Čia ta brigada, kuriai visada labiausiai skaudėjo dėl skriaudžiamų banditų, vagių, chuliganų, vandalų, ir ką labiausiai erzina kiekvienas sutvarkytas šaligatvis ir kiekviena sušluota nuorūka, jūs pažįstat visas tas politkorektines išblyškėles su jų ašutų krepšeliais, jos laistė ašaromis jau dabar nugriautą „Lietuvos“ kinoteatrą, o dabar tiems megztiems sijonams labai gaila taboro.
Taboras, jeigu ką, yra ta vieta, kur Vilniuje dešimtmečiais pardavinėjo narkotikus, prieš kurį policija buvo bejėgė ir kuris, tačiau, davė tiek peno jauniems žurnalistams: štai ji, lietuviška laisvės dvasia, braziliška favela, kaunietiška pokario brazylka Žaliakalnyje, štai tie maištininkai, kurie sudarė tikrą Vilniaus dvasią, Vilniaus pokerį ir miesto šiukšlynų šmėklas, dėl kurių alpo visokios slyva-rerum rašytojos, čiupinėjusios apmyžtas Senamiesčio bromas ir negalinčios pamiršti, kaip laižėsi sugriauto sovietinio kinoteatro paskutinėse eilėse.
Dabar skaitau ir stebiuosi: kai pagaliau mano mieste nušlavė tą pūliuojančią votį, tą furunkulą, inteligentai dėl taboro alpėja, nes jiems, matote, stigs tos pamazgų duobės, nes ten buvo „tikrasis Vilnius“, autentiškas mūsų atsilikimo ir degradacijos pulsas, tikras ir realus kaip mirštančios prosenelės karkalai iš gerklės Santarų klinikoje.
Jie negali pakęsti sutvarkyto ir gražaus Vilniaus, jiems reikia jų pamazgų duobės su narkomanais ir veltėdžiais, nes ten jie jaučiasi gerai.
Jie pyksta dėl „stiklainių“, modernių pastatų, ne todėl, kad kažką turėtų prieš stiklą, bet jiems tiesiog labiau patinka purvas, suodžiai, šiukšlės, pamazgos – jie tarp jų užaugę ir niekada gyvenime neišmokę nieko, už ką jiems mokėtų padorų atlyginimą, nes jie inteligentai, jie yra išrinktieji, jie yra mėšlyno kirmėlės, kurios džiaugiasi savo puvėsiais, pūzrais, kerpėmis, pelėsių burbulais.
Viskas, kas yra modernu, brangu, iš gerų medžiagų, juos užgauna ir jiems bado akis: gyvenantys iš fondų ir projektų, išmokų ir paramų, jie pratę elgetauti ir savo elgetišką gyvenimą laiko tauriu. Švara juos įžeidžia.
Megzti sijonai, prarūkytos gerklės, pigiu vynu pragertos kepenys: sostinės bohema, Vilniaus pokeris, kavinė „Vaiva“, nusėdėta alkoholikų, „puškinovkės“ skveras su kanalizacijos undinėmis ir jų frajeriais, visa Vilniaus taromatų fauna ir Kariotiškių sąvartynas, pagardintas Vilniaus dailės akademijos absolventais, per dvidešimt metų nesusiradusiais apmokamo darbo – štai tas mūsų elitas, kuris baisiausiai nekenčia visų šių laikų, visko, kas vyksta, nes renka nuorūkas istorijos šalikelėse ir įsivaizduoja, kad juos turi garbinti, nes prieš trisdešimt metų jie buvo kažkas. Ir dabar jiems labai gaila Vilniaus taboro.
