aA
Važiavau per Vilnių ir žiū, Rolando Pakso reklaminis plakatas – siūlo litą grąžinti.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Skaitau DELFI – pasirodo, čia ne atsitiktinumas. Bus miestuose ir miesteliuose, po kaimus ir klonius, pakeles ir ant namų sienų primirštos piloto nuotraukos iš lėktuvo kabinos, ir klausimas – ar norite lito? Ar norite grįžti į laimingus laikus, kai viskas pigu buvo, kai viskam algos ir pensijos užtekdavo, kai buvo meilė, tikėjimas, teisingumas?

Bet jūs nesijuokite. Kvailos paprastos idėjos, o jei dar pasmirdusios praeitimi, visada mums limpa geriausiai, ir lito iškasimas iš po žemių ir skubus gaivinimas nėra toks jau neįmanomas, kaip jums atrodo.

Mes visi mėgstame pagrabus, šarvojimo nuotraukas, pakasynas, laidotuvių procesijas, kalbas prie kapo, gedulingas puotas, keturnedėlius, laidotuvių metines – geriausia mūsų gyvenimo dalis.

Perlaidojimai irgi gerai. O jau prikėlimas iš numirusiųjų tai išvis smagiausia pramoga (ne veltui vienas iš prezidentinių kandidatų, politinis reliktas Arvydas Juozaitis, gastroliuoja po tuščias šalies sales, grįžęs pas gyvuosius ir mirusiuosius angliškų dainelių drausti).

Kur buvę, kur nebuvę, vis išlenda buvę visuomeninio gyvenimo dinozaurai, tokie apkerpėję akademiniai žiburiai-švyturiai (dabar jie labiau primena žibalines lempas, tik be žibalo), ir dėsto savo požiūrius drebančiais balsais, lyg „Marija, Marija“ dainuotų davatkų choras nevėdintoje kaimo bažnytėlėje. Tuos vaiduoklius išgirdę žmonės su nuostaba sako: „O, nežinojau, kad jis dar gyvas“. Gyvas, kur nebus gyvas. Kas jam atsitiks.

Šita tauta ne tik litą gali susigrąžinti, mes galime susigrąžinti viską, kas išėję iš galiojimo ir kvepia pilka žemele ir supuvusiais rudenio lapais.
Andrius Užkalnis

Aną dieną įsijungiau vieną radijo stotį, kuri buvo ne „Marijos radijas“, bet laida kalbėjosi su anuo pasauliu.

Pranešėja, lėtai skaitydama sveikinimus ir linkėjimus gyviesiems, laisvai galėjo būti 1918 Nepriklausomybės Akto signatarė arba Jono Basanavičiaus mama. Laidos pavadinime buvo kažkas apie sveikinimų ratą, ir tikrai sukosi ratu – priminė girgždančią seną mėsmalę, kuri kaip faršą iš savęs stūmė banalybes ir tuščius žodžius apie gražų jubiliejų, marčias, žentus, anūkus ir tris proanūkius, ilgus nubangavusius gyvenimo metus, apie mamą, kuri mus išmokė tarti pirmąjį žodį, kažkokios mokyklos šimtmetį ir ten ugdytas vertybes, ir paskui grojo muzika, kuri buvo atsibodusi visiems jau 1977 metais, kai ją kiaurai tratindavo per laidinį radiją. Tai buvo transliacija iš ano pasaulio. Norėjau peržegnoti automobilio radijo imtuvą, bet negalėjau paleisti vairo.

Ir pagalvojau, kad šita tauta ne tik litą gali susigrąžinti, mes galime susigrąžinti viską, kas išėję iš galiojimo ir kvepia pilka žemele ir supuvusiais rudenio lapais.

Mes, katalikai, ne veltui sakome: „Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą“.

Su nuodėmių atleidimu mums sunkiau (šiuo metu drausti, bausti ir keršyti mums išeina geriau), o štai prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas vyksta aplink mus dabar kiekvieną dieną. Mes ne tik partizanų vadą garbingai perlaidojame (tas reikalas, beje, buvo teisingas, ypač pamačius, kokį niršulį Kremliuje sukėlėme savo kukliomis iškilmėmis; mūsų istorinio teisingumo atstatymas erzina Putino režimą labiau negu bet kokios sankcijos).

