aA
„Man pradingo kelionė, pinigus sumokėjau, kas man dabar viską kompensuos per tą karantiną?“, viešai zyzia ir dejuoja žmogus, kurio pavardės jau nebeprisiminsiu, nes aš jį išblokavau ir ištryniau, kaip ir visus, kas man gadina nuotaiką ir šneka nesąmones internetuose.
Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Prašykite viruso, kad jums padarytų pavedimą į banko sąskaitą, galvoju pats sau.

Dar tas žmogelis, vyniodamas snarglius aplink kumštuką, guodėsi, kad kelionių agentūra (bloga, lietuviška, nes kainos didesnės negu Lenkijoje ar Vokietijoje – bet čia visada taip, lietuvių verslininkai plėšikai, užsienyje mūsų būrams viskas linksmiau, ten jų neskriaudžia) žada pinigus grąžinti ne dabar, o vėliau, o jam pinigų reikia dabar. „Tai nusikalstama“, daro išvadą savamokslis teisininkas.

Tai kreipkis į teismą, pažiūrėk, gal tau ką nors priteis. O kai priteis, pažiūrėk, gal ką nors gausi iš įmonės su tuščia sąskaita.

Dar kita gyvenimo auka guodžiasi, kad picerijų tinklas, kurio pavadinimo neminėsiu, nes čia ne gastroniminė skiltis, nemoka algų jau už du mėnesius (nors mokėdavo minimumą net geriausiais laikais), mokėti nebežada ir neleidžia skųstis dėl algų, o ji pati bijo skųstis, nes gal paskui nukentės ir nepriims jos atgal į darbą į tą piceriją.

Atidavė, sako, tam picerijų tinklui devynerius metus gyvenimo (beveik kaip nekaltybę padovanojo nedėkingam vyrui kiaulei), o jokio dėkingumo.

Priverkite mums upę. Iš visų penkiaskiemenių žodžių jūs išmokote pirmą „kompensacija“, ir jį vis kartojate. Jums atrodo, kad gyvenimas yra kaip parduotuvė, kur prekės su garantija, vos tik kas – grąžina arba pakeičia, viskas turi veikti, kaip parašyta, o jeigu apsidraudei, sakykim, telefoną, tai nors gali ir ežere paskandinti, per tris darbo dienas tau kurjeris atveš naują, nes tai yra jūsų suprantamas gyvenimo modelis.
Andrius Užkalnis

Čia jau toks sudėtingesnis: pirmiausia, kodėl tu, ožka, nori atgal į tą piceriją, kur tau net algos nemoka? Antra, kas tau pasakė, kad darbdavys tau gali leisti ar neleisti skųstis? Trečias dalykas, ir pats svarbiausias – tu nepastebėjai, kad devynerius metus dirbai tinkle, kurio prekės ženklas yra nacionalinis keiksmažodis (ne vienintelis – yra ir kitų tinklinių tvartų) ir kur padavėjos aktyviai nekenčia klientų, kurie nemoka arbatpinigių ir ateina tik dėl akcijos kuponų?

Tau atrodė, kad viskas gerai ten dirbti? Tave ten varė kas nors su šautuvu? Aš pro vieną tų picerijų kartais praeinu, tai virėjai baltom purvinom plastikinėm klumpėm (kroksais) išlindę į lauką rūko, pilkais veidais ir tokia veido išraiška, lyg jie virtuvėje ne picas keptų, o preparuotų nuo maro nustipusių žiurkių lavonus.

Tai padavėjai Užkalnio žinutė: kitą kartą galvok, kur dirbi ir ką. Ir šiaip, mokykloje reikėjo mokytis ir labiau stengtis, o ne vien nagus lakuotis ir plastmasinius auskarus segiotis, gal būtum gyvenime turėjusi daugiau pasirinkimų. Tave gyvenimas nubaudė ne dabar, kai už du mėnesius algos neišmokėjo, o tada, kai savo noru nuėjai ten dirbti, apie nieką negalvodama.

