aA
Ar labai susigūžėte, perskaitę tokią antraštę? Turėtumėt pasijusti nejaukiai.
Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Man irgi anksčiau būtų buvę nejauku. Dabar, po ilgų metų terapijos ir ilgo darbo, jaučiuosi kitaip. Reiškia, galite ir jūs.

Daugelis jūsų, kaip ir aš, atėjote iš visuomenės, kuri daug daug metų, per daugelį kartų mus mokė gėdintis malonumo ir bėgti nuo džiaugsmo. Laimės siekti, sakė mums, amoralu ir niekinga. Malonumai yra savanaudžiams, hedonistams, plevėsoms, tuštučiams.

Džiaugsmas ir juokas – išvis kvailiams, kurie nesupranta, kad gyvenimo esmė yra tragedija ir kančia, ir kad visi mirsim. „Juokas be priežasties – kvailumo diagnozė“, sakydavo mano vaikystėje (taip pat ir apie mane).

Penkiasdešimt metų sovietų režimo reiškė, kad mus valdo ekonomiškai (ir visaip kitaip) nekompetentingi žmonės, tegalintys trukdyti ir kenkti – dėl piktos valios, įgimto bukumo, išsilavinimo stokos, o kartais ir psichopatijos. Atranka buvo atvirkštinė: psichiškai sveiki, socialiai adaptuoti žmonės nėjo nei į stribus, nei į nekenčiamų kolūkių pirmininkus, nei į partinį ar komjaunuolišką darbą. O į saugumą, KGB, sveikų net nepriimdavo: specialiais psichologiniais testais atrinkdavo sociopatus su perkreipta vertybių skale.

Penkiasdešimt metų sovietų režimo reiškė, kad mus valdo ekonomiškai (ir visaip kitaip) nekompetentingi žmonės, tegalintys trukdyti ir kenkti – dėl piktos valios, įgimto bukumo, išsilavinimo stokos, o kartais ir psichopatijos.

Natūralu, kad tokie asmenys negalėjo atnešti į Lietuvą nei gyvenimo kokybės, nei grožio, nei džiaugsmo, nei skanaus maisto, nei kitokio malonumo.

Kaip iš to sovietinio anekdoto: ateina žmogus į laikraščių kioską ir prašo laikraščių „Tiesa“ ir „Tarybų Lietuva“. Kioskininkė jam: „Tiesos nėra ir nebus, net neieškokit, o Lietuvą jau seniai pardavėm.“

„Tai ką man turit?“

„Darbą ir švilpuką“, atsako kioskininkė.

„Darbas“ (Trud) buvo profsąjungų laikraštis, o „Švilpukas“ (Gudok) – geležinkeliečių. Čia tiems, kas jaunesni, kad suprastumėt kontekstą.

Tai tiek tada ir tebuvo – darbas už mažą atlyginimą, butas blokiniame tvarte, šlykštus maistas, nemokama medicina, kad galėtum dirbti, nesuklijavęs lastų iki pensijos. Ir dar švilpukas: spalio švenčių paradas ir kokia sovietizuota dainų šventė. Viskas.

Todėl žmones 50 metų mokė, kad malonumų ir džiaugsmo ne tik nereikia, bet jų privalu gėdintis. Seksas buvo bjauru (nes žmonės juo užsiima be valdžios leidimo). Kas nors, kas džiaugdavosi gražiu daiktu, buvo vadinamas „miesčioniu“ ir „sudaiktėjusiu“. Mano vaikystėje skaičiau piktą straipsnį apie įtartiną vaiką, kuris parašė rašinėlyje „Kuo noriu būti užaugęs“, kad nori būti akademiku, nes jie uždirba daug pinigų.

Pasišlykštėjimas pinigais, pelnu ir kuriamąja ekonomine veikla buvo taip giliai įkaltas, kad verslininkų daugelis nekenčia iki šiol – ir dar turi sudėtingus paaiškinimus, kad tai algos per mažos, tai vergovė prekybos centruose, tai išnaudojimas. Visa tai, beje, atgarsiai tos pačios propagandos, kuri aiškino, kad Vakaruose gal ir gražūs automobiliai, bet baisiai sunkiai dirba darbininkai, kad gal jų saldainiai skanesni, bet ten chemija, kad pastatai puikūs, bet juose gyvena tik saujelė turčių, o visi kiti maudosi purve, vargsta skurde, miega ant šaligatvių ir minta iš šiukšliadėžių.

Pasišlykštėjimas pinigais, pelnu ir kuriamąja ekonomine veikla buvo taip giliai įkaltas, kad verslininkų daugelis nekenčia iki šiol – ir dar turi sudėtingus paaiškinimus, kad tai algos per mažos, tai vergovė prekybos centruose, tai išnaudojimas.