Jiems gaila ne taboro. Jiems gaila ne praeities, jiems gaila savęs. Jei jiems būtų gaila įvairaus Vilniaus, jie eitų ir savo pinigais remtų varškės spurgas turgavietėse, pigius barus visokiose apšlapintose tarpuvartėse, troleibusus-kledarus, kurie vos pasivelka neremontuotomis sostinės gatvėmis, nes meras vietoje to, kad kažką taisytų, moka už plakatus „Sportuok namie“, jie naudotųsi tais savo atsilikusios praeities artefaktais, bet ne, jie nenori, jie nori gyventi Barselonoje ir iš ten ginti Vilniaus grafitininkų ir valkatų teises, jie tabore nebuvę ir nė vienas jų giminaitis nemirė nuo narkotikų, bet jiems taboras ir čigonų kriminalinė subkultūra yra labai šaunu, jie žavisi peckionėmis ant miesto sienų ir vadina tai menu, jiems vietoje muzikos tinka valkata su dūdele, vos išpučiantis tris natas, ir tai „gatvės muzika“, o vietoje meno jie fotografuos skrybėlėtą Senamiesčio moterėlę su skrybėle, elgetaujančią ir besišlapinančią tarpuvartėse – čia jiems Vilniaus kultūros modelis.
Kažkada mano estetikos dėstytojas pavadino tai „kultūros griuvėsiai“, ir tik dabar, praėjus trims dešimtmečiams, aš supratau, kaip jis buvo teisus. Mes murkdomės purvyne, kur namų tepliotojai grafičiais yra menininkai, kur nemokantys nieko gaminti nusmurgėliai yra miesto šefai, verdantys penktos rūšies mėsos atliekas ir tiekiantys jas prie alaus, kur jokių gabumų neturintys atmatos be talento yra muzikantai ir didžiuojasi to, kad nė vienos gamos neišmoko ir kankina muzikos instrumentą, ir kur nušluota nuo žemės paviršiaus narkotikų prekeivių irštva jiems yra godotina vertybė.
„Kovotojai su patyčiomis“ patys pasimėgaudami tyčiojasi iš istoriko ir gynybos eksperto, kurio net padų neverti bučiuoti – ir jo išsilavinimo, ir jo žinių, ir jo patirties prasme. Kodėl? Nes storas ir geria vyną ir alų. Pabandyk kurį nors iš jų pakrutinti, net jei yra alkoholikas, narkomanas, pats apsiėdęs ir neišsigydantis disfunkcinis nevėkšla ar kokia išplerusi feministė, kuri turi daugiau tatuiruočių negu perskaitė gyvenime knygų: kaip mat įsižeis ir pradės žviegti dėl diskriminacijos, o dar, neduok Dieve, užkabinsi ką nors su seksualumu susijusio, tai lauk šaukimo į policiją dėl neapykantos propagandos.
Nėra šlykštesnės padermės nei instituciniai kovotojai su patyčiomis, dar ir fondų ir projektų pinigais penimi: jų vardus ir pavardes visi žinote, ir darbai jų plūduriuoja paviršiuje, kaip neišvalytos fekalijos miesto vandens telkiniuose.
Norite pavyzdžio, kuo jie užsiima? Jie skundžia viską, kas jiems nepakankamai politiškai korektiška, arba viską, ką tik gali apskųsti: tai yra jų supratimas apie gerus darbus.
Kaip Viduramžių bobutės, metančios malkas po laužais, deginančiais raganas, taip ir jie mano, kad daro gera. Pabandyk parašyti, kad trečiojo pasaulio žmonės galėtų mažiau elgetauti nemokamo maisto iš turtingų šalių, o labiau rūpintis negimdyti vaikų, kurių negali išmaitinti, ir pamatysi, kaip greitai naujasis Talibanas užsiundys policiją, ir tavo mintis ištrins kaip „neapykantos propagandą“.
Kolega Romas Sadauskas-Kvietkevičius jau atsiėmė į valias nebaudžiamų grasinimų susidorojimu ir palinkėjimų numirti, kai parašė, kad senjorai turėtų mažiau skųstis ir labiau būti dėkingi, kad mes dėl jų karantino taisyklių laikėmės ir savo teises ribojome.
Ir aš suprantu, kad šiuo straipsniu nieko nepakeisiu, bet pasakyti, kas vyksta, yra mano pareiga. Jei dar šiandien galite parašyti arba pasakyti, kad yra gerai, kad narkotikų prekiautojų ir veltėdžių taboras buvo nušluotas, ir kad dirbantys ir šeimas auginantys žmonės yra geresni už nusikaltėlius, tai reiškia, kad dar ne viskas prarasta.