Trečias pavyzdys mūsų klinikoje yra tie stenantys, laibais paspirtukininkų balsais aimanuojantys, gailesčio ir užuojautos besitikintys mamyčiukai (daugelis jau beveik pilnamečiai, bet čia tik pagal skaičius: pagal pasą ir tėvų nupirkto iPhone kainą), kuriems visas gyvenimas griūva, nes, o Dieve, kaipgi bus su tais abitūros egzaminais, juk dvylika metų dirbome dėl to pažymio, egzaminas lemia pažymį, pažymys lemia stojimą į aukštąją, o aukštoji mokykla lemia gyvenimą, ir dabar tas karantinas jiems sugriaus visą kruopščiai suplanuotą gyvenimą, kur jie planavo baigti verslo administravimo mokslus, paskui įkurti startapą ir dar trisdešimties nepasiekę uždirbti savo pirmąjį milijoną iš skolintų pinigų ir galbūt net įsigyti pirmąjį kompiuterį, už kurį mokės ne mamytė ir tėvelis.

Gyvenimas tiesiog toks, kad kartais išloši, kartais praloši, kartais darbas nueina perniek. Tie, kas buvo gyvi 1940 metais ir šiek tiek vėliau, gali jums papasakoti, kaip nusibraukia visi planai ir troškimai, kaip atima viską, ką turi, ir niekas nekompensuoja, ir dar džiaugiesi, kad likai gyvas.
Andrius Užkalnis

Jie verkia internete (nes internete ir gyvena, kito gyvenimo jie nepažįsta), kaip jiems atėmė gyvenimą – visai panašiai, kaip cypavo paika paauglė Greta Thunberg: „Kaip jūs drįstate!“

Drįstame, drįstame. Paverkit dar, mažiau šlapintis reikės. Priverkite mums upę. Iš visų penkiaskiemenių žodžių jūs išmokote pirmą „kompensacija“, ir jį vis kartojate. Jums atrodo, kad gyvenimas yra kaip parduotuvė, kur prekės su garantija, vos tik kas – grąžina arba pakeičia, viskas turi veikti, kaip parašyta, o jeigu apsidraudei, sakykim, telefoną, tai nors gali ir ežere paskandinti, per tris darbo dienas tau kurjeris atveš naują, nes tai yra jūsų suprantamas gyvenimo modelis.

Gyvenimas yra visai ne toks. Gyvenime būna skriaudos, praradimai, bankrotai ir nepatogumai, ir labai daug kas tai sužinos pirmą kartą, nes per praėjusią krizę dar po stalu stati vaikščiojo.

Čia ne mes jus skriaudžiame, ne Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir ne kokia nors ministerija, čia gyvenimas tiesiog toks, kad kartais išloši, kartais praloši, kartais darbas nueina perniek. Tie, kas buvo gyvi 1940 metais ir šiek tiek vėliau, gali jums papasakoti, kaip nusibraukia visi planai ir troškimai, kaip atima viską, ką turi, ir niekas nekompensuoja, ir dar džiaugiesi, kad likai gyvas.

Aš, kadangi jaunesnis negu 1940-ųjų karta, bet vyresnis už jus, galiu papasakoti, kaip viskas atrodė 1989, 1990 ir 1991 metais, kai mano tėvų karta staigiai suprato, kad nebeturi nieko, išskyrus seną butą, kurio remontas kainuoja brangiau nei to buto likutinė vertė.

Kaip jūs manote, kaip pasijuto mano mama, kai jos viso gyvenimo santaupos banke rubliais pasirodė vertos tiek, kiek aš uždirbdavau vertėjaudamas arba spekuliuodamas knygomis ne, ne per dieną – per dvi valandas?

