Kad mano šalis būtų ginkluota iki dantų, bet visi šie nuostabūs geležiniai kumščiai būtų įjungiami tik per mokymus.
Noriu, kad kariuomenė turėtų daug pinigų ir būtų gerbiama ir puoselėjama, o kario karjera būtų viena geidžiamiausių. Ir kad karius parduotuvėse, bankuose ir stotyse aptarnautų be eilės.
Nes yra taip: nori taikos – ruoškis karui.
Dabar net ir aklas mato (o aklų pas mus nors vežimu vežk, susirinktų keli traukiniai iš tokių, kaip Salomėja Nėris ir Liudas Gira, kurie važiavo kadais Lietuvos parduoti), kad naujas Šaltasis Karas jau prasidėjo.
Žmonių nuodijimas rusiškais cheminiais ginklais Solsberyje, Anglijoje, kovo 4 dieną nebuvo nei nelauktas, nei keistas. Rusija veikia taip ir ne kitaip, ir net nesirengė slėptis.
Tai buvo Rusijos prezidento parodymas pasauliui, bet dar labiau parodymas saviems, kas čia yra bosas.
Psichopatams, kurie per ilgus vienvaldžio vadovavimo metus patiria paūmėjimą ir darosi vis ekscentriškesni, patinka visokie tokie gladiatorių šou ir egzotiniai pasisvaidymai retais cheminiais ginklais. Visi jie širdyje truputį Kaligulos.
Jiems tai visada būdavo patrauklu, nuo senovės Romos tironų laikų. Centrinėje Azijoje kažkuris prezidentas opozicijos atstovus virė gyvus: ne valgymui, žinoma, greičiau pramogai. Ir ne pats virė, buvo, kas įsakymus vykdo. Tokie išsidirbinėjimai yra ir Rusijos sena tradicija, nuo Stalino ir Berijos egzotinių bausmių neįtinkantiems iki Nikitos Chruščiovo daužymo batu per stalą Niujorke arba Leono Trockio žudymo Meksikoje.
Dabar Putinas prisižaidė: prasidėjo masiniai rusų diplomatų išsiuntimai iš Vakarų šalių (didžiuojuosi, kad ir iš Lietuvos) – tokių išsiuntimo skaičių niekas nematė jau trisdešimt metų, nuo JAV prezidento Ronaldo Reagano ir Britanijos premjerės Margaret Thatcher laikų – yra naujas Šaltasis Karas visame gražume, ir jis negali nedžiuginti visų, kas nori taikos ir klestėjimo mūsų laisvajam pasauliui.
Kodėl? Todėl, kad tik rimta ir negailestinga konfrontacija ir Šaltojo Karo ledinis kvėpavimas gali užtikrinti, kad tikro karo nebus. Kad Lietuvoje, duok Dieve, neįvyks taip, kaip Kryme ir Donbase.
Taikos kaina bus didelė.
Vargu, ar parduosim rusams daugiau lietuviškos varškės. Išlaidas skaičiuojant – irgi pigu nebus. Dideli pinigai bus leidžiami ginkluotei – kas savaime Vakarams yra puiku, o Rusijai – peilis.
Kodėl? Nes Vakarams ginklavimosi varžybos visada būdavo stiprinimo faktorius ir milijardinės investicijos į mokslą ir naujas technologijas, kurios apsisukdavo pažanga, klestėjimu ir ekonominiu dominavimu pasaulyje.
O Rusijos ekonomika jau prašvilpė visus stabilizavimo fondus, ką galėjo – išvogė, armijos perginklavimas baigėsi sugedusiais tankais per paradą Raudonojoje Aikštėje (net kelių parodomųjų vienetų užkurti negali), o visi nauji revoliuciniai pasiekimai – tik animacijoje, rodomoje lengvatikiams. Abejotinos galios likučiai išeikvoti Sirijoje, kuri yra naujasis rusų Afganistanas.
Bet kokios naujos ginklavimosi varžybos reikalingos Rusijai tiek pat, kiek bedarbiui latrui, prasiskolinusiam ir jau pardavusiam būstą ir išsikėlusiam į kaimo lūšną, reikalingas gaisras, remontas ir infarktas.
Geriausia naujiena yra ta, kas JAV prezidentas Donaldas Trumpas nenustoja stebinti. Kažkada, po Trumpo išrinkimo, apžvalgininkas Audrius Bačiulis rašė, kad tai geriausia įmanoma žinia Lietuvai: kairieji, ir ne tik jie vartėsi konvulsijose iš juoko, girdi, kaip tas dėdė nusišneka, juk išrinko Amerikoje Putino draugą, kurį rusai vynios kaip kilimėlį. Praėjo vieneri Donaldo Trumpo valdymo metai, ir juokas aprimo.
Nes gavosi kitaip. Lygiai kaip ir kairieji apžvalgininkai ir veganai menininkai, taip ir Putino aplinka nė velnio nesuprato apie Donaldą Trumpą, nesuprato nieko ir Vakarų Europa, to paties Putino trolinta ir šokdinta.
