Gyrė Rusiją ir anksčiau, Vladimirą Putiną geru žodžiu minėjo. Čia, žinoma, skonio reikalas. Rusija bet kokių nors laisvamanių ir neskiria savo prestižiniams teatrams vadovauti.

Laisvamaniams ir disidentams ten visokie nuodų kokteilių papurškimai, injekcijos užnuodytu skėčiu ant tilto, polonio užtaisas arba nuo kelių mėnesių iki kelerių metų cypės, o dvaro dainiams yra teatrai, pastatymai ir gastrolės, ir teatro režisierius tai žino.

Tačiau šį kartą atvažiavęs į Lietuvą teatro režisierius drėbė kitaip, nei anksčiau. Jei Lietuvoje būtų kitokie įstatymai, už tai būtų baudžiama: panašiai, kaip daugelyje šalių yra baudžiama yra už neapykantos kurstymą ir karo propagandą.

Vokietijoje yra baudžiama už Holokausto neigimą. Lietuvoje baudžiama už sovietinės simbolikos naudojimą, ir labai gerai, nes kūjis ir pjautuvas tolygus svastikai, o komunistų piktadarybės tolygios nacių piktadarybėms.

Lietuvoje galėtų ir turėtų būti baudžiama už priešų propagandos tiražavimą. Sąmoningą Lietuvos gynybos pajėgumų silpninimą. Žmonių demoralizavimą. Mūsų kariuomenės niekinimą.

Ką sakė Rimas Tuminas?

„Kas iš to, jei nusipirksime du tankus? Ar vardan jų turim teisę aukoti galimybę kokio nors Lietuvos rajono vaikams pastatyti muzikos ar dailės mokyklas? Argi tie tankai – ne beprotybė? Žinoma, kad – beprotybė. Tačiau kažkodėl ji – nepažabojama.”

Jums, matyt, tai neatrodo kažkas išskirtinio. Daug kas taip kalba. Mes prisiklausome daug panašių dalykų iš pačių įvairiausių žmonių. Kai kurie tų žmonių yra jūsų giminės, pažįstami ar draugai. Štai kai kurie iš šių pasisakymų.

„Kam mums ta kariuomenė, kas mus puls.“

„Rusija mus užimtų per 24 valandas, nesustodama pravažiuotų nuo sienos iki sienos.“
„Kas mums iš dviejų šarvuočių, ką čia mes juokinsim.“
„Turime du lėktuvus, vienas neskraido, kitas remonte.“

„Pirma pastatykim ligoninių, mokyklų, pensininkams pensijas padidinkim, mokytojams algas žmoniškas mokėkim, tada galėsim tankais ir šarvuočiais pasaulį juokinti.“
„Kam čia ta armija, jei tuoj visi emigruos.“

Žmonės, kurie taip sako ir rašo internete, dalinami į dvi grupes.

Pirmoji puikiai supranta, kam tarnauja. Kai kurie gauna net ir atlyginimą – Rusijoje tiesiogiai, Lietuvoje – per kokius nors fondus arba honorarus. Jie yra paprasčiausi kenkėjai.

Antroji grupė yra gerokai gausesnė. Jie nesupranta, kam yra naudingi ir kam padeda tokių nuotaikų sklaida.

Priešas visada pirmiausiai palaužia norą ir pasiryžimą gintis, ir naudojasi tam visomis priemonėmis, kurios jam prieinamos (autoritetą turintys menininkai yra puiki priemonė, ne veltui diktatoriai, maniakai ir tironai visais laikais juos prisijaukindavo ir dosniai penėdavo ir globodavo).
Andrius Užkalnis
Jiems atrodo, kad jie reiškia savo laisvą ir nepriklausomą nuomonę, ir kad velniop tas jūsų pasekmes, nes niekam nebus jokių neigiamų pasekmių iš štai tokių papezėjimų. Jie nuoširdžiai nesupranta, kas čia blogai: čia juk tik nuomonė, jam taip atrodo, kad kariuomenės nereikia ir kad tai „nesąmonė“, ir ar dabar uždrausi jiems kalbėti, kaip jiems atrodo?

Neuždrausi, o reikėtų.

Jei asmuo girtas sėda prie vairo, nes yra įsitikinęs, kad gali kuo puikiausiai vairuoti išgėręs (nes tokia yra jo laisva ir nepriklausoma nuomonė), policija, jį pagavusi, atiduos į teismą, o teismas nubaus, nepaisydamas jų laisvės ir nepriklausomybės. Nes jų laisvas sprendimas kelia pavojų kitiems.

Mes visi atsisakome daugelio laisvių – laisvės rūkyti viešosiosiose patalpose, nors kai kuriems tai patiktų, laisvės be recepto pirkti stipriai veikiančius vaistus, laisvės važinėti nedraustais automobiliais (pasitikint tik savo klišais vairavimo įgūdžiais ir Dievo malone). Nes be tų draudimų mes būtume mažiau saugūs.

Kariuomenės, kuri mus gina ir gins nuo užsienio agresijos (po kurios nebereikėtų nei muzikos mokyklų, nei didesnių pensijų, nei emigracijos, nes vėl galėtume visi sėdėti dygliuotame perimetre), niekinimas ir abejojimas jos reikalingumu yra sąmoningas mūsų šalies silpninimas.