Ne, mes nuolatos kapstomės praeityje – praėjo dešimtmetis po krizės, ir vis dar negali užsičiaupti žmonės apie Kubiliaus naktinę reformą ir Ingridos Šimonytės paskolintus pinigus.

Kiti dar negali apsiraminti ir vis sukioja nostalgiškus Baltijos kelio kadrus, sklaido juodas-baltas nuotraukas ir dūsauja, ak, kodėl mes negalime būti dabar tokie, kokie buvome tada, vieningi ir už rankų susiėmę ir atsistoję ant kelio.

Ir vėl ideali praeitis kvailuose prisiminimuose. Tada laikėmės vieni kitiems už rankų, nes neturėjome daugiau už ko laikytis. Šiandien būtume laikę išmaniuosius ir planšetes ir vieni kitus fotografavę asmenukėse ant to kelio. Bet net į kelią nebūtume išėję, nes būtume įstrigę kamščiuose pakeliui arba būtume prekybcentryje išpardavimuose, ir tai yra, šiaip jau, puiku. Baltijos kelio laikas nebuvo geras laikas. Tai buvo laikas, kai nebuvo karšto vandens, kartais nebūdavo benzino, užtat buvo okupacinė kariuomenė ir sovietiniai pasai – nežinau, man patinka geriau taip. Jeigu noriu kur nors pastovėti, dabar galiu stovėti kur tik noriu pasaulyje (tik ne ant važiuojamosios kelio dalies). O tų laikų nepasiilgstu.

Tada laikėmės vieni kitiems už rankų, nes neturėjome daugiau už ko laikytis. Šiandien būtume laikę išmaniuosius ir planšetes ir vieni kitus fotografavę asmenukėse ant to kelio.
Andrius Užkalnis

Apie Paksą ir litą ypač tinka pakalbėti per mirusiųjų šventes, nes, kaip reta, išpuolė kosminio ilgumo savaitgalis išėjusiems pagerbti, tai mes ir prisiminkime buvusį vilties prezidentą, kuris, ačiū Dievui, niekada nebegrįš į Daukanto aikštę. Tačiau turiu būti teisingas ir pasakyti, kad lito grąžinimas visiškai gali pavykti.

Pirmiausia, litas yra simbolis, ir simboliai mus labai stipriai veikia. Mes labai džiaugiamės, kai mus pavadina šiaurės Europa, nors tai nieko nereiškia. Mes ėjome iš proto nuo nepriklausomybės šimtmečio, nors šimtas metų yra tik šimtas metų, tai skaičius su dviem nuliais dešimtainėje skaičiavimo sistemoje, ir nieko daugiau, metai, kaip visi kiti.

Žmonės labai mėgsta švęsti, pavyzdžiui, naujuosius metus, kažkur eiti, sušalus lauke ką nors sprogdinti ir šaudyti kamščius, nors ta naktis yra kaip visos, o džiaugsmas turi būti širdyje, o ne varpinės laikrodžio dūžiuose, nes laikrodis yra tik mechaninis įrenginys, kaip termometras arba liniuotė.

Mes taip pat kažkada labai kliedėjome dėl Lietuvos aukso atsargų, kurios buvo laikomos laisvojo pasaulio bankuose, dėjome viltis, kad iš jų suklestėsime, nors tos atsargos šalies mastu buvo kaip du sidabriniai šaukštai močiutės indaujoje – tik simbolis, ir daugiau nieko.

Bet ką aš čia aiškinu: litas, kaip ir Paksas, kurį didžioji dalis tautos tiki esant nepelnytai nuskriaustą (kaip vaikus atiminėjo blogos tarnybos iš tėvų, taip ir Paksą sistema atėmė iš liaudies; kaip mergaitę ėmė iš tetos Neringos ir jos giminių, taip ir litą iš mūsų nusavino valdžia ir klanas), yra dalykas, kurį atėmė ir kurį galėsim susigrąžinti. Prarasto ir sugrąžintojo rojaus emocija yra labai, labai stipri, ir žmonės, neturintys ateities, nagais kabinasi į praeitį.

