Tokia ta lietuvių kalba ir jos tvarkymas, kad žmogus, lietuviu gimęs netoli Kauno dar iki vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos, gyvenęs lietuviu per karus ir okupaciją, paskui sulaukęs laisvos Lietuvos, nelaikomas taisyklingai savo kalba kalbančiu tik todėl, kad valstybė paskyrė valdininkus, kurie, girdi, geriau išmano.

Kai dėl mano močiutės, tai ji, gyvenusi kelis metus Vokietijoje, visą gyvenimą gražiai sakydavo ne užtvaras, bet šlagbaumas, ne truputį, bet biskį, ir ne užtrauktukas, o raiferšliusas, ir aš irgi taip sakau ir sakysiu.

Močiutės kapą Pažėruose (čia toks kaimas 10 km į vakarus nuo Garliavos) jau šiemet lankiau, važinėdamas po gimtąjį Kauną ir jo apylinkes: šiemet dar lankiau daugybę įsimintinų vietų, kurios man pačiam brangios – mano vaikystės namą Žaliakalnyje, Alantos gatvėje, Kauno klinikas, kur prieš 52 metus gimiau, Kauno Katedrą, kurioje buvau krikštytas, M. K. Čiurlionio dailės muziejų, kurio sodelyje sėdėdavom per pertraukas tarp paskaitų Vytauto Didžiojo universitete, ir Kauno menininkų namus, kurio bufete su dėstytojais kartais turėdavome seminarus ir gerdavome brendį iš Moldovos.

Vienas jų buvo profesorius Jonas Bruveris, kuris, beje, irgi šiemet išėjo į geresnį pasaulį. Bruveris man dėstė muzikologiją ir estetiką, ir buvo vienas mylimiausių dėstytojų, kurio dėka išmokau suprasti, kad kiti žmonės pasaulį ir meną mato ne taip, kaip aš, o aš matau jį kitaip, negu jie, ir kad tai ne mano bėda, bet privalumas.

Tai kokia bėda su kapų lankymu. Atstok tu nuo tų bobučių, jiems kapai – vienintelis malonumas, grėboja ir šluoja, žvakeles degioja, ką tu joms padarysi, sako man.

Išties, negaliu ir nenoriu niekam drausti ar trukdyti jų tradicijų. Tačiau pats prie jų nenoriu jungtis (juo labiau – kolektyviai, žinote, būna tas važinėjimas po kapines, kai nėra kur automobilio pastatyti?). Aš tikiu tuo, kad reikia būti geru gyviesiems, ir, pagal galimybes ir nekuklius savo sugebėjimus, stengiuosi tylomis daryti kuo daugiau gerų darbų gyviems žmonėms.

Išties, negaliu ir nenoriu niekam drausti ar trukdyti jų tradicijų. Tačiau pats prie jų nenoriu jungtis (juo labiau – kolektyviai, žinote, būna tas važinėjimas po kapines, kai nėra kur automobilio pastatyti?). Aš tikiu tuo, kad reikia būti geru gyviesiems, ir, pagal galimybes ir nekuklius savo sugebėjimus, stengiuosi tylomis daryti kuo daugiau gerų darbų gyviems žmonėms.
Andrius Užkalnis

O jūs prisimenate, kad bažnyčia moko apie gerus darbus kūnui ir sielai? Kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti ir mirusį palaidoti. Pastebėkite: šeši jų apie gyvuosius, vienas – apie mirusius.

Nieko nėra parašyta apie didžiausio ir neskoningiausio paminklo statymą ir apie amžiną vaikščiojimą paniurus.

Gailestingumo darbai sielai yra šie, ir vėl ta pati proporcija: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti ir melstis už gyvus ir mirusius.

Nieko nesakoma apie tai, kad reikia kuo daugiau bambėti, viskuo skųstis ir sielvartauti.

Todėl nepriimu jautriai nusiskundimų, kad pamirštos tradicijos ir kad jaunimas (keista, bet mane irgi kartais vadina jaunimu) viską daro ne taip. Priimu juos pašaipiai – geriausiu atveju.

Dar daugiau: kuo labiau aimanuojate dėl šiurpnakčio, Helovyno, o taip pat šv. Valentino dienos, Kalėdų komercijos, šokoladinių Velykų kiaušinių ir viso kito, neva nelietuviško, netradicinio ir netautinio, tuo su didesniu pasimėgavimu tai rodau, demonstruoju, propaguoju, reklamuoju ir kalbu apie tai tiems, kas tik nori klausytis, kam patinka visa tai, kas yra man gražu ir svarbu.