Žinoma, prieš tuos penkiasdešimt metų buvo dar keli šimtmečiai veidmainiškos katalikų bažnyčios veiklos ir begėdiško, kryptingo manipuliavimo. Gerai organizuota religinio verslo korporacija mokė, kad negalima siekti turtų, o jeigu pasiekei, tai, būk malonus, kuo dosniau dalinkis su mūsų vadovybe. Kaip 1990-ųjų reketas, tik visuotinis. Duok mums, mes pasaugosim ir investuosim ir tada paliksime tave ramybėje.

Taip pat – negalima siekti malonumo, o kančia sutaurina. „Kristus kentėjo ir mums liepė kentėti“. Buvo deklaruojama, kad didžiausia vertybė yra meilė, o iš tikrųjų žmonėms nuosekliai buvo brukamas kaltės ir gėdos jausmas. Maldose žmonės turėjo susirinkę kartoti, kokie jie blogi, nuodėmingi ir neverti Dievo malonės, nusižeminę prašyti atleidimo už viską, ką padarė, priklaupę pasakoti kunigui apie nedoras mintis ir blogus savo darbus ir prašyti atleidimo, nors normaliam, sveikam žmogui reikia ne pareigūno suteikto išrišimo, o susitaikymo su savimi ir pasiryžimo būti geresniu. Šito iš klausyklos būdelės su grotelėmis neduoda.

„Prigimtinė nuodėmė“ – prisimenate? Esi kaltas jau pačiu savo gimimu. Dar nieko nepadarei, būk kaltas dėl to, kad Adomas su Ieva, tolimi protėviai, kažkada suvalgė obuolį rojaus sode. Nors neatrodė, kad sodui labai didelis nuostolis dėl to obuolio buvo, be to, Adomui su Ieva vis tiek būtų reikėję maitintis, o restoranai ir užkandinės tais laikais dar nebuvo atidaryti. Dėl vieno obuolio bausti visus palikuonis – čia baisiau, negu sovietinis NKVD, kur sušaudydavo už paslėptą maišą grūdų, bet tik vieną žmogų.

„Prigimtinė nuodėmė“ – prisimenate? Esi kaltas jau pačiu savo gimimu. Dar nieko nepadarei, būk kaltas dėl to, kad Adomas su Ieva, tolimi protėviai, kažkada suvalgė obuolį rojaus sode.

Kas pasikeitė dabar, kad žmonės pradėjo masiškai kalbėti apie savęs priėmimą, meilę sau? Kad dabar gėda ir kaltė nebėra geidžiami jausmai – o anksčiau tai buvo inteligentiškos asmenybės, dvasios aristokrato požymis?

Dar ir dabar daugeliui kuklumas, susimenkinimas, apie save kalbėjimas paniekinamai yra gero žmogaus ženklai. Jei kažkas nemoka aiškiai ir tiesiai kalbėti, velia žodžius, akis panarinęs ir gniaužydamas prakaituotomis rankomis kelnes kažką veblena apie tai, kad aš pats nežinau, ką aš čia padariau, turbūt blogai padariau, esu netikęs (jeigu šeimininkė atneša svečiams ką pagaminusi, būtinai turi pasakyti, nežinau, čia turbūt neskanu bus, nesąmonę kažkokią čia sumaliau ir tiek) – tai žinok, kad čia tikrai geras žmogus, tyras ir patikimas.

Dar ir dabar daugeliui kuklumas, susimenkinimas, apie save kalbėjimas paniekinamai yra gero žmogaus ženklai.

O jeigu kalba aiškiai, pats supranta, ką nori pasakyti, paprastai paaiškina sudėtingus dalykus, žiūri į akis ir dar šypsosi, tai ryškiai žulikas arba nori kažką parduoti, arba išsišokėlis, arba išvis užsienietis, kas dar blogiau.

Buvau gal dešimties metų, kai mane, nuėjusį į parduotuvę Vilniuje, J.Basanavičiaus gatvėje, ten buvusi kasininkė aprėkė mane už tai, kad pajuokavau. Tais laikais jau visokių prekių buvo su pertrūkiais, todėl mama liepė nupirkti muilo „kokius dvidešimt“, na, kad atsargos namuose būtų.

Susiraukiusi šlykštynė kasininkė pažiūrėjo į krepšelį burbtelėjo: „į karą susiruošei?“. Ne, sakau, dramblys ateis praustis.

Tai prapliupo staugti: „Per mažas dar išsidirbinėt, kaip tu kalbi su suaugusiais, tu man akių nedraskyk, ar tavęs tėvai neauklėjo?“. Galėjau atsakyti, kad mane tai auklėjo, bet va jūsų, ponia, mama kontracepcija per mažai domėjosi, visiems būtų buvę geriau, jei būtų pasisaugojusi.

Tačiau geriausi atsakymai visada ateina po laiko.

