Jau labai greitai skaitysime naujausios istorijos kronikose, kaip Rusijos prezidentas, daugiau nei du dešimtmečius valdęs Rusiją, 2022 metų vasario 22 dieną paskelbė pripažįstąs Donecko ir Luhansko sukilėlių atplėštų „liaudies respublikų“ nepriklausomybę, vasario 24 dieną įsakė Rusijai pulti laisvą ir demokratinę Ukrainą, nepasiruošusi ir blogai aprūpinta agresorių kariuomenė įstrigo, vasario 27 dieną visas pasaulis užgriuvo Rusiją nematytomis sankcijomis ir draudimais, Putinas baugino branduoliniais ginklais, paskutinę vasario dieną Rusijos rublis žlugo, nes nebuvo kaip jo palaikyti, žmonės šlavė indėlius iš bankų, kol per kelias valandas baigėsi pinigai, o toliau galima spėti, kad bus eilutė, kurioje bus pasakojama apie nuosprendžio vykdymą rūsyje arba prie kareivinių sienos, ir kad norinčių buvo šimtai.
Geroji naujiena Vladimirui Putinui yra ta, kad jam nebereikia rūpintis 2024 metų rinkimais. Nors mes dar nežinome galutinių datų, kada kovą viskas bus baigta ir kada vėliau Maskvoje pradės darbą laikinoji JAV, Britanijos, Vokietijos ir Kinijos komisija dėl buvusios Rusijos Federacijos taikaus padalinimo į okupacines zonas (tikėtina, kad šalies dalys bus pavadintos „Kiniškoji Baikalo-Kamčiatkos Respublika“, „Jungtinių Amerikos Valstijų Vakarų Sibiro ir Uralo teritorija“, „Vokietijos Murmansko-Volgos žemė“ ir „Sankt Peterburgo ir Leningrado hercogystė (Jungtinės Karalystės sudėtyje)“, bet kad Rusija niekada per artimiausius dešimtmečius nebeturės tokio vaidmens pasaulyje, kokį turėjo, yra visiškai aišku. Anksčiau tai buvo pasaulio degalinė su branduolinių ginklų arsenalu, dabar jos laukia žvyro karjero likimas (be jokių ginklų ir net be asfaltuoto kelio).
Per sekmadienį pasaulis apsivertė. ES skyrė beveik pusę milijardo eurų ginklams, kuriuos patieks Ukrainai. Kijevui veža ir dar veš ginklus ir atsargas taip, kaip JAV per Antrąjį pasaulinį karą Sovietų Sąjungai teikė viską, ko jai reikėjo, kad ji galėtų nugalėti Adolfą Hitlerį. Dabar Rusijoje sėdi ir mirtį sėja naujas fiureris, su pomėgiu istorijai, ir apie jo psichopatiją ramiai kalba valstybių vadovai.
To dar nebuvo: didžiulė dalis pasaulio per vieną dieną atjungta nuo tarptautinių skrydžių, banko sistemos (rusiškos bankų kortelės nustojo veikti visame pasaulyje), nuo užsienio aktyvų, valiutos rezervų ir negali net parduoti savo aukso, nes kiekvienas pirkėjas žino, kuo jam tai gresia. Putinas vėl bunkeryje, manoma, kad dabar – Uralo kalnuose, nes Maskvoje jam jau per pavojinga ar neramu. Net Vokietija, iš visų jėgų parsidavinėjusi Rusijai, dabar lyg pabudo iš miego: milijardus meta gynybai ir sako, kad tieks ginklus Ukrainai. Dar neseniai sakė – negalima. Dabar klausimas vienas: ko ir kiek reikia.
Paskambinus beveik bet kam į JAV, Japoniją ar Australiją, ir vietoje „labas“ pasakius „Slava Ukraini“, aname laido gale pasigirs „Heroyam slava!“. Žinoma, yra tokių, kas ligi šiol gyvena po akmeniu ir mano, kad galima likti apolitišku ir būti „tiesiog už taiką“.
Ne, šiandien „už taiką“ gali pasisakyti ir likti gerais žmonėmis tik Rusijos piliečiai: kai rusai Maskvoje sako, kad nori taikos, ir „karui – ne“, jie turi omenyje, kad Rusijos Federacija turi nutraukti agresiją.
Kai už abstrakčią taiką pasisako bet kas kitas, ar Lietuvoje, ar kitur – tai parsidavėlių ir kolaborantų kodiniai žodžiai, kurie siūlo, kad Ukraina nustotų priešintis ir kovoti už savo laisvę. Ukraina ginasi, šaudydama ir degindama agresorius, ir kol ji tai darys, ji nebus pavergta.
Lietuva irgi pasikeitė ir nuėjo dešimtmečių kelią per keliasdešimt valandų. Baigėsi kvailystės: nepainioti meno su politika, nepainioti sporto su politika, nenukelkime skulptūrų, nes jos istorija, Rusija – tai ne Putinas, gynyba nesąmonė, mes bejėgiai, Yandex – tik taksi, rusų šventė Vingio parke – tik šventė, Rusija yra tik Dostojevskis ir Čaikovskis, o ne agresorė, Stalinas nebeatsikels ir taip toliau. Visi šitie dalykai – jau šiukšlyne, kartu su šeimų maršo kolaborantais, antivakserių ir galimybių paso sąmokslo teoretikų šutve, vatnikais ir celofanais.
Taip, Stalinas nebeprisikels. Buvo blogiau – turime Adolfo Hitlerio reinkarnaciją, ir Vakarai suprato, gana vėlai, bet suprato, kaip rašė vakar Rimvydas Valatka straipsnyje apie bunkerio žiurkę, kad viskas dabar bus kitaip. Lietuvoje tai per kelias dienas suprato irgi ne visi, bet dar per kelias dienas supras.
Įvykiai šiais laikais skuba labai greitai. Kai Lietuva prieš tris dešimtmečius tapo laisva, kai kuriems mano pažįstamiems užėmė kelis mėnesius suvokti, kad dabar iš tikrųjų Sovietų Sąjunga yra kita valstybė, užsienis, ir keliaujant traukiniu į Maskvą reikia paso, ne taip, kaip anksčiau. Dabar suvokimas apie naująją pasaulio tvarką ateis labai greitai, net ir bukoms sovietizuotoms iškasenoms, kurių vis mažiau ir kurias netrukus rasime jau tik muziejuje. Iš kaliūzės išėjęs Celofanas nebepažins šalies, kaip jos nepažino grįžusi iš Čikagos belangės Neringa Venckienė.
O aš negaliu sulaukti trečiadienio, nes per dar dvi paras, iki mano kitos skilties, pasaulis bus nukeliavęs taip toli, kad šią valandą, kai skaitote šias eilutes, mums dar sunku įsivaizduoti.
Šlovė Ukrainai. Didvyriams šlovė.
