Ta mokslo reforma, apie kurią plakė liežuviais nevykėliai kultūrininkai daugiau nei tris dešimtmečius, pagaliau įvyko, ir visai ne taip, kaip buvo kalbėta. O kalbėta buvo pradedant jau nuo „tautinės mokyklos“ idiotizmo dar sovietinės Lietuvos saulėlydžio metu; idiotizmas todėl, kad nebūna tautinės chemijos, tautinės matematikos ir tautinės branduolinės fizikos – tautinė būna tik ideologija.
Jūs manėte, kad reforma yra visokie mokyklų ir universitetų jungimai, kolegijų pervadinimas į akademijas, akademijų – į universitetus ir panašus biurokratinis veiklos imitavimas? Kultūros ir švietimo biurokratai visada pirmiausia keičia pavadinimus (išskyrus Salomėjos Nėries, nes liaudies lakštingala-išdavikė jiems labai brangi). Kažkada Vilniaus lėlių teatro pavadinimą pakeitė į teatrą „Lėlė“ ir pasijautė padarę gerą darbą.
Ne, įvyko geresnė ir teisingesnė savaiminė reforma. Apsivalymas pagreitintos nelabai skausmingos mirties būdu.
Toks švietimas, kurį turėjome iki Covid-19, niekam nereikalingas, išskyrus jame dirbančią nevykėlių masę ir jiems vadovaujančius dar didesnius nevykėlius ministerijoje, ir dabar tai moksliškai įrodyta. Kaip?
Be visų tų mokyklų kuo puikiausiai galima apsieiti. Pusę metų į mokyklas vaikai nėjo, ir niekas nepasikeitė nei geryn, nei blogyn. Mūsų mokyklos yra be pasekmių. Ten kartą per metus suneša kardelių ir paskambina varpeliu, kaip po dviejų mėnesių neš žvakutes į kapines. Mokiniams iš to tiek pat skirtumo, kaip ir numirėliams – nuo tų žvakučių ir dailių samanėlių ant jų poilsio vietos.
Vaikams tokios mokyklos nereikia ir be jos net geriau.
Pasirodo, nėra labai būtina trintis mokymo įstaigos patalpose ir galima daug ką išmokti pačiam ir nuotoliniu būdu. Namuose kompiuteris yra ne vien filmams žiūrėti ir feisbuke mirkti.
Rūkyti galima ir už savo gyvenamojo daugiabučio, nebūtina tam eiti į mokyklą.
Pasirodo, mokytojas neįpurtys žinių į kvailas galvas, o pačiam reikia būti atsakingam už savo ateitį. Visi mokslo resursai yra po ranka, tik reikia mokėti pasiimti. Nemoki ar nesugebi? Tai tavęs laukia gausybė nekvalifikuotų darbų ir orus minimalus atlyginimas.
Mamelė, vardu Sandra, ilgais geliniais nagais, dabar nenueis į mokyklą pazyzti, kad mokytoja nesupranta jos Deimantuko ar Akviliūtės, ir kaip tuos mažus inkštirus blogai moko, nes jie yra, garbės žodis, gabesni už visą pedagoginę sistemą, nors Deimantas ir Akvilė nei gabūs, nei ką: dundukai, kaip ir visi, su tėvų nupirktais per brangiais telefonais.
Sandra neis į mokyklą ne todėl, kad susiprastų, jog jos pretenzijos beprasmės. Paprasčiausiai su kauke ant veido viską ne taip lengva daryti, ypač kalbėti, ir gal pagaliau ta pati mamelė Sandra leis sau pagalvoti tokią mintį, kad gal ir jos namuose ir šeimoje ne viskas yra taip, kaip turėtų būti.
Tegul tai tėvams būna šaltas dušas: jūsų atplaišos ir ataugos, jūsų vaikai, yra jūsų atsakomybė, ir nieko daugiau, ir niekas jais nepasirūpins, tik jūs, ir jeigu jie išaugs netikę dundukai, tai čia tik jūsų problema, o ne mokyklos, ne ministerijos ir ne Vyriausybės. Jūs esate savo gyvenimo šeimininkai, ir jūsų vaikai turės išmokti atsakyti už savo švietimą, už profesijos pasirinkimą. Sveiki atvykę į suaugusiųjų gyvenimą, čiučiundros jūs.
Mokytojų nesiruošiu auklėti ir aiškinti jiems, kaip jie turėtų dirbti savo darbą. Tik noriu pasakyti: jeigu jums taip svarbu tie kardeliai, tos kalbos prie mokyklos, rikiuotės ir nuotraukos, tos ceremonijos ir visi kiti sovietinės Baltarusijos ženklai mūsų laisvoje Lietuvoje, tai jūs nedirbate darbo, kuris kam nors reikalingas.
Normaliems žmonėms nereikia tų ritualizuotų, toteminių, atgyvenusių paradų. „Kaip gražu, vaikučiai su puokštėm“. Jums gražu, vaikams ne. Vaikai nekenčia tos rugsėjo pirmosios ir dauguma nekenčia mokyklos ir jokių šiltų prisiminimų neturi. Į klasės susitikimus po dešimties ar dvidešimties metų ateinama tik tam, kad dar sykį prisigerti ir pamatyti, kad dešimtoje klasėje labai patikusi klasiokė visiškai neverta jokio dėmesio: susidrožė, apsivaikavo ir nėra ten į ką žiūrėti, o kiečiausias klasės bernas išvis dirba čikenų fabrike Airijoje ir į tą pačią striukę jau seniai nebetilptų.
