Taip, Landsbergis buvo ir liko ant bangos, bet dabar trijų dešimtmečių naujumo įvykiai jau tapo istorija, apie tai pasirodo nauji filmai, knygos ir laidos, ir naujoji karta, kuri tų laikų neprisimena ir jau kalbasi su augančiais savais vaikais, jau turi naują medžiagą savo istorijos pažinimui, kuri dar ir naujoviškai pagaminta.
Grįžkime prie antraštės. Žodžiai yra svarbūs tiek, kiek savyje neša turinio. „Landsbergis“ turi savyje turinio tiek, kad štai parašiau trumpiausią antraštę iš visų šimtų antraščių, kurias man teko rašyti savo netrumpame kūrybiniame gyvenime. To žodžio pakaks, kad tekstas būtų skaitomas: Landsbergis bet kuriame kontekste yra kaip šimto dolerių kupiūra, kuri nepalieka abejingų. Vieni šimtinę mėgsta ir vertina, nes ji praplečia jiems galimybes, kiti to šimto dolerių neturi ir turintiems pavydi, niršta, treti apskritai sako, kad pinigas yra visų vertybių šaknis, bet niekas negūžčioja pečiais, girdi, mums vienodai tas šimtas, galite paimti iš manęs, galite man atiduoti, man tas pats.
Žiūrėkite, koks fenomenas: naujas žinomo ir gausiai apdovanoto režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas apie Mr. Landsbergį, „Sugriauti blogio imperiją“, sukėlė didžiules bangas vien savo pasirodymu ir pavadinimu.
Didžiausias siutas ir įniršis kilo tarp tų, kas filmo nematė ir žiūrėti nesiruošia (ne juokas, keturios valandos – jie tiek laiko gali žiūrėti be pertraukos nebent Rūtos Janutienės laidas arba klausyti Orlausko anekdotus), jiems pakako Vytauto Landsbergio vardo ir pavardės, ir dar JAV prezidento Ronaldo Reagano sugalvoto termino sovietijai – „blogio imperija“.
Nekentėjų melų atkartoti neapsimoka: du pagrindiniai prasimanymai yra apie tai, kaip Landsbergis pralobo sugriovęs kolūkius ir nuskurdinęs Lietuvos žmonės (profesoriaus turtai daro įspūdį nebent tiems, kas turtų gyvenime nėra matęs ir kam Seimo nario ar ministro alga atrodo kaip aukso lietus, o kad žmonės neva nuskurdo, tai net aptarinėti gėda tokią nesąmonę), ir apie tai, kaip blogio imperija buvo ne tokia jau bloga, ir užtat buvo lygybė, pagarba ir dvasingumas.
Minėtasis filmas nuostabiai laiku ir vietoje. Trijų dešimtmečių senumo įvykiai turi būti pasakojami nuolatos, nes jei prisimenantys tiesą tylės, bus, kas užpildys tuštumą melais. Pavyzdžiui, Rusijoje pastebimai protiškai pasenęs Vladimiras Putinas užsiima tuo, ką veikia kai kurie pagyvenę žmonės, praradę ryšį su aplinka: kuria prasimanymus apie istoriją. Tik eiliniai nukvakę seneliai pasakoja apie tai, kaip jauni buvo pirmi kaimo kavalieriai, šnapsą lakė kibirais ir mergas klijuodavo po tris per dieną, o senelis Putinas labiausiai mėgsta pasakoti apie karus ir valdovus ir jau perrašė Antrojo pasaulinio karo istoriją, visiems Rusijoje uždraudęs skleisti kitas versijas, ir dabar užsiėmė Šaltojo karo rezultatų redagavimu. Kaip žinia, faršo atgal neprasuksi, bet žmogui svajoti irgi negali uždrausti: Putinui atrodo, kad ir NATO plėtrą galima sukišti atgal į 1997 metų ribas, ir Ukrainą ir kitus visokius Kazachstanus atgal suvaryti į Sovietų Sąjungą, ir jis tai bandys daryti ir toliau, nes senas saugumietis kitų užsiėmimų nelabai turi.
Putino darbą pas mus, Lietuvoje, dirba geranoriai išdavikai vištos smegenimis, sunkiai traumuoti individai, kurie dažnai ir garsiai kartoja melus apie gėrybinį ir humanišką sovietinės blogio imperijos pobūdį. Kvaili žmonės tai daro natūraliai, nuoširdžiai: jų atmintis selektyvi, jie prisimena tai, ką nori prisiminti (net ir tai, ko nebuvo), o kitiems, jaunesniems, dar geriau – jie tiesiog atkartoja iš svetimų pasakojimų tai, apie ką nežino ir ko neišmano.