Priešas visada pirmiausiai palaužia norą ir pasiryžimą gintis, ir naudojasi tam visomis priemonėmis, kurios jam prieinamos (autoritetą turintys menininkai yra puiki priemonė, ne veltui diktatoriai, maniakai ir tironai visais laikais juos prisijaukindavo ir dosniai penėdavo ir globodavo).

Žmogus, kuris įtikintas ar įsitikinęs, kad gintis neapsimoka, neverta ar vis tiek nieko nesigaus – tikrai nieko neapgins. Nei savęs, nei savo šeimos, nei artimųjų.

Jam gali nors ir branduolinį ginklą duoti į rankas, jis vis tiek bus priešui visiškai nepavojingas.
Gerai ginkluota ir apmokyta kariuomenė, padedama sąjungininkų, gali apginti šalį, ir būtent todėl priešas labiausiai rūpinasi, kad tokios kariuomenės nebūtų (arba kad jai būtų kuo sunkiau), ir kad nebūtų sąjungininkų. Tai paprasta vadyba: tikslas – būdai juos pasiekti – priemonės.

Propagandinis karas ir psichologiniai veiksmai yra būdas pasiekti tikslą: susilpninti Lietuvą.
Rimas Tuminas yra priemonė.

Ar jis sąmoningai, ar nesąmoningai taip elgiasi? Verta pagalvoti, nors atsakomybės tai nekeičia. Suaugęs, veiksnus žmogus atsako už savo žodžius, nes žodžiai turi galios.

Didelė dalis menininkų yra talentingi, bet kvaili ir naivūs (dar būna ir netalentingi, kurie irgi kvaili ir naivūs, bet juos palikime nuošalėje). Būtent todėl daugelis iš jų, jau paauglystei praėjus, murkdosi alkoholyje arba narkotikuose, nežinodami saiko – nes vaiko protas neleidžia surišti priežasčių ir pasekmių.
Viena vertus, Rimas Tuminas yra menininkas, o menininkai dažnai mato dalykus išvirkščiai, nes, nepaisant talento, jų mąstymas yra kaip vaiko. Jie mato kariuomenę kaip grėsmę ir prievartos instrumentą, nes nesupranta, kad be jos bus blogiau.

Taip pat vaikai laiko dantų gydytoją piktadariu, nes jis sukelia šiek tiek skausmo – vaikai nesupranta, kad be dantų gydytojo būtų gerokai blogiau. „Kam tai medicinai švaistyti pinigus, geriau nupirkti saldainių“.

Vaikai dažnai taip elgiasi. Jiems geriausias mokytojas yra tas, kuris paleidžia iš pamokų. Ir jie kalba, kaip suaugę menininkai: „kam ta matematika, niekada jos nereikės gyvenime“. Lygiai ta pati logika, kaip ir „su kuo kariausim, kam ta kariuomenė“.

Didelė dalis menininkų yra talentingi, bet kvaili ir naivūs (dar būna ir netalentingi, kurie irgi kvaili ir naivūs, bet juos palikime nuošalėje). Būtent todėl daugelis iš jų, jau paauglystei praėjus, murkdosi alkoholyje arba narkotikuose, nežinodami saiko – nes vaiko protas neleidžia surišti priežasčių ir pasekmių.

Tuminui jo talentas irgi netrukdo visiškai nesigaudyti suaugusiųjų pasaulyje ir nesusieti tikslo (šalies saugumo) su būdais jį pasiekti (aprūpinta ir paruošta kariuomene).

Jam paduok muzikos mokyklą, kuri sau stovės ant kalnelio, kaip koks pieštinis ežiukas rūke, ir iš niekur pati savaime prisijungs prie elektros tinklų ir vandentiekio, o mokytojams Dievas atsiųs atlyginimus, kaip tam filmo herojui, kuriam Dievas atsiuntė karvelį.

O jei ateis priešai, tai prasivers debesys ir Dzeusas apgins muzikos mokyklą nuo pavojų raumeninga ranka, kaip pjesėje. Nes teatre tai įmanoma, ir teatro logika ir gyvenimas yra viskas, ką supranta režisierius Rimas Tuminas, ir todėl jis elgiasi ir kalba kaip pavojingas kvailys.

Panašūs pavojingi kvailiai, prisiklausę smegenų plovimo ir pasakų, kitose šalyse apsiraišioja sprogmenimis ir lipa į autobusus su žmonėmis, kur susisprogdina, vardan savo fantazijų. Jie irgi naiviai siekė gero, kaip, manau, gero norėjo ir Tuminas, tačiau tetrenkia perkūnas į tuos, kas neskirs ketinimų nuo rezultatų.

Jo ketinimai yra nesvarbūs. Rezultatas yra kenkimas savo šaliai, Lietuvai, nepriklausomai nuo to, ar ją režisierius tebelaiko savo namais.

Tik įstatymuose dar šitoks kenkimas neaprašytas, o gaila, kad neaprašytas, ir bausmė už jį nenumatyta. Aš gyvas viltimi, kad kada nors tai pasikeis.