Įsivaizduokite, premjerė Ingrida Šimonytė viešai pasakė, kad žmonės, kuriems nepatinka ši valdžia, arba komitetų pirmininkai Seime, galės geresnę valdžią išsirinkti rinkimuose. Ir dar nurodė datą, kada bus nauji rinkimai.
Pasišlykštėtina. Baisus chamizmas ir pasipūtimas, Čia tas pats, kaip pasakyti, kad vanduo pavirsta ledu žemoje temperatūroje, ir dar nurodyti nulį laipsnių. Koks pasišlykštėtinas cinizimas, arogancija ir nesiskaitymas su žmonėmis. Čia lyg pasakytų, kad jei nori šito telefono, turi parduotuvei sumokėti tūkstantį eurų. Neįsivaizduojamai baisu, kaip taip galima šnekėti.
Ne, dar blogiau. Čia tas pats, lyg viešai pasakytum vaikui, kad Kalėdų senelio nėra - taip juk galima ir traumuoti mažąjį bamblį.
Palaukit, ar kažką baisaus pasakė premjerė? Lietuvoje yra demokratija, kur žmonės išrenka sau valdžią, ir paskui sprendžia, ar jiems ta valdžia buvo gera. Kiekvienas laisvas balsuoti pagal savo supratimą ir lūkesčius. Apie tai nebegalima kalbėti? Jus žeidžia rinkimų kas ketverius metus idėja?
Už tokią demokratiją, kokią turime mes, už galimybę rinkti, perrinkti arba neperrinkti, valdžią, žmonės kitur pasaulyje gyvybes atiduotų. Mes gyvename laimingame lopinėlyje žemės, kur sau pasidarėme teisingiausią, gal ir netobulą, bet geriausią iš visų įmanomų, tvarką.
Tas pats, pavyzdžiui, su santuoka. Randi kažką, su kuo tau gera. Kai pasidaro nebegera (arba, kaip sako klasikas, santuoka nebeteikia džiaugsmo), išsiskiri ir randi kitą žmogų. Jei turėjai šešis sutuoktinius, ir visi netiko, turbūt ir pats esi ne medus, bet čia tik pastaba. Panašiai yra restorane: jei nepatinka pica, kurią atnešė, turbūt susimoki, ir kitąsyk eini į kitą restoraną, ir bandai picą ten, o jei visos picos yra blogos ir neskanios, turbūt ieškai problemų savyje (tą patį galiu pasiūlyti ir tiems, kam visos valdžios yra melagiai, žulikai ir vagiai - turbūt reikėtų ieškotis problemų savyje).
Tai kodėl gi žmonės taip pasibaisėjo Ingrindos Šimonytės pasakymu, kad valdžios keičiamos, ir jei mes nepatinkame, keiskite mus, kai ateis sutartas laikas? Nes niekam, pasirodo, nepatinka sutartos taisyklės. Ir nepatinka, kai politikė elgiasi sąžiningai ir dar primena visiems apie žaidimo taisykles.
Nes daugumai žmonių labiau patiktų, jei premjerė pradėtų maivytis, save kaltinti, su žmonėmis kalbėtis, kaip su blogai išauklėtais vaikais, sakyti, kad jūs geriausi, tik neverkite, atsiprašau, kad gimiau ir kad gyvenu, mes labai blogi ir viską darome neteisingai, o paskui apsiverktų.
Iš tiesų, niekas neprivalo džiaugtis jokios vyriausybės darbu ir niekam neprivalo patikti visi Seimo nariai. Tik yra sutartos žaidimo taisyklės: valdžios žmonės renkami ir atšaukiami ne per isteriškas peticijas ir purtymąsi, griuvus ant žemės ir spardant kojomis orą, o išrenkami rinkimuose, kurie būna pagal kalendorių.
Taip pat noriu patarti tiems, kam mirtinai nepatinka kuris nors Seimo narys: jeigu esate tokie dideli aktyvistai, tai kitą kartą pakelkite subines nuo kėdės ir prieš rinkimus važiuokite ir agituokite į to Seimo nario parapiją, praleiskite kelis mėnesius (arba dar geriau - ketverius metus), susitikinėdami su rinkėjais, vaikščiodami po namus ir skambindami senoliams jų jubiliejaus dieną, ir taip turėsite (galbūt) rezultatą.