Komunizmo, socializmo ir sovietijos lagerio aukštinimas ir romantizavimas, deja, yra vienas požymių, kad labai gerai gyvename: kai materialiniai poreikiai pasotinti, kai gerą gyvenimą susikurti reikia vis mažiau pastangų, tai komunistų banditų, vagių, plėšikų ir žmogžudžių idėjos ima skambėti, kaip eksperimentinė filosofija, kurią dabar nepelnytai demonizuoja. „Nebūna taip, kad viskas būtų tik juoda ir balta, visur galima rasti tiesos grūdą“, kalba tie, kas neturi vertybių ir kas gali tiesos grūdų ieškoti net šiukšlių konteineryje ir komposto duobėje.
Tas, kieno marškiniai dėmėti taip smarkiai, kad gyvos vietos nebelikę, labai noriai aiškina, kad visai švarių marškinių gamtoje net ir nebūna, kad jau čia taip visai be dėmės ,tai nesąmonė, radikalus ir ekstremistinis prasimanymas, visai nerealus maksimalizmas. Panašiai tie (jau nunykę) autorinių teisių neigėjai ir piratavimo šalininkai aiškindavo, kad vogti turinį yra nieko baisaus, visi juk esam kažkada kažką pavogę. „Ar tikrai jau pas tave, Andriau, visa programinė įranga legali“, klausė jie tada manęs, ir baisiai pasimesdavo, kai sakydavau, kad taip. „Tai tu tiesiog turi per daug pinigų, ir tikrai daugiau negu proto“, atsakydavo jie. Tas, kas susitepęs, prisidirbęs, ir žino, kad kažką daro negerai, paprastai normalizuoja blogus darbus ir pasakoja, kad čia šiaip jau viskas gerai, visi taip daro.
Tas pats buvo su mūsų laisve visus pastaruosius trisdešimt metų. Absoliučios laisvės, girdi, nėra, kalbėjo sukčiai; nebūna, jie sako, taip, kad nuo nieko būtum nepriklausomas; mes vis tiek prie ko nors pririšti, tai koks skirtumas, prie ko – jūs žinote visus tuos išsisukinėjimus ir išdavikiškų kompromisų teisinimus. Jeigu jums labai įnirtingai pradeda aiškinti, kad jums dabar jūsų dviračio nereikia, tai žinokite, kad garantuotai jį šįvakar pasiims sau („nevogėm – tik pasiskolinom“), o jeigu kas nors aiškina, kad laisvė yra toks neapibrėžtas dalykas, tai neabejokite, kad ją iš jūsų ruošiasi atimti po mažą gabaliuką. Dešrą pjausto plonais griežinėliais, atrodo, kiek čia tepaėmė, dar daug yra jos. O paskui paaiškėja, kad iš visos dešros liko tik skūra, šniūriukas ir etiketė.
Vytautas Landsbergis visada turėjo ir tebeturi labai aiškią vertybinę poziciją (viskas būna paprasta, kai nusistatai aiškias taisykles ir žinai, ko nori gyvenime), ir todėl nepailsdamas daužė politikos sukčių ir aferistų siūlomus kompromisus, kurie visi buvo siūlymas tirpdyti laisvę, pradedant nuo Algirdo Brazausko sugalvoto „suvereniteto sąjungos sudėtyje“. Ir būtent todėl Landsbergis ir jo požiūris yra aktualus, kaip niekad: juoda vadinti juoda, balta vadinti balta, nebijoti vertinti žmones pagal jų darbus ir ketinimus, suprasti, kad ne su visais pakeliui ir ne su kiekvienu reikia kalbėtis – tai yra daugelio pamiršti principai. Šie principai, žinoma, nepatinka tiems, kam labiau prie širdies amoralios pasakos „visokių yra – visokių reikia“, „kiek žmonių, tiek nuomonių“ ir panašios išmintys, sugalvotos suktų žmonių ir skirtos naivuoliams ir žiopliams mulkinti.
Kažkada, tolimais 2015 metais, rašiau čia, DELFI, savo epinį straipsnį „Landsbergis vėl kikena iš jūsų“, išdėliojęs su smulkmenomis savo teoriją apie tai, kaip profesorius jau laimėjo, nes mes gyvename jo sugalvotoje ir įgyvendintoje Lietuvoje, o Michailas Gorbačiovas ligi šiol pabunda išpiltas šalto prakaito, prisiminęs Landsbergio juoką. Atrodo, kad, mūsų visų laimei, per šešerius metus niekas nepasikeitė, ir profesoriaus sugalvotos ir sugrotos Lietuvos laisvės partitūros niekas taip ir nesugebėjo perrašyti.
