aA
Įsivaizduokite pasaulį be institucijų. Pasaulį, kuriame sienos tarp valstybių tarsi išnyko, liko tik viena beribė erdvė, kur žmonės klajoja ieškodami nebeegzistuojančių bendruomenių. Nėra jokios valdžios, pinigai nebeturi jokios vertės. Teisėtvarka iš esmės neegzistuoja, po gatves šlaistosi ginkluoti vyrai, ima, ką nori, ir grasina kiekvienam pasitaikančiam kelyje. Nebėra aiškaus suvokimo, kas gerai, o kas blogai. Nėra gėdos. Nėra moralės. Svarbu tik išgyventi.
Knygos „Barbarų žemynas“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – britų istoriko Keitho Lowe knygą „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“.

Šiuolaikinėms kartoms sunku suvokti, kad toks pasaulis gali egzistuoti ne tik Holivudo filmuose. Tačiau ir šiandien rasime šimtus tūkstančių žmonių, gyvenusių tokiomis sąlygomis – ne tolimuose pasaulio kampeliuose, o išsivysčiusiuose regionuose, kurie dešimtmečius laikyti vienais iš stabiliausių žemėje.

Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo suniokota: sugriauti miestai, žlugusi ekonomika, gyventojai – ties bado riba. Britų istorikas Keithas Lowe knygoje „Barbarų žemynas. Europa po II pasaulinio karo“ pasakoja apie pokario įvykius Senajame žemyne.

1944–1945 m. didelėje Europos dalyje ne vieną mėnesį tvyrojo suirutė – žemynas vėl pajuto siaubingą žiaurumo proveržį. Sąjungininkų kareiviai buvo negailestingi nugalėtų šalių civiliams gyventojams. Iš tautų buvo atimtos jų teritorijos ir turtas, atlikti valymai valdžios ir kitose institucijose, ištisos bendruomenės terorizuotos, o žydai ir toliau persekiojami.

Civiliai vokiečiai buvo mušami, suimami, išvežami priverstiniams darbams ar tiesiog žudomi. Kareiviai ir policininkai, bendradarbiavę su naciais, būdavo suimami ir kankinami. Išprievartauta milijonai vokiečių, vengrių ir austrių. Pasipriešinimo judėjimų kovotojai be skrupulų atsikratydavo kolaborantų. Etniniai valymai, pilietiniai karai ir žmogžudystės pokario Europoje buvo įprasti, o partizaninis pasipriešinimas sovietų okupuotose valstybėse truko dar ilgai.

„Pirmieji pokario metai – vienas svarbiausių mūsų netolimos istorijos laikotarpių. Antrasis pasaulinis karas sunaikino Senąjį žemyną, o pirmaisiais pokario metais vyravo visiška suirutė, iš kurios atsirado naujoji Europa. Būtent šiuo žiauriu, kerštingu metu pirmiausia susiformavo mūsų viltys, siekiai, prietarai ir nuoskaudos.

Kiekvienas, kuris tikrai nori suprasti šių dienų Europą, pirmiausia privalo suvokti, kas čia įvyko per tą lemtingą kūrimosi procesą. Neverta bėgti nuo sunkių ar opių klausimų, nes tai ir yra tos sudėtinės dalys, iš kurių pastatyta šiuolaikinė Europa“, – teigia knygos autorius.

Tai, kad Europa sugebėjo tapti klestinčiu, tolerantišku žemynu, atrodo tikras stebuklas. K. Lowe šioje knygoje nesistengia paaiškinti, kaip galiausiai žemynas pakilo iš pelenų ar bandė išsigydyti karo padarytas žaizdas.

Priešingai, jis rašo apie laikotarpį, kai tokiems mėginimams net nebuvo galimybių, kai didžiojoje Europos dalyje vis dar dėl menkiausios priežasties vėl galėjo įsiliepsnoti smurtas. Knygoje „Barbarų žemynas“ autorius išsamiai aprašo pokariu tvyrojusią suirutę – tai sukrečiantis savivalės ir teroro laikotarpio paveikslas.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Moterų kirpimas

1944 m. rudenį jauna mergina iš Prancūzijos miestelio Sen Klemano buvo suimta už tai, kad turėjo „intymių santykių“ su vokiečių karininku. Policijos apklausiama ji atvirai pripažino savo romaną. „Tapau jo meiluže, – sakė ji. – Jis retkarčiais užeidavo pas mus ir padėdavo mano tėvui, kai tas sirgdavo. Kai jis išėjo, paliko man savo Feldpost numerį. Aš jam rašiau, prašiau, kad vokiečiai jam perduotų mano laiškus, nes Prancūzijoje negalėjau naudotis pašto paslaugomis. Rašiau jam du tris mėnesius, bet nebeturiu jo adreso.“