Tai štai, kodėl dabar keičiasi dalykai į gerą? Kodėl mes vis labiau mokame šypsotis, džiaugtis savimi, priimti save ir būti patenkintais čia ir dabar, o ne stengtis „laužyti save“, „nugalėti save“, „ugdyti valią“ ir kitaip kankintis, kad įrodytume nemeilę sau ir elgtumėmės kaip nors, kad tik mums patiems būtų nemaloniau?

Kodėl dabar, kai kas nors pradeda inkšti ir girtis, kad dešimtmečiais dirba nemėgstamą darbą už nepakenčiamą algą, ir laukia pagyrimo ir užuojautos, koks tu nesavanaudis auksinis žmogus esi, vis dažniau išgirsta šaltą klausimą – o tai kuo tu čia didžiuojiesi? Jei tu sau ant kojų nuolatos plytą mėtai ir nuo to jau paeiti nebegali, gal tau ordiną duoti už tavo kančią? Tavo nekenčiamą darbą tu dirbi, žinoma, blogai, o tavo bloga alga ir taip tau per didelė, tai ko tu dar nori? Keisk elgesį, jei nepatinka taip gyventi. O jei patinka, nustok skųstis.

Viskas pradėjo keistis, nes praėjo pakankamai daug laiko laisvoje šalyje, ir traumos pradėjo užgyti, kaip žaizdos – ypač tiems, kas jas gydėsi. Man, pavyzdžiui, pasisekė septyniolika metų gyventi netraumuotoje visuomenėje (laisvoje užsienio šalyje, kuri buvo Anglija, kaip žinote daugelis), kur daugumas žmonių aplink mane nesididžiavo kančia, nejautė kaltės, kai jiems buvo gera ir nesigėdino būti sėkmingi, o paskui pasisekė turėti pakankamai laiko ir išteklių daugiau nei septyneriems metams psichoterapijos. Aišku, išsigydyti žaizdas, kai tau penkiasdešimt, yra gana vėlus metas, tačiau kai einu vis jaunyn, tai man ne problema.

Kaip sako daina, niekas už jus nepajus lietaus, lyjančio jums ant odos.

Lygiai taip pat niekas už jus nepasidžiaugs jūsų gyvenimu ir nenugyvens jo už jus, jei patys nenuspręsite to daryti. Gražaus pavasario.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(747 žmonės įvertino)
2.7818

Top naujienos

Šimonytė prabilo apie naujas taisykles po gegužės 3 dienos papildyta (274)

Po gegužės 3 dienos bus svarstoma ir apie papildomas privilegijas asmenims, kurie turi imunitetą...

Antras bandymas panaudoti europinius milijardus: Finansų ministerija apibrėžė, kur tikėtis pinigų lietaus (5)

Ateities ekonomikos DNR planą keičia „Naujos kartos Lietuva“ (NKL) – parengtas naujas planas,...

Dukart mutavusi koronaviruso atmaina – jau Europoje profesorius: gali pridaryti žymiai daugiau bėdų (207)

Koronaviruso atmaina, išsiskirianti nerimą keliančiomis mutacijomis, kuri pirmą kartą buvo...

Šimonytė neatmeta, kad turgavietes paviljonus būtų galima atverti anksčiau, tačiau yra sąlygų (27)

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė neatmeta, kad tuo atveju, jei turgaviečių atstovai ir...

Maištas Seime: pritarė dėl motociklų vairavimo su B kategorija ir tuoj pat pasiūlė pataisą (124)

Ketvirtadienį rytinio Seimo posėdžio metu buvo svarstomas pasiūlymas vairuotojams, turintiems B...

Vilniaus rajono merė: dalyje seniūnijų vakcinos atsisako pusė gyventojų

Po susitikimo su premjere Ingrida Šimonyte Vilniaus rajono savivaldybės merė Marija Rekst...

Transliacija / Jūs rimtai? Užkalnis – apie karantiną, Gražulį ir Gurevičiūtę (8)

Šį kartą laida „ Jūs rimtai? “ sveikinsis iš namų! Ir ne dėl smagumo, o dėl kolektyve...

Karbauskis: trys Lietuvai vadovaujančios moterys savo kalbomis gadina žmonėms nuotaiką (509)

Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis...

Patikėjo melu: buvusio „Pfizer“ darbuotojo fantazijos apie vakcinas primena siaubo filmo siužetą (59)

Daugelyje pasaulio šalių intensyviai vykstant vakcinacijai nuo COVID-19 pavojų pasitikėjimui...

Jurga Jurkevičienė | D+

Išskirtinis pokalbis su legendiniu COVID-19 Romos ligoninės slaugytoju: praėjus metams išmoko po darbo apie mirusius negalvoti

25-erių metų aukštas dailus medikas Edoardo Lucci iš pirmo žvilgsnio – eilinis Romos vaikinas....