Žinoma, prezidentą skelbia ne žiniasklaida, žinoma, dar vyksta perskaičiavimai ir vyks teismai dėl numanomų ir tikrų pažeidimų, tačiau dabar jau sunku tikėtis, kad jie keliose reikalingose valstijose atsuks rezultatus dabartinio prezidento naudai.
Įdomu, kad mano straipsnio antraštė apie tai, kad Amerika vėl nugalėjo komunizmą, nė kiek neklydo.
Radikalams nepaėjo korta ir Black Lives Matter (juodųjų gyvybės svarbios) isterija ir daužymaisi liko paraštėse. Tas sentimentas neformavo toli siekiančių rezultatų.
Taip, Joe Bidenas surinko daugiausiai balsų per visą JAV rinkimų istoriją, bet ir Donaldas Trumpas surinko daugiau balsų negu bet kuris kada nors dalyvavęs rinkimuose (ir jų nelaimėjęs) kandidatas per visą JAV istoriją. Nei nušluotu, nei išspirtu Donaldo Trumpo nepavadinsi. Joe Bidenas laimėjo labai aršioje ir atkaklioje kovoje.
Amerika nugalėjo komunizmą, nes nebuvo jokios pranašautos „mėlynosios bangos“ (kairiųjų pergalės per visą šalį), kurią žadėjo daugelis, svaigdami nuo kairiosios JAV žiniasklaidos pranašysčių. Radikalieji demokratų partijos elementai pamatė, kad pasitikėjimas jais ne toks jau didelis. Didelė dalis Amerikos nemėgo ir nemėgsta Donaldo Trumpo ir pasirinko vietoje jo labai nebejauną ir sunkiai dėstantį mintis žmogų, labai patyrusį politiką be ryškių įsitikinimų, kaip geresnę alternatyvą. Tačiau tai nereiškia, kad tie patys rinkėjai ruošiasi mėgti visus ir bet ką, kas buvo prieš Donaldą Trumpą.
Dabartinė senatorė ir būsima viceprezidentė Kamala Harris (kuri turėtų užimti Joe Bideno vietą, jei jam sunku būtų darbingam pasiekti kadencijos pabaigą – nebūtinai taip bus, ir duok Dieve kiekvienam sveikatos), buvusi nuožmi Kalifornijos generalinė prokurorė yra tokia politikė, kuri turi dar mažiau pažiūrų negu Joe Bidenas ir tik negailestingą išsiskaičiavimą.
Radikalių kairuoliškų revoliucijų iš jos tikėtis neverta. Vienintelė revoliucija: ji pirmoji moteris, išrinkta JAV viceprezidente, bet tai, rodos, nieko nestebina. Tas nuostabos nebuvimas pats savaime daug ką rodo: Amerika pripratusi, kad ji yra neribotų galimybių šalis ir kad ten įmanoma viskas.
Joe Bidenas neatsitiktinai kalbėjo po rinkimų, kad jis bus prezidentas visiems, kas už jį balsavo, ir visiems, kas už jį nebalsavo. Aš nenoriu kalbėti apie didį tokių žodžių kilnumą: čia tik vaidmuo. Politikai kalba tai, ką iš jų nori girdėti žmonės. Ir Joe Bidenas kalbėjo, kad supriešintai Amerikai reikia išgyti.
Žinoma, Amerika buvo supriešinta, ir tai abiejų pusių kaltė. Socialistai, tokie kaip Bernie Sanders arba aršieji ekologai, reikalaujantys, kad kas nors vyktų su klimatu (bet užvis labiausiai norintys, kad jie ir jų draugai gautų kuo daugiau pinigų savo religinės klimato kampanijos finansavimui) yra tiek pat kalti dėl supriešinimo, kiek ir Donaldas Trumpas ir jo stovykla. Kad būtų susitaikyta, abi pusės turi nuleisti garą.
Taip, Amerikai reikės gydytis ir išgyti. Tokios konfrontacinės temperatūros, visiško karščiavimo iš abiejų pusių Amerika ilgai negalės išlaikyti – iki rinkimų ir tuojau po jų prakeiksmų lavinos, įtarinėjimai ir sąmokslo teorijos ėjo iš abiejų pusių. Pirmąją dieną po rinkimų buvusios Trumpo šalininkų triumfo nuotaikos (taip, ir mano irgi) pasikeitė kairiųjų pergalės dainomis ir šokiu ant karstų: beribis džiaugsmas tryško iš tų žmonių, kurie praėjusius ketverius metus laikė Donaldą Trumpą baisiausiu dalyku ir gėda, atsitikusia Amerikai.
