalumą, yra jo dalis.
Dėl šitos pačios priežasties nerašau, kad gyvūnai „ėda“ – jie valgo. Taip, „ėsti“ yra lietuvių kalbos žodis, kaip ir „gaišti“, „dvėsti“, „stipti“, bet jie visi yra dehumanizuojantys ir gyvūnų atžvilgiu skirti tam, kad parodytų gyvūnų žemesnę vietą greta žmogaus. Kitą žemina, norėdamas sau prisidėti vertės, tik labai kompleksuotas, žemos savivertės asmuo. Šie lietuviški žodžiai paseno, kaip ir gražus lietuviškas posakis iš klasikos „mauči, boba, tuoj gausi į dantis“. Prisiminti, kad taip buvo kalbama, galima, tačiau buityje gal į sutuoktinę taip kreiptis nereikėtų.
Dėl tos pačios priežasties amerikiečiai (o ir kitų angliškai kalbančių šalių) veterinarai retai besako apie šuns „snukį“ – sako „veidas“, nesako „letenos“, bet „priekinės kojos, užpakalinės kojos“, ir būtent todėl civilizuotame pasaulyje atsirado tai, ko anksčiau niekada nebuvo: ne tik bendrosios praktikos veterinarijos medicinos specialistai, bet šunų ir kačių kardiologai, oftalmologai ir nefrologai.
Todėl Ukrainoje šiandien, nepaisant mirčių, kančių ir griūties siaubo, žmonės rūpinasi gyvūnais – pavyzdžiui, Mikolayvo zoologijos sodas parduoda internetu bilietus, visame pasaulyje (ir aš nupirkau kelias dešimtis), kad žvėrys turėtų, ką valgyti. Labdaros organizacijos renka maistą naminiams gyvūnams ne todėl, kad jų gyvenimas labai paprastas, o todėl, kad Ukraina yra jau Europos dalis, Vakarų civilizacija.
Dėl šitos pačios priežasties ukrainiečiai taip gerai priešinasi Kremliaus agresijai: nes jie jau suprato, kaip vakarietiškai kariaujamas karas (protu ir taktika, o ne vien apkasais ir artilerija). Vakarietiškumas ir civilizacija pasireiškia ne vien per šiuolaikines amerikietiškas kavines, kurias juk sėkmingai atidarinėja ir šalyse, kurios visai nėra laisvos ir pažangios.
Straipsnyje parašyta, kaip galite padėti. Jei dabar neturite pinigų, galite pasidalinti straipsniu. Ačiū, kad padedate gyvūnams, nes taip padedate ir žmonių pasauliui likti žmogišku.
