Apie „žinomą žurnalistą“. Visų pirma, ne visada esu žurnalistas, o tais atvejais, kai jūs mane vadinate žurnalistu, aš tikrai dirbu kitą darbą. Tiesa, kažkada, daugelį metų buvau Lietuvos radijo korespondentas Anglijoje ir transliavau iš ten reportažus. Tai buvo žurnalistika. Dar jaunystėje protarpiais dirbau daug kam, nuo Lietuvos radijo laidų užsieniui redakcijos, Laisvosios Europos radijo iki Vatikano radijo (gaudavau honorarus doleriais iš Vatikano banko sąskaitos Niujorke, gražūs tokie čekiai ateidavo paštu). Šiandien žurnalistinės veiklos būna mano trumpose istorijose Instagrame – tai pasakojimai iš kelionių arba švietimas apie populiariąją psichologiją. Kai kuriuos žurnalistikos požymius gal ir atitinka mano laidos „Kalba Užkalnis“ ir „Užkalnio žmonės ir charakteriai“, tačiau tai visgi pramogų žanras. Straipsniai, kuriuos rašau savo vardu pavadintam žurnalui, yra požiūrio interviu, pažintiniai ir memuariniai tekstai, introspekcijos ir išpažintys, bet ne žurnalistika.
DELFI rašau savaitines nuomonių skiltis (vieną jų skaitote dabar), rašau nuomones apie maistą restoranuose ir savo įspūdžius apie kvepalus – tai mano specializacijos sritys, dažnai nemažų reitingų tekstai, tačiau irgi ne žurnalisto darbas.
Retai esu ar buvau objektyvus. Kažkada, dirbdamas BBC, rašiau tarnybiniam naudojimui analitines ataskaitas apie Lietuvos (ir kitų šalių) žiniasklaidą, ir ten stengiausi pateikti neiškreiptą vaizdą ir vengti keiksmažodžių (kuriuos mėgstu, nes jie artimi mano literatūriniam braižui), tačiau Britanijos ir JAV vyriausybės kabinetuose žino, kad nėra tokio dalyko, kaip nešališki ekspertai. Jei žmogus nėra daržovė, jis turi savo interesų, ir kiekvieną nuomonę reikia priimti kaip medžiagą savoms išvadoms.
Maždaug prieš ketvirtį amžiaus iš Prancūzijos ambasados Vilniuje nutekėjo nekalta pažyma, rašyta ten dirbusios lietuvės specialistės apie Lietuvos žiniasklaidą ir jos pakraipas. Tikslaus turinio neprisimenu, bet įsižeidė absoliučiai visi: vieni, kad buvo paminėti ir aprašyti (žinoma, neteisingai, nes jie gi save matė ne taip), kiti – dar labiau, nes juos ignoravo. Kikenu sau, kaip koks Landsbergis, ir galvoju: o kad taip kas nors Lietuvoje pamatytų mano 1995-2000 metų rašytus dokumentus apie lietuvišką žiniasklaidą, būtų daugiau vėjo negu nuo komentarų apie Palangą ir jos J. Basanavičiaus gatvę, apie plastikines šlepetes ir batų tepalu nupieštus antakius.
Bet šiaip visada buvau šališkas, ir mane stebina, kad jus tai stebina. Aš niekada niekam nežadėjau būti kitoks. Žmonės, kurie bijo reikšti savo nuomonę arba giria kitus tik tada, kai jiems už tai tiesiogiai atlyginama, yra įsitikinę, kad nebūna tiesiog pozicijos, tiesiog interesų, tiesiog požiūrio.
Nuomonę, kaip ir skrandį, turi kiekvienas. Klasikinėje patarlėje yra ne skrandis, o kita kūno dalis, bet iš pagarbos gerbiamiems skaitytojams šiek tiek pakeičiau leksiką.
„Sąžiningas žurnalistas puola visas valdžias ir visomis yra nepatenkintas“, sako man, ir aš manau, kad tai – nišinė, nors ir reikalinga, profesija. Žurnalistas, veikiantis, kaip sarginis šuo, kandžiojantis visus iš eilės, tikrai dažnai sukandžioja ir apgavikus, vagis ir kyšininkus, ir tokiu būdu visuomenėje yra didesnis skaidrumas, sunkiau vykdyti korumpuotą veiklą ir šiaip šalis yra labiau panaši į Suomiją ir mažiau panaši į Rusiją, kas yra gerai.
Tačiau žurnalistas ar narcizas-visuomenininkas su Donkichoto ir mesijo kompleksu, kuris skalbia ir koneveikia visą valdžią („visi sukčiai, visi vagiai“), yra maždaug kaip policininkas, kuris areštuoja visus, ką sutinka gatvėje, nes juk visi žmonės ne be nuodėmės, ir kiekvieną gali sodinti į daboklę – žinos, už ką sėdi.