Per karą ne viena moteris Europoje buvo užmezgusi su vokiečiais tokius santykius. Jos teisinosi sakydamos, kad „meile grįsti santykiai“ – ne nusikaltimas, kad „širdies reikalai neturi nieko bendra su politika“ arba kad „meilė akla“. Tačiau, bendruomenės akimis, tai anoks pasiteisinimas. Seksas su vokiečiu tikrai buvo politinis dalykas. Jis tapo viso žemyno pavergimo simboliu: moteriškąsias Prancūziją, Daniją ar Olandiją žagina vyriškoji Vokietija. Kaip jau minėjau 4 skyriuje, svarbu, kad tai ėmė simbolizuoti europiečių vyrų bejėgiškumą. Šie vyrai jau buvo parodę savo neįgalumą prieš karinę Vokietijos jėgą, o dabar dar ir jų pačių moterys „įstatė jiems ragus“.

Europiečių moterų, turėjusių lytinių santykių su vokiečiais, skaičius tikrai stulbinantis. Per karą Norvegijoje 10 procentų moterų nuo penkiolikos iki trisdešimties metų turėjo vaikinus vokiečius. Remiantis statistiniais duomenimis apie vokiečių kareiviams gimusių vaikų skaičių, tai anaiptol nestebina: moterų, miegojusių su vokiečiais, Vakarų Europoje nesunkiai buvo galima priskaičiuoti šimtais tūkstančių.

Antrasis pasaulinis karas
Antrasis pasaulinis karas
© Leidykla "Briedis"

Pasipriešinimo judėjimo dalyviai okupuotose šalyse visaip stengėsi pateisinti savo moterų ir merginų elgesį.

Anot jų, su vokiečiais miegojusios moterys buvo neišmanėlės, vargšės, net turėjo psichikos negalią. Jie tvirtino, kad moterys buvo žaginamos arba miegojo su vokiečiais tiktai vargo spaudžiamos. Nors tokių atvejų būta, naujausiais duomenimis, moterys, miegojusios su vokiečiais, buvo įvairių visuomenės sluoksnių ir klasių atstovės.

Apskritai europietės miegojo su vokiečiais ne todėl, kad buvo verčiamos, kad nebuvo jų pačių vyrų ar kad joms reikėjo pinigų arba maisto, bet tiesiog todėl, jog stipraus, „riteriško“ vokiečio įvaizdis buvo nepaprastai patrauklus, ypač lyginant su gerokai sumenkusiu jų pačių vyrų įvaizdžiu.

Pavyzdžiui, Danijoje karo meto viešosios apklausos vykdytojai buvo priblokšti išsiaiškinę, kad 51 procentas danių atvirai pripažino, esą vokiečiai joms patrauklesni už savo tėvynainius.

Niekur kitur ši problema nebuvo tokia aštri kaip Prancūzijoje. Nenuostabu, kad šalyje, kur vyrų prancūzų, iš kurių 2 milijonai kalėjo, trūkumą kompensavo didžiulis vyrų vokiečių skaičius, apie pačią okupaciją dažnai buvo kalbama sekso terminais.

Prancūzija tapo „šliundra“ ir atsidavė Vokietijai, o Viši režimo vyriausybė elgėsi kaip jos sąvadautojas. Kaip po karo pažymėjo Jeanas Paulis Sartre’as, net kolaborantų spauda Prancūzijos ir Vokietijos santykius vaizdavo kaip sąjungą, „kurioje Prancūzija visada atliko moters vaidmenį“.

Netgi tie, kurie vis dar vadino save patriotais, visa tai matydami turėjo pasijusti sumenkinti. 1942 m. Antoine’as de Saint-Exupéry rašė, kad visi prancūzai vyrai neišvengiamai jautėsi karo pažeminti, bet negalėjo leisti šiai gėdai sunaikinti įgimtą patriotizmą: „Negi vyras vaikšto nuo namo prie namo skųsdamasis kaimynams, kad jo žmona prostitutė? Negi jis taip apsaugotų savo garbę? Ne, nes žmona neatsiejama nuo jo namų. Ne, nes jis negali išlaikyti orumo žemindamas ją. Tegu jis eina pas ją namo ir savo įtūžį išlieja ten. Todėl ir aš neketinu atsiriboti nuo pralaimėjimų, kurie dažnai mane žemins. Aš esu dalis Prancūzijos, o Prancūzija – dalis manęs.“

Tokius jausmus išgyveno ne tik prancūzai, bet ir visų okupuotų tautų vyrai. Kovojantis už laisvą Prancūziją lakūnas Saint-Exupéry bent kažką darė, kad prisidėtų prie savo šalies išvadavimo. Tiems, kurie liko namuose ir realiai negalėjo pasipriešinti, buvo kur kas apmaudžiau.

