DELFI ir kiti portalai gali uždarinėti duris ir išleisti visus pasivaikščioti, nes visus straipsnius rašys dirbtinis protas, kuris dar ir mokysis pats, o redaktoriams tereikės patikrinti pavardes, baudžiamojo kodekso straipsnius, vietovardžius ir parinkti nuotraukas, kurias irgi generuos dirbtinės smegenys. Iš kur bus turinys? Iš kitų portalų, kuriuos irgi generuos dirbtinis intelektas. Televizijoje sėdės dirbtinio proto sukurti pranešėjai, kurie atrodys kaip tikri žmonės, ir skaitys žinias.
Ir, sako mums, niekas nematys skirtumo.
Jei jūs tuo patikėjote, tai neturėtumėt gėdytis: pasaulio istorijoje yra normalu, kad žmonės noriai tiki visokiomis įdomiai skambančiomis nesąmonėmis ir ypač džiaugiasi, kai jiems pasirodo, kad jau atsirado išradimas, kurį padarė labai protingi žmonės ir kurio pagalba kvailiai galės apgaudinėti protingus.
Vienas privalumų, kai daug dešimtmečių klausai ne tik protingų, bet ir kvailių (kalbu apie savo paties karjerą) yra toks: kas beatsitiktų, kas ką bešnekėtų, viską jau būsi matęs. Žmonijos paklydimai kartojasi ir eina ratu.
Jeigu tikite dirbtinio intelekto grėsme ir nerealiomis perspektyvomis, skaitykite toliau. Aš nesistengsiu jūsų įtikinti, kad jūs neteisus. Tik papasakosiu, kuo žmonės tikėjo anksčiau.
Kai man buvo dešimt metų, žmonės tikėjo, kad vertėjų nebereikės, nes vers kompiuteriai. „Dar technologija netobula, bet praeis pora metų ir nebebus nei klaidų, nei netikslumų.“ Kompiuteriai tikrai verčia tekstus, bet vertėjų vis dar reikia, nes kalba nėra formulė, kalba yra pasaulio modelis. Vertimas yra kūrybos dalis, o kūryba yra kuriama ne vien iš taisyklių, bet iš klaidų ir neaiškumų, nesusipratimų ir absurdų.
Įdomu skaityti yra tik tai, ko kompiuteris suprasti negali. Programa gali kuo puikiausiai surašyti traukinių tvarkaraštį, bet jo skaityti niekas nenorės, nes kam įdomus traukinių tvarkaraštis? Nebent lokomotyvams ir vagonams. Programa gali dokumentuoti autoįvykį sekundės ir centimetro tikslumu, tačiau to teksto niekas nenorės skaityti, nebent policijos pareigūnas ar draudimo bendrovės specialistas.
Kai buvau paauglys, man rodė kompiuterį, kuris turėjo pakeisti gydytojus: sudedi simptomus, jis duoda diagnozę. Veikė nelabai kaip, bet, kaip man sakė tuometiniai inžinieriai, čia viskas laiko klausimas.
Dešimtmečiais užsispyrę žmonės tiki, kad jau tuoj sukurs programas, kurios atstos teisininkus. Suvedi į mašinos atmintį policijos protokolus, kaltinimus, įvykio aplinkybes, ir kompiuteris išspausdina instrukcijas, su kuriomis gali eiti į teismą ir laimėti bylą, ir tau nereikės sėsti kalėjiman, nes nuo visko išsuks ir išteisins.
Daugybė žmonių patikėjo, kad galima pasiekti sėkmės moksle, sukurpiant iš internete rastų dalykų rašto darbą, arba bent jau nusipirkti tą patį darbą internete. Deja, taip galima gauti tik diplomą, o ne mokslą (jūs juoksitės, bet prieš kurį laiką žmonėms siūlė treniruoklius, kuriuose nieko nereikia daryti: atsisėdi, jie vibruoja ir augina tau raumenis).
Dešimtmečiais girdžiu klausimus, kaip išmokus užsienio kalbą be pastangų. „Man tik šnekamosios reikia, nes visų tų gramatikų“, sako dažnai (nesupranta, kad šnekamoji, kasdienė kalba ir yra pats sunkiausias dalykas, nes sudėti žodžius pagal formules gali net ir dresuotas cirko lokys). Kai tokiems žmonėms pasakai, kad su kalba yra taip: kiek įdedi pastangų ir laiko, tiek ir išmoksti, nusivilia. Tada palyginimui sakau: o galima ištreniruoti kūną nesitreniruojant, ar kiek dirbi, tiek ir gauni? Visai žvilgsnis užgęsta.