Devyniasdešimt procentų žmonių yra konservatyvūs ir gyvena, įsikabinę į praeitį ir daro viską taip, kaip buvo daroma visą laiką (ir taip, kaip daro dauguma). Jie užtikrina visuomenės stabilumą, be jų būtų blogai. Jie ir yra tie žmonės, kuriems labai patinka eiti į kapines ir kuo daugiau bendrauti su tais, kas jiems negali nieko atsakyti (ar paprieštarauti).
Andrius Užkalnis

Taip darau todėl, kad Lietuvoje (kaip ir daug kur kitur) yra du pradai, konservatyvusis ir inovatyvusis. Devyniasdešimt procentų žmonių yra konservatyvūs ir gyvena, įsikabinę į praeitį ir daro viską taip, kaip buvo daroma visą laiką (ir taip, kaip daro dauguma). Jie užtikrina visuomenės stabilumą, be jų būtų blogai. Jie ir yra tie žmonės, kuriems labai patinka eiti į kapines ir kuo daugiau bendrauti su tais, kas jiems negali nieko atsakyti (ar paprieštarauti).

Pavyzdžiui, žiūrėkite, Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas atkakliai veda savo šalį į praeitį: restauruoti tai, kas buvo ir kas praėjo (Sovietų Sąjunga), lygiuotis į praeities tironus ir pamišėlius, kad Rusija būtų gerbiama todėl, kad visi jos bijo. Jis nemoka naudotis internetu ir šlykštisi viskuo, kas nauja.

Lietuvoje irgi esama tų (tačiau jie pernelyg apsnūdę, intertiški ir tinginiai), kurie nori Lietuvos „tokios, kaip seniau buvo“. Net turi posakį „seni, geri laikai“. Balanos, liaudies dainos, žvyrkeliai, geriausiu atveju, Justino Marcinkevičiaus apdainuota patriarchalinė susiraukšlėjusi bailių valstiečių Lietuva su savo šulinio svirtim ir smūtkeliais. O didybę jie suvokia, kaip Vytauto arklius prie Juodosios jūros.

Man nereikia Lietuvos iki Juodosios jūros. Man užtenka Lietuvos iki Nidos, ir kad būtų labai geras kelias nuo pat Vilniaus ir dešrainiai degalinėse išrisą parą, ir kad visur trauktų geras internetas. Mat aš esu ne iš tų devyniasdešimties procentų. Aš esu mažuma, ir tuo didžiuojuos.

Man nereikia Lietuvos iki Juodosios jūros. Man užtenka Lietuvos iki Nidos, ir kad būtų labai geras kelias nuo pat Vilniaus ir dešrainiai degalinėse išrisą parą, ir kad visur trauktų geras internetas. Mat aš esu ne iš tų devyniasdešimties procentų. Aš esu mažuma, ir tuo didžiuojuos.
Andrius Užkalnis

Likę dešimt procentų yra tie, kieno dėka gyvenime yra pasiekiami visi nauji ir geri dalykai (kai kurie nelabai geri irgi). Jie yra inovatoriai ir keitėjai, griovėjai ir statytojai, svajotojai ir kūrėjai. Kažkada tokie padarė laisvą Lietuvą, nes esama jų netenkino.

Tie žmonės daugiau galvoja apie dabartį ir ateitį, negu apie praeitį, jie daugiau kalba ir skaito užsienio kalbomis, negu lietuviškai, jie linkę mokytis, kaip galima daryti dalykus kitaip, o ne knistis dulkėse, stengiantis suvaržyti save ir prisirišti prie to, kaip buvo daroma visada.

Jie jums gali nepatikti, bet be jų visuomenės stagnuoja ir miršta. Būtent jie ir yra šalies išlikimo garantas, o ne tie, kas reikalauja, kad tegu miestai atrodo tiksliai taip, kaip prieš šimtą metų, ir kad nereikia statyti namų iš stiklo. Ne tie, kas piktinasi (kaip prieš kelias dienas viena per anksti pasenusi jaunuolė žiniasklaidoje), kad Lietuvos įstaigose, girdi, žmonės leidžia sau angliškų žodžių daug įterpti į tarpusavio bendravimą. Kas tau darbo, kvanka, kaip kiti kalba? Kalbėk nors kaip Žemaitės marti ar Vienuolio paskenduolė, kiti kalbės kaip jiems smagiau, tinkamiau ar aiškiau.

Yra žmonių, kurie, kai jiems nepatinka laida per TV, išjungia televizorių arba perjungia kanalą. Lietuvoje garsiausiai girdisi tie 90 procentų, kurie pirmiausiai baladoja į sieną, kad ir kaimynai išjungtų arba perjungtų.

Čia tie patys, kurie nykiai mykia apie tai, kad dera gerbti mirusiuosius ir laikytis protėvių tradicijos. Dera, šiaipjau, agurkai šiltnamyje, ypač kai palaistyti, ir jeigu jums atrodo, kad kažką reikia gerbti ir už kažkur laikytis, tai patys gerbkite ir laikykitės.

Aš renkuosi būti su gyvaisiais ir ne su tuo, kas buvo, o su tuo, kas yra ir kas bus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (53)