Čia tas palinkėjimas tiems, ką erzina Užkalnis, kuris transliuoja iš kiekvieno šaldytuvo, žurnalo, televizijos kanalo ir internetų adresų ir dar už tai gauna pinigus: jūs irgi taip galite, tik pabandykite kokius dešimt metų užsispyrusiai rašyti ir transliuoti nemokamai, nuvažiuoti į pora šimtų susitikimų su skaitytojais ir duoti pusę tūkstančio interviu. Visada sakiau, kad dalykai gyvenime pasiekiami labiau per užsispyrimą, negu per talentą. Mano talentas nėra akivaizdus, bet užsispyrimo ir atkaklumo niekas neatims.
Mūsų žmonių problema yra tokia, kad daugelis pasiruošę save matyti aukomis, yra įsižeidę ir nori vaikščioti po turgaus aikštę, visiems rodydami savo žaizdas, kaip tie Viduramžių elgetos ir luošiai, kurie prie bažnyčių visiems kuo baisiau demonstruodavo savo sumaitotus kūnus, kad tik jų gailėtų.
Įžeidumo temperatūra, arba aukos karščiavimas, visuomenėje nepaprastai didelis. Tas pats matyti pagal kalbas apie pašalpų ir bedarbio išmokų reformą: aplinkui minų laukas, tik nejudinkit nieko, nė žingsnio nei į kairę, nei į dešinę, nes tuoj viskas sprogs.
Daugelis yra pasiruošę kristi ant žemės ir purtytis nuo bet kokio žodžio “pašalpa” paminėjimo, o socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė negali net galvoti apie kažkokius pakeitimus, nesukėlusi prakeiksmų audros.
Lyg nebūtų visuotinio supratimo, kad šimtai milijonų eurų Lietuvoje švaistomi bailiam ir tingiam problemų dangstymui: kalbama apie socialinę atskirtį ir visokius baubus, kai visiems aišku, kad per trisdešimt metų susiformavo pašalpinė klasė, kuriai niekaip realiai nepadeda nei užimtumo specialistai, nei socialiniai darbuotojai. Nes lengviau tiesiog padalinti pašalpų. O bet kokie klausimai apie tai, ar pašalpos yra mokamos tiems, kam reikia ir tada, kada reikia, jie tik siutina tuos, kas yra nuolatos įsižeidę ir nori savo įsižeidimą visiems parodyti.
Kažkada, kai gyvenau Britanijoje, prieš pusantro dešimtmečio, buvo kalbama: kodėl mes dejuojame ir tūpčiojame aplink mūsų nepritapusius, nedirbančius ir niekada nedirbusius, kuriems niekada nėra darbų, nėra sąlygų, nėra pagalbos, kai užsieniečiai darbininkai iš Lietuvos ir Lenkijos atvažiuoja, nemokėdami kalbos, ir susiranda darbą per pusę dienos. Kodėl jiems atskirtis negalioja?
Dabar Lietuvoje mes galime sakyti tą patį jau apie save. Kad šalyje puiki ir gyva darbo rinka, parodo dešimtys tūkstančių žmonių iš Ukrainos ir Moldovos, kurie mūsų šalyje susiranda darbus ir pajamas akimirksniu, toli gražu nebadauja ir blogai negyvena, net nemokėdami kalbos ir neturėdami lietuviškų pasų. Jei jiems gaunasi, gal ir mūsiškiai galėtų kažko iš jų pasimokyti? Nebent tie, kas nieko nemoka, tingi ir net į darbą nesugeba laiku ateiti, įsivaizduoja, kad jie verti poros tūkstančių eurų per mėnesį į rankas už nieką.
Nėra jokios “atskirties”, ji yra tik galvose tų, kas renkasi būti atsiskyręs.
Bet kalbėti apie tai nevalia, nes kas nors įsižeis, kaip tada, kai kažkokia valdiška sopulingosios širdies ponia paskelbė, kad niekas nesirenka būti nesėkmingas, ligotas ar nuskurdęs. Aš tą ponią nuvesčiau prie tabako gaminių skyriaus bet kurioje parduotuvėje ir parodyčiau, kiek per valandą ateina žmonių, kurie patys renkasi atnešti pinigus ir žaloti savo sveikatą. Mes visi renkamės savo gyvenimą (tarp kitko, renkamės ir valdžią, kai ateina rinkimų metas, apie ką ir kalbėjo Šimonytė), tik kalbėti apie tai kuo toliau, tuo labiau nekorektiška, moraliai nelegalu ir pasibjaurėtina: turime apsimesti, kad mus skriaudžia ir kad nuo mūsų niekas nepriklauso, o štai kenčiantiems yra dangus.
Jei jums patinka įsižeisti, pirmyn. Tokiu atveju tikiuosi, kad šis straipsnis jums padės pasiekti dar didesnes įsižeidimo aukštumas.