Dabar žmonės prašo, kad dirbtinis intelektas nupieštų ką nors (popiežių sporto klube, Vytautą Landsbergį su specialiųjų pajėgų kariais Vietnamo džiunglėse, milijardierių Eloną Muską, atgimusį Kinijoje ir auginantį pandas), ir paskui džiaugiasi tais paveikslėliais, žiūrėk, ką sukūriau. Tu nieko nesukūrei. Sukūrė kiti, o tu esi kaip tas Vakarų gyventojas, kuris galvoja, kad jis protingesnis už Antikos pilietį, nes turi mobilųjį telefoną. Papasakok, kaip veikia mobilusis telefonas arba bent jo įkroviklis. Nepapasakosi, nes neturi supratimo.
Tu nesi protingesnis nuo to, kad tavo telefone yra navigacija, kuri tave gali atvesti į kelionės tikslą. Protingesnis yra tas, kas tą navigaciją sugalvojo, arba bent jau tas, kuris moka keliauti pagal žemėlapį.
Dažniausiai kalbama apie tai, kad kompiuterių ir robotų pagalba bus galima automatizuoti „nuobodžias mechanines užduotis“, o „atsilaisvinęs laikas teks kūrybai“ – tuo dažnai tikima, nes juk jeigu galima automatizuoti skalbimą ir indų plovimą, tai galima turbūt išvengti ir nuobodaus protinio darbo.
Panašiai kalbėdavo ir sovietiniais laikais: kuo daugiau mechanizavimo ir automatizavimo gamyboje, tuo daugiau laiko bus išlaisvinta žmonių kūrybinėms galioms.
Kokioms kūrybinėms galioms? Kas čia bus, rimtai? Kažkas, kam nereikės įkalti 240 vinių per valandą, užsiims vietoje to dramaturgija ar skulptūra? Eilėraščius rašys?
Daugiausiai kalba apie laiko taupymą tie, kam nereikia to laiko, nes jie nežinotų, ką su juo veikti. Turėjau vieną bendramokslę, kuri pasirašydavo vietoje savo vardo pirmąja jo raide. Kodėl? Taupė laiką. Kaip tu panaudojai tas sekundes, vargeta tu? Paskutinį kartą, kai ją mačiau, buvo išsiskyrusi, dirbo nemėgstamą darbą ir negalėjo užsičiaupti, kalbėdama apie savo skriaudas. Kaip jai padėjo tas pasirašymas viena raide?
Apie automatinį knygų rašymą (kai nereikės rašytojų) daugiausiai kalba tie, kas knygų nėra ne tik rašęs, bet ir skaitęs.
Prisimenu, buvo net viena Vilniaus tarptautinė knygų mugė, kurios šūkis buvo „Knygą gali parašyti kiekvienas“. Skambėjo chamiškai ir kvailai, panašiai, kaip atrodytų chirurgų konferencija, kurios lozungas būtų „Ligonius operuoti gali kiekvienas“. Tikrai kiekvienas gali rašyti knygas, tik nebūtinai jas skaitys. Ir operuoti gali kiekvienas, tik nebūtinai ligonis atsibus po operacijos.
Prieš gerą dešimtmetį buvo įsitikinimas, kad ateina laikai, kai nebereikės žurnalistų (vienas Lietuvos portalas buvo kvailumą iškėlęs į naują lygį ir pareiškė, kad nebereikės redaktorių – čia maždaug kaip autobusams nebereikės vairuotojų, nes visi keleiviai gali po truputį pavairuoti). Mat visi turi telefonus su kameromis, visi gali būti žurnalistai.
Tikėtina, kad dirbtinio intelekto kvaišalas dar prasitęs. Tikrai pernelyg patrauklu ir smagu, kad daugelis netikėtų. Nesukti galvos, neįjungti smegenų, tegu mąsto kiti.
Truputį daugiau, nei prieš šimtą metų, su tokiomis idėjomis nugalėjo bolševikų revoliucija. Nebebus gerai nei protingiems, nei darbštiems, nei mokytiems, nei versliems. Kas buvo nieks, tas bus viskuo. Tiesiog viską po lygiai padalinsim, ir kvailiams ir nemokšoms bus gerai.
Nebus. Laimi nebent tie, kas tokias idėjas reklamuoja. O dirbtiniu intelektu tiki nebent tie, kurie mano, kad kompiuteris karaokės bare paverčia juos dainininkais.