Ši krizė turės daugelį mūsų išmokyti, kad nereikia verkti dėl sudaužyto puodelio ar prarastų pinigų, ir kad vienas svarbiausių sugebėjimų yra numoti ranka į praeitį ir atsisukti veidu į priekį. Nė vienas žmogus dar netapo sėkmingas, turtingas ir laimingas todėl, kad labai gerai mokėjo nusunkinėti kompensacijas, pašalpas ar išmokas.
Andrius Užkalnis

Aš ir pats jums galiu papasakoti, kaip savo namą Anglijoje, pirktą kažkada už juokingus 130 tūkst. svarų, kurio kaina vis kilo ir šildė man širdį, vargais negalais per krizę pardaviau už varganus 290 tūkst., grįždamas prieš dešimtmetį į pažadėtąją Lietuvą, jums pranašu ir mokytoju būti – o po ketverių metų tas pats namas jau kainavo pusę milijono? Man kreiptis kur nors kompensacijos dėl pinigų, kurių negavau?

Ne, čia tik pinigai, o nuostoliai nėra gyvenimo pabaiga. Ateina, nueina, svarbu, kad kas mėnesį keli ar keliolika tūkstančių įkrenta, ir gyveni sau, nuostolius nurašydamas ir pelnais džiaugdamasis.

Taip yra sveikiau ir labiau paranku ilgam ir laimingam gyvenimui, negu iš savęs auką vaizduoti ir reikalauti, kad pagailėtų, užjaustų ir kompensuotų.

Ši krizė turės daugelį mūsų išmokyti, kad nereikia verkti dėl sudaužyto puodelio ar prarastų pinigų, ir kad vienas svarbiausių sugebėjimų yra numoti ranka į praeitį ir atsisukti veidu į priekį. Nė vienas žmogus dar netapo sėkmingas, turtingas ir laimingas todėl, kad labai gerai mokėjo nusunkinėti kompensacijas, pašalpas ar išmokas.

Palaiminti nesigraužiantieji, nes jie paveldės Žemę.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(552 žmonės įvertino)
4.4094

Top naujienos

Klimatalogas įvardijo, kas mūsų laukia rugpjūtį: kaitra nesugrįš, lietūs bus labai netolygūs (3)

Lietuvoje prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo, o po rekordinių liepos karščių , atrodo, jau...

Prestižinis sovietinio elito kurortas, kuriame anuomet atostogauti geidė visi, pažėrė gerų vaizdų: va čia tai jau virš visko (1)

Mažiau nei parą – tiek laiko praleidome legendiniame Latvijos pajūrio kurorte – Jūrmaloje....

Apgręžiant migrantus – platus pasieniečių arsenalas: kol kas jėgos neprireikė, bet viskam pasiruošta (327)

Pirmadienio vakarą priimtas sprendimas leisti apgręžti neteisėtai sieną kertančius migrantus...

Keistas tvarstis pakaušyje užminė naują mįslę dėl Kim Jong Uno (6)

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas pastarosiomis dienomis viešumoje pasirodo su kelių...

Giedrius Petkevičius/Sausuolis | D+

Nacių naikinimui sukurta „Supertvirtovė“ kirto japonams – pamažu tai virto „mirtina rutina“ II dalis

Jeigu nepaskaudo akys skaitant pirmąją dalį ir linksniuojant žodžius „Tvirtovė“ bei...

Papietavusi prie ežero išsižiojo: atostogos tai atostogos, bet kokia kainytė! (59)

Paprastai aš nelinkusi burbuliuoti dėl kainų, ypač kai poilsiauju. Atostogos tam ir yra, kad...

Apsidairykite, ar jūsų namuose nėra šių daiktų: pritraukia skurdą ir negandas

Namų ūkio gerovei įtakos turi ne tik patys namai , bet ir daiktai, kurie juose yra. Skurdą ir...

Sugrįžę po emigracijos gimtinėje atidarė barą: trys broliai dirba ir barmenais, ir indų plovėjais (56)

Į gimtinę po emigracijos sugrįžę trys broliai – Kasparas, Paulius ir Mindaugas – kartu su...

Žinoma nuomonės formuotoja: kai sužinojau, kad autoavarijoje žuvo pažįstama mergina, prižadėjau sau niekada to nebedaryti (3)

Gyvename laikais, kai svarbią gyvenimo dalį užima socialiniai tinklai. Čia žmonės stebi savo...