Trumpas nėra diplomatas, nėra aristokratas, jis yra tik smulkus verslininkas, pasiekęs versle nesmulkių aukštumų, didelės vaizduotės kombinatorius, nejautrus vadinamojo elito pašaipai, ir nesilaiko jokių taisyklių, ir čia ir yra visas jo politikos nuostabumas jo šaliai, o taip pat ir mums.
Donaldas Trumpas gali vieną dieną pratęsti sankcijas Rusijai, smaugiančias Kremlių, kitą dieną paskambinti Putinui ir pasveikinti jį su perrinkimu, o dar kitą dieną jis išsiunčia iš Amerikos 60 rusų diplomatų ir jų šeimas ir dar uždaro visą Rusijos konsulatą Sietle.
Visą konsulatą, paukšt ir viso gero. Užsakinėkite sunkvežimius ir deginkite popierius, ivanai. Viešnagė baigėsi. Kaip Las Vegase: vieną dieną tu VIP klientas ir tau siunčia kekšes į apartamentus kazino sąskaita, kitą dieną tu jau niekas, ir tuk tuk į duris vienuoliktą ryto, palaisvinkite numerį. Tokia Trumpo diplomatija, ir rusai tam nepasiruošę.
Tai nesisteminis elgesys, tai tikras Holivudas Baltuosiuose Rūmuose, tai galbūt realybės šou, bet tai vienintelis efektyvus būdas aplošti Kremliaus gangsterį, kuris pats jokių taisyklių nepripažįsta.
Kaip kine: vieną dieną sveikini kolegą su gimtadieniu, nusiunti gėlių ir šampano, o kitą rytą jis randa lovoje nupjautą savo žirgo galvą; o vakare dar atsiunti žmones, kurie padega jo namus ir buldozeriu išmala gėlynus. Laikyk draugus arti, bet priešus dar arčiau, moko mus klasikiniai tekstai.
Barackas Obama to nesugebėjo: jis temokėjo dailiai vilkėti kostiumus ir gerai kalbėti per renginius. Bet tai anokia vertybė: tai renginių vedėjo, o ne valstybės vyro darbas.
Donaldas Trumpas turi vieną puikią savybę: jis neprognozuojamas, o tokie Rusijos vadovams kelia paniką. Kremliaus vadovai patys mėgsta būti neprognozuojami ir matyti save pasiutusių lošėjų vaidmenyje, bet užsirovę ant sau lygių, jie visiškai pasimeta, nes niekada neturi plano „B“.
Kai Rusijos viršūnėlė ir represinis aparatas yra panikoje, jis pradeda staigiai valgyti pats save: kai nėra aiškių nurodymų, kaip elgtis, kiekvienas būna už save ir kiekvienas labiausiai gina savo subinę – nes žino, kas atsitinka, kai motulėje Rusijoje reikalai eina ne pagal caro planą.
Kažkas bus nubaustas, ir smarkiai, nes caras žino, kad jei leisi savo aplinkai atsipalaiduoti, jie kaip mat gali prisigalvoti dalykų. Kad neprisigalvotų dalykų ir neabejotų, kas yra bosas, reikia gerai išspardyti subines, sukeisti vietomis ir nukapoti kelias galvas.
Kuo didesnis chaosas Kremliuje, tuo mažiau pavojinga Rusija, nes visa energija sueina į tarpusavio kovas.
Kiek tęsis Šaltasis Karas? Deja, Vladimiras Putinas, nors ir akivaizdžiai plastikos chirurgų gražinamas, bet dar nėra Kremliaus senolis ir gali gyventi ir valdyti ilgai. Ir dešimt, ir dvidešimt metų.
Nepakilus naftos ir dujų kainoms, Rusija ir toliau skurs, bet liaudis neis Putino versti iš sosto – o jei ir išverstų (kas mažai tikėtina), atsiras kas nors į jį panašus. Jei naftos kaina pakiltų, tiesiog daugiau pinigų bus išvogta ir iškeliaus į Vakarus, kur jie pavirs Majamio vilomis ir deimantais iš Londono parduotuvių. Ir visi doleriai vis tiek nusės Vakaruose.
Štai kodėl naujasis Šaltasis Karas (senąjį prieš tris dešimtmečius Vakarai laimėjo į vienerius vartus, išspardę subines ir parklupdę Rusiją) yra mums gerai, bent jau tikrai geriau, negu apsimestinė draugystė ir naivus šaipymasis iš Baltijos šalių, kad baikit jūs, ko jūs čia su ta paranoja, Rusija jums nieko nedarys.
Kai NATO šalies mieste Rusija nuodija tos šalies piliečius, viskas pradeda atrodyti kitaip. Dabar iš lietuvių diplomatų ir jų nerimo niekas nebesijuokia.
Ir ačiū Dievui, kad atėjus Šaltojo Karo metui mūsiškiai – lietuviai, amerikiečiai, britai – yra pasiruošę kariauti, o ne kalbėti apie dialogo plėtojimą ir taikos vaivorykštes.
Ledinis Šaltojo Karo kvėpavimas bus sveikas: šaltyje išgaišta silpnieji ir parazitai. Pasaulis, kuriame vėl pasidalinsim į gėrio ir blogio stovyklas, bus sveikesnis.