Dar ir dabar aidi apsirūkę pareiškimai, kad už Donaldą Trumpą balsavo tik raudonsprandžiai kaimiečiai, kurių namuose trys šautuvai ir nė vienos knygos, bedantės kraujomaišos aukos, antivakseriai ir bemoksliai socialinio dugno gyventojai. Lygiai taip pat yra nesąmonė, kad už Joe Bideną balsavo vien komunistai, „Black Lives Matter“ riaušininkai ir pašalpiniai.
Čia panašu į tai, ką kalbėjo Aliaksandras Lukašenka po rinkimų Baltarusijoje: visi, kas prieš jį protestuoja, yra (sakė jis) pijokai, narkomanai ir bedarbiai.
Amerika nėra tai, ką jūs matėte rėksmingiausiuose kadruose su žmonėmis, kurie sproginėja iš pykčio ir mojuoja kumščiais. Amerika nėra tik riaušės ar demonstratyvus batų bučiavimas juodaodžiams. Televizija rodo karščiausią turinį, nes tai reitingus kurianti medžiaga.
Lygiai taip pat visi turistai, pirmąsyk atvykę į Los Andželą, varo į pačias neskoningiausias ir žmonių prigrūstas vietas su bukiausiomis pramogomis, Santa Monikos tiltą į vandenyną, Beverly Hills tvoras, už kurių gyvena nematomos žvaigždės, ir čiupinėja nuspjaudytą grindinį su žvaigždžių vardais, įmontuotais į betoną, arba į kelis centrinius kvartalus, kur elgetų palapinės ir kas rytą surinkinėja lavonus.
Bet Los Andželas nėra tai: pagyvenkite normaliame name gerame rajone, ne ant turistinio tako, kur durų niekas nerakina, pabendraukite su kaimynais, atraskite mėgstamą paplūdimį, kur kas vakarą žmonės vedžioja šunis ir šnekasi tarpusavyje, ir suprasite, kad tai visai kitas miestas, negu rodo serialuose apie LAPD, Los Andželo policijos departamentą ir jo medžiojamus asocialus ir nusikaltėlius.
Taip ir visa Amerika nėra isterija ir skandalai. Didžiausia jos dalis yra dori, ramūs ir geranoriški žmonės. Garsiai rėkiantys radikalūs triukšmadariai ir dramos karaliai ir karalienės yra tik purslai vandens paviršiuje. O visa Amerika nori užsiimti ne politika – ji tuo negyvena, jai mažai rūpi valdžios veidai ir darbas Kongrese nėra svajonių karjera visokiems nevykėliams kaip Lietuvoje, kur Seimo nario vietą sapnuoja šimtai asmenų, kurie neturi jokios kvalifikacijos ir jokių gabumų. (Dar du milijonai Lietuvoje sapnuoja apie mano, maisto kritiko, darbo vietą, nes įsivaizduoja, kad aš gaunu nemokamą maistą, bet čia jau visai kitas klausimas).
Amerikos užsiėmimas yra ne politika kliedėti, bet dirbti, užsidirbti, rūpintis vieni kitais ir kurti gerovę, ir būti geriausia vieta pasaulyje, į kurią nori persikelti bent pusė šios žemės gyventojų.
Taip, be abejo, pažeidimų buvo. Jų būna kiekvienuose rinkimuose. Balsuojantys numirėliai arba kokie nors 140 metų senumo rinkėjai nėra gera reklama didelei ir senai JAV rinkimų sistemai. Antikvarinės rinkėjų registravimo taisyklės nėra sektinas pavyzdys, o juo labiau USPS, Jungtinių Valstijų pašto tarnyba, yra ne geriausiai veikianti įstaiga pasaulyje.
Todėl bus teismai ir bus kabinėjimaisi prie pažeidimų, ir Donaldas Trumpas lengvai nepasiduos ir elegantiškai neišeis – turi savo stilių. „Mokėk pralaimėti“, aiškina jam daugiausia tie, kas patys niekada nebuvo nieko lošę, ir juo labiau žaidimų su tokiais prizais, kaip darbas Baltuosiuose rūmuose.
Amerika yra mačiusi baisesnių vidinių konfliktų: nuo Vietnamo karo ir visuomenės maišto iki naftos krizės su eilėmis prie degalinių, nuo Watergate’o skandalo, kuris kainavo prezidentui Richardui Nixonui jo pareigas, iki prezidento Jimmy Carterio nerangios ir nevykusios kadencijos, kuri nepasiekė nieko ir paliko šalį nusiminusią ir bejėgę. Po kiekvieno tokio sunkaus periodo šalis atsitiesdavo. Net finansų krizė prieš dešimtmetį, su bankų byrėjimais ir milijardiniais bankrotais, jau praeityje ir padarė šalį tik stipresnę.
Todėl labiau už viską Amerikai reikės išgyti, ir būsiu nustebęs, jei vasario mėnesį visi šie purslai neatrodys kaip tolimas sapnas.