Išsivadavimas buvo proga bent kiek tai atitaisyti. Dar kartą griebęsi ginklų prancūzai turėjo galimybę pagerinti reputaciją ir savo moterų, ir pasaulio akyse. Ko gera, tai viena priežasčių, kodėl per karą Charlesas de Gaulle’is tapo tokiu reikšmingu prancūzų simboliu.

Priešingai nei moteriškai nuolanki Viši vyriausybė, de Gaulle’is niekada neprarado kovinės dvasios, atkakliai atsisakė keršto moterims bei vaikams ir nepasidavė niekieno, net Sąjungininkų valiai. Per BBC transliuojamos de Gaulle’io kalbos būdavo prikaišiotos vyriškų frazių apie „kovojančią Prancūziją“, „išdidžią, drąsią ir iškilią prancūzų liaudį“, „Prancūzijos karinę jėgą“ ir „gebėjimą kovoti už savo tautą“.

Uždrausta meilė Antrajame pasauliniame kare: už santykius su vokiečių kariais – siaubingas kerštas ir viešas pažeminimas
© Vida Press

Alžyre pasakytoje kalboje, rengiantis išsilaipinti Normandijoje, de Gaulle’is šlovino: „Mūsų didingų pajėgų darbą, <...> užsidegimą, su kuriuo mūsų daliniai rengiasi didžiajam mūšiui; mūsų laivyno įgulų dvasią; mūsų narsių eskadrilių meistriškumą; didvyrius vaikinus, kovojančius pasipriešinimo gretose (pranc. Maquis) be uniformų ir kone be ginklų, bet įkvėptus karinio užsidegimo.“

Stengdamiesi sužadinti savo pajėgų karinę dvasią, generolai dažnai vartojo tokius žodžius. Tačiau jie svarbūs todėl, kad taip smarkiai kontrastavo su Viši režimo „moteriškai“ vaizduojamomis prancūzų karinėmis viltimis.

1944 m. birželį Sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje ir de Gaulle’iui bei jo „Laisvosios Prancūzijos“ pajėgoms galiausiai grįžus į tėvynę, iš tikrųjų prasidėjo prancūzų vyriškumo reabilitacija. Keletą mėnesių jie laimėjo vieną po kitos kelias kovas. Pirmoji – Paryžiaus išvadavimas, kurį įvykdė tik generolo Philippe’o Leclerco vadovaujamos prancūzų pajėgos (nors rengiant geriau koordinuotą puolimą su JAV divizijomis amerikiečiai mėgino prilaikyti generolą Leclercą).

Antroji – prancūzai, prasimušę per Elzasą ir galiausiai kirtę Vokietijos sieną bei užėmę Štutgartą, rugpjūčio 15 d. pasiekė Provansą. Pakeliui, ir vėl be amerikiečių pagalbos, jie išvadavo Lioną, antrą pagal dydį Prancūzijos miestą. Lėtai, bet užtikrintai vyrai ėmė atsigauti po 1940 metų karinės nesėkmės.

Bet turbūt labiausiai orumą prancūzams grąžino tai, ko neturėjo nei britai, nei amerikiečiai, – pačioje Prancūzijoje susiformavusi atskira kariuomenė, kuri pakilo ir sumušė vokiečius iš vidaus. Prancūzijos vidaus pajėgos (pranc. Les Forces Françaises de l’Intérieur, FFI) arba les fifis, kaip jos buvo vadinamos mielu mažybiniu vardu, buvo sudarytos iš visų svarbiausių prancūzų pasipriešinimo būrių, o joms simboliškai vadovavo generolas Pierre’as Koenigas.

Per 1944 m. vasarą šios pajėgos užėmė vieną miestą po kito ir dažnai petys į petį kovojo su reguliariosiomis britų bei amerikiečių karo pajėgomis. Prancūzai be jokios išorinės pagalbos išvadavo beveik visą Pietvakarių Prancūziją ir taip pat išvalė regioną į rytus nuo Liono Sąjungininkų pajėgoms, kurios veržėsi į šiaurę iš Marselio.

FFI žygdarbiai nepaprastai pakėlė prancūzų, o ypač jaunuolių, dvasią, ir jie masiškai plūdo papildyti FFI gretų, kurių žmonių skaičius 1944 m. birželio–spalio mėn. išaugo nuo 100 000 iki 400 000. Daug matę rezistentai buvo įpratę laikytis ganėtinai santūriai, bet naujokai nepaprastai norėjo pasipuikuoti savo neseniai atrastu vyriškumu.

Sąjungininkų kareiviai dažnai pranešdavo matydavę juos „apsikarsčiusius šovinių diržais“ ar „su kabančiomis nuo pečių ir diržų granatomis“, nes „vis jas sprogdindavo“.