Litas, kaip ir Paksas, kurį didžioji dalis tautos tiki esant nepelnytai nuskriaustą (kaip vaikus atiminėjo blogos tarnybos iš tėvų, taip ir Paksą sistema atėmė iš liaudies; kaip mergaitę ėmė iš tetos Neringos ir jos giminių, taip ir litą iš mūsų nusavino valdžia ir klanas), yra dalykas, kurį atėmė ir kurį galėsim susigrąžinti. Prarasto ir sugrąžintojo rojaus emocija yra labai, labai stipri, ir žmonės, neturintys ateities, nagais kabinasi į praeitį.
Andrius Užkalnis

Svajonė apie lito grąžinimą gali būti neracionali ir kvaila, kaip ir mintys apie Lietuvą iki Juodosios jūros, tačiau iš romantiškų minčių dažniausiai užauga baisiausi dalykai. Komunizmas, idealistų planas, besiremiantis iškreipto teisingumo idėja ir perdalinimu, XX amžiuje nužudė ir pavergė neįsivaizduojamą skaičių žmonių.

Naciai Vokietijoje iš vizijos apie antžmogius ir šeimininkų rasę, Herrenvolk, sugebėjo užkurti didžiulę bėdą ir sukelti milijonus mirčių. Kambodžoje, Laose ir Kinijoje azijietiškos pasakos žudė žmonės ir naikino viską aplinkui tokiais mastais, kad kulkų nebeužteko ir žmones užmušinėjo kauptukais „Mirties laukuose“ prie Pnompenio. Ir visi, visi nusikaltėliai norėjo tik gero.

Paksas nesiūlo nieko žudyti ar naikinti. Tik siūlo beprasmį, kenksmingą, bet velniškai patrauklų veiksmą, kurio kvailumo ir kenksmingumo neišaiškinsi kvailiams, nes todėl jie ir kvailiai.

Protingų žmonių propaganda ir informacija šneka saviems, protingiems, garsiai kvatoja savo burbule, ir jų balsas niekur už burbulo neina.

Už burbulo keliami piloto plakatai, klausiantys, ar nori lito – ir jei nori, tai kada ir po kiek? Ir šiandien aš, deja, nematau, kad šita taktika gali nepavykti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Padėtis virsta nekontroliuojama: kasmet dėl antibiotikų miršta dešimtys tūkstančių pasveikti turėjusių žmonių (27)

Kiekvienais metais Europoje miršta 33 tūkstančiai žmonių dėl bakterinių infekcijų, kurių...

Lietuva – demografinėje duobėje: išgelbės tik darbo imigrantai? (165)

Mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius ir nesustojanti emigracija kelia vis daugiau klausimų,...

Praėjus metams po dingimo Argentinoje aptiktas povandeninis laivas

Argentiniečių povandeninis laivas, prieš metus sprogęs ir dingęs su 44 žmonių įgula,...

Pažadai nesutilpo į mokytojo piniginę: atlyginimų žirklės stulbina (2)

Geresnių laikų mokytojams dar teks palaukti. Iš prognozuoto iki 17 proc. atlyginimų šuolio...

Nobelio premijos laureatas: jau dabar pajutome skonį to, kas mūsų laukia. Gali tapti gerokai blogiau „kyla pavojus JAV demokratijai“ (138)

Garsusis ekonomistas Josephas Stiglitzas atkreipia dėmesį į tris realiausią grėsmę keliančius...

Lemiamos „Žalgirio“ atakos rebusas: kodėl viskas baigėsi plyta, o ne laisvutėlio Milaknio šūviu? pažymiai žaidėjams (110)

„Mes esame tikrai toli nuo savo potencialo, bet žaidžiame dėl pergalių su „Barcelona“,...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Vaikamušių judėjimo aktyvistams: gavote tai, ko nusipelnėte (95)

Dar savaitė, kita ir Lietuvos miestai bei miesteliai pradės varžytuves, kieno įžiebta Kalėdų...

Neįtikėtinas rašytojos Colette gyvenimas: vyras vogė jos talentą, o ši keršijo romanais su jo 16-mečiu posūniu ir kitomis moterimis (1)

Netrukus kelionę po Lietuvos kino teatrus pradės juosta „Koletė“ – dar vienas svarbus...

Jauni Lietuvos gyventojai trykšta optimizmu – atlyginimus tikisi augsiant keleriopai (109)

Lietuvos jaunimas savo ateitį vertina optimistiškai: SEB banko atliktas 18–25 metų gyventojų...

Šeimos tradicija, virtusi spontanišku nuotykiu – kaip keliauti su vaikais ir neišprotėti? (7)

Vieniems šeimos tradicijos yra bendros šventės ar aktyvios veiklos, kitiems jos neatsiejamos nuo...