Žinote, koks skirtumas labiausiai matyti, kai kasdien skaitai ir Vakarų, ir Lietuvos žiniasklaidą? Tuoj pasakysiu. Didelė Lietuvos bėda yra tokia, kad daugelis žmonių skaito tik lietuviškai ir galvoja, kad to visiškai pakanka, nes viskas juk yra išversta į lietuvių kalbą – pavyzdžiui, gerai būtų verstinei literatūrai nustatyti 20 EUR akcizą už knygą, iš kurio galima būtų subsidijuoti angliškų knygų pardavimą, ir tada būtų didžiulė paskata žmonėms pratintis prie angliškų tekstų; kai dėl dubliuotų filmų, už jų žiūrėjimą galėtų skirti atskirą mokestį, kurį administruotų ir iš sąskaitų nurašytų Sodra. Kodėl? Nemoki angliškai – esi menkavertis darbo rinkoje – didesnė rizika, kad tau reikės pašalpų – esi našta biudžetui. Dubliuoti lietuvių kalba filmai tiesiogiai kenkia Lietuvos Respublikai. Kaip cigaretės.
Tai štai, didžiausias skirtumas tarp Vakarų ir Lietuvos požiūrio: dabar, kai pasaulis yra krizės akivaizdoje, infliacija seniai nematytų tempų, po pandemijos pasikeitęs transportas (ypač aviacija) ir turizmo verslas, nežmoniškas darbuotojų stygius daugelyje sektorių, užsienyje daugiausiai į tai žiūrima kaip į didelį strateginį žaidimą, kur yra daugybė žaidėjų, kiekvienas su savo interesais.
Taip, net ir Vokietija, naiviai ir kvailai atsisakiusi branduolinės energetikos, įtikėjusi žaliosios energijos svajonėmis ir per daug kortų atidavusi Rusijai, o dabar bandanti ir padėti Ukrainai, ir pati be dujų nelikti, net ir ta Vokietija turi savų interesų ir priežasčių, kodėl ji šitaip elgiasi. Britanija, Izraelis, JAV, Indija – visi turi savų interesų ir priežasčių savo pasirinkimams. Aviacijos industrija turi savų interesų, kurie paaiškina, kodėl keleiviams oro uostuose pragaras, atšaukiami dešimtys tūkstančių skrydžių, o didžiosios pasaulio oro linijos skaičiuoja rekordinius pelnus. Maisto pramonė, statybų sektorius, svetingumo industrija, o kitapus profesinės sąjungos, bankai, draudimo kompanijos, ir visokie atitinkami lobistai, visi varžosi dėl savo vietos po saule, ir tai yra normalu. Tai – Vakarų požiūris.
Lietuviškas požiūris yra įtarus ir baikštus, pilnas pykčio ir sąmokslo teorijų. Kas kam kiek sumokėjo, plauna pinigus, ausys kyšo: jei pirmuoju atveju yra žaidėjai su savo interesais, greičiau šachmatų partijos aprašymas, arba strateginis žaidimas, kurio taip daug naudojama verslo moksluose ir kariniame štabų planavime, tai Lietuvoje labiau emocionali ir dramatiška vaikų pasaka apie raganas ir piktus burtininkus, vargšę Pelenę, nykštukus ir pabaisas, nuskriaustus našlaitėlius, išėjusius miškan žibuoklių per patį viduržiemį: tikras lietuviškas teatras su raudomis ir vainikais, žvakutėmis ir jonvabaliais, angelais ir velniais. Daugelis tų svarstymų ir įtarinėjimų yra infantilūs, rėksmingi ir, svarbiausia, niekur nevedantys, nes neprisideda prie priežasčių ir pasekmių supratimo.
Geopolitika ir ekonomika nėra archainė drama ir pasaka apie Eglę, žalčių karalienę, arba apie geležinį vilką, baubiantį ant kalvos. Vanduo verda puode ir burbuliuoja, ne todėl, kad pikti liepsnų velniai siautulingus šokius šoka, o todėl, kad ugnis kelia vandens temperatūrą iki tokios, kai skystis tampa dujomis – pasaka yra gražiau negu fizikos vadovėlis, o vyžos yra egzotiškiau negu sportbačiai, tačiau jeigu norime gerai gyventi, reikia mažiau sąmokslo teorijų ir svaičiojimų apie demonus, o daugiau tiesinio supratimo apie tai, kad sprendimai turi pasekmes, interesai motyvuoja priimti sprendimus, ir kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, o prekė ir paslauga turi kainą.
Pavyzdžiui, gera pradžia būtų nors kartais pagalvoti ir įsileisti mintį, kad Užkalnis rašo apie maistą ne todėl, kad jam jį duotų nemokamai arba mokėtų už teigiamas apžvalgas, o todėl, kad taip jis kuria gerai skaitomus tekstus, arba kad Lietuvos kariuomenė perka ginklus ne tam, kad kažkas įsidėtų kišenėn, o kad mes galėtume gintis, ir netgi, esu tikras, galima patikėti, kad tie, kas nustatė kvailą alkoholio pardavimo tvarką ir uždraudė jo reklamą, nebūtinai norėjo žmonėms nepatogumų ir tamsybės, o turėjo gerų idėjinių ketinimų.
Proto tamsa kuria pabaisas, o pas mus baubų prikurta tiek, kad atrodo, jog aplink yra poliarinė naktis, o elektrą seniai atjungė už skolas, todėl nešviečia nė viena lemputė.