Ar visi mokytojai tokie, šauks man įsižeidę kritikai? Ne, ne visi, bet jeigu įsižeidėte, tai čia apie jus. Puikių mokytojų yra, ir net daugiau, negu nusipelnome.
Situacija su mokytojais mūsų mokyklose yra tokia, kad kuo geresnis, kuo inovatyvesnis, kuo daugiau realių žinių ir susidomėjimo suteikiantis mokytojas yra, tuo jam sunkiau šiandieninėje Lietuvos mokykloje. Ir geram mokytojui labai mažai priežasčių ten likti: beveik visur moka daugiau. Čia dėl valstybės godumo ir noro taupyti ne ten, kur reikia. Firminis lietuvių bruožas. Ir nekaltinkite valdžios: patys tokius rinkote trisdešimt metų. Užuot balsavę už tuos, kas rūpinsis mokytojais, balsavote už tuos, kas uždraus rugsėjo pirmąją alų pardavinėti.
Mokyklos Lietuvoje šiandien yra likusios daugiausia kaip socialinės globos įstaigos tiems, kas kažkada gavo pedagoginius diplomus (stoji į pedą, nes kitur balų pritrūko) ir kas daugiau jokio darbo negalėtų dirbti, nes net kompiuterius vos sugeba įsijungti, vėplos visų vaikų akivaizdoje baikščiai baksnoja mygtukus. Jos atrodo, kaip kokia aštuoniasdešimtmetė, bandydama pirmą kartą išsinuomoti elektrinį paspirtuką.
Nėra liūdnesnio vaizdo negu mokytojas, kuris yra klasėje labiausiai nepažangus iš visų esančių. O ką jiems daryti, sakysite? „Jiems per vėlu mokytis“. Mokytis šiaip niekada ne per vėlu, tačiau jei kai kuriems žvakutė užgeso ir abonentas ne ryšio zonoje, tai geriau jiems mokėti kokią ankstyvą pašalpą ir laikyti juos kuo toliau nuo vaikų.
Universitetuose tas pat, ypač humanitarinėse specialybėse dažniausiai dėsto tie, kas kito darbo negali gauti ir užvis labiau negali gauti darbo pagal tą specialybę, kurią dėsto. Aš nekalbu apie rimtus mokslus, tokius, kaip medicina, kur jauni žmonės žino, ko nori, o dėstytojai žino, ką jauni žmonės turi išmokti, ir ten nėra jokių bėdų.
Tuo tarpu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje dažniausiai dirba ir programas rašo tie, kas nei mokykloje mokyti, nei universitete dėstyti nesugeba arba jiems ten per sunku.
Ši rugsėjo pirmoji parodė, kaip mes galime apsieiti be visų tų absurdiškų sovietinių „mokslo ir žinių šventės“ tradicijos. Šventės reikia atsilikusiems žmonėms, kurie be puokščių ir kalbų į mikrofoną nežinotų, kodėl ta diena jiems turi būti svarbi.
Niekam nereikia jūsų rugsėjo pirmosios ašaringų kalbų apie gyvenimo kelią, žinių medį, vaikus, kurie išskris kaip paukščiai, apie plačius pažinimo vieškelius ir kitokius dalykus, kuriuos kasmet pasirašo ant popieriukų ir bubena pedagogai, kuriems tos banalybės yra jų kūrybinės bejėgystės viršukalnė. Niekam neįdomu, visi trypčioja ir žiūri į telefonus.
Jaunesniųjų klausių moksleiviai nori kuo greičiau eiti namo ir imtis savo mobiliųjų telefonų ir planšečių. Vyresniųjų klasių moksleiviai nori nesakysiu ko, bet jūs irgi užsimanytumėte, jei jums apie tai papasakočiau. Pasakysiu taip: gerti galima nuo dvidešimties, daug ko kito galima nuo aštuoniolikos, ir nemanykite, kad jūs turite nors kokią nors sprendimo teisę toje prioritetų sekoje, ko norisi jūsų mokiniams.
Aš gal ir senas Užkalnis ir visoks diedas, bet turiu gerą atmintį ir galiu priminti tiems, kas pamiršo, kas rūpėjo man ir mano bendraamžiams.
Karantinas padarė labai sveiką ir reikalingą veiksmą: išaiškino visiems, kad jie yra vieninteliai pasaulyje, atsakingi už savo gyvenimą, ir jų sąjungininkai yra tik jų svajonės ir jų motyvacija. Mokykla gali šiek tiek padėti (gal), nuotolinės pamokos galbūt bus sėkmingos, bet jūs patys pamatysite, kiek iš jų naudos, ir jūs turėsite pasirinkti, ką jums pasirinkti, kad jūsų gyvenimas eitų į priekį.
Supraskite: niekam jūs nerūpite, išskyrus pačius save. Jūs galite galvoti, kad yra kitaip, ir kad jūs rūpite mokyklai, pedagogams, tėvams ir valstybei. Tiesa yra tai, kad jumis niekas nepasirūpins, tik jūs patys, ir ačiū karantinui už šią teisingą ir pavėluotą žinią, kurią jums reikėjo išgirsti jau seniai, bet jūs nenorėjote klausytis.