Pasak Juliaus Neave’o, Britų karališkųjų šarvuočių ir tankų korpuso majoro, jie daugiau trukdydavo nei padėdavo: „Jie griaudėja civilių automobiliuose, partrenkinėja vieni kitus ir mušasi kaip patrakę su visais – tarpusavyje, su mumis ir vokiečių kareiviais.“

Net kai kas iš prancūzų kaimo gyventojų apibūdino juos kaip „jaunuolius, <...> kurie puikuojasi FFI amuletais ir pozuoja kaip didvyriai“. Jie atrodė kupini perdėto entuziazmo pasirodyti tik todėl, kad, kitaip nei britai ir amerikiečiai, jau daug metų negalėjo griebtis ginklų prieš Vokietiją. Dabar pirmą kartą jiems atsirado galimybė kovoti kaip dera, atvirai – kaip vyrams.

Deja, toks neseniai atrasto vyriškumo demonstravimas turėjo ir tamsiąją pusę. Staigus jaunuolių antplūdis į pasipriešinimo gretas išstūmė daug kur kas labiau patyrusių rezistenčių. Pavyzdžiui, Sen Marselyje gerbiama Jeanne Bohec staiga pasijuto nustumta į šalį. „Man buvo mandagiai pasakyta nesirūpinti. Moteriškėms nedera kovoti, kai turime tiek vyrų. Vis dėlto aš tikrai geriau naudojausi pistoletu-kulkosvaidžiu nei daugelis FFI savanorių, kurie pirmą kartą rankose laikė tokį ginklą.“ Paskutinę okupacijos žiemą iš moterų pamažu buvo atimtas aktyvus vaidmuo pasipriešinimo gretose, o komunistinė pasipriešinimo organizacija „Francs-Tireurs et Partisans“ (FTP) išleido įsakymus išvis palaipsniui atsisakyti moterų, visiškai kitaip nei Italijoje ar Graikijoje, kur daug moterų kovojo priešakinėse linijose iki pat karo pabaigos.

Taip skubotai įtvirtinant prancūzų vyriškumą, net „padorios“ moterys buvo nustumtos į šalį, o štai su „nepadoriomis“, kurios savo tautai „įtaisė ragus“, buvo elgiamasi kur kas griežčiau. Iškart po išvadavimo FFI masiškai užsipuolė šias „gulsčiąsias kolaborantes“. Daugeliu atvejų jas bausdavo nuskusdami plikai, dažnai tai darydavo viešai, kad kuo labiau pažemintų. Po išvadavimo tokie ritualai buvo atliekami kiekviename Prancūzijos département. Pasakodamas apie savo potyrius Šiaurės Prancūzijoje po karo, britų artilerijos karininkas aprašė tipinį ritualą:

„Turgaus aikštėje vyko niūri scena – kolaborantės, neva une mauvaise femme, bausmė. Sėdėdama ant kėdės, kai barzdaskutys ją skuto visiškai plikai, ji pritraukė minias žiūrovų, tarp kurių, kaip vėliau sužinojau, buvo partizanų ir „Laisvosios Prancūzijos“ karininkas. Ten buvo ir tos moters motina; kai barzdaskutys kirpo jos dukrai plaukus, ji kaip paklaikusi trypė, rėkė ir gestikuliavo už žiūrovų rato. Ta jauna moteris buvo drąsi. Visiškai plika galva ji pašoko ant kojų ir sušuko: „Vive les Allemands!“ (Tegyvuoja vokiečiai!) Staiga kažkas griebė plytą ir paleido į ją.“

Karališkųjų inžinerijos pajėgų leitenantas Richardas Holborowas matė, kaip viename mažame miestelyje minia pasielgė panašiai, „daugelis visą dieną akivaizdžiai šventė išvadavimą, dažniausiai traukdami iš butelio kaklelio“. Maždaug aštuoniolika moterų ir merginų buvo nuvesdintos ant laikinai suręstos pakylos ir pasodintos prieš vietos barzdaskutį:

„Išsitraukęs iš kišenės skustuvą, barzdaskutys jį atlenkė, suėmė moterį už plaukų, keliais mikliais mostais nurėžė sruogas ir numetė jas miniai. Moteris rėkė, kai barzdaskutys skuto jai galvą, kol ji tapo visiškai plika, o tada moterį pastatė ir parodė staugiančiai bei švilpiančiai miniai.“

Tuo moterų sunkumai nesibaigė. Po kelių dienų leitenanto daliniui išvykstant iš to paties miestelio, pagrindinėje gatvėje jį sulaikė dar viena skanduojanti minia, ir Holborowas savo akimis pamatė antrą tų moterų bausmės dalį.

„Minia su didele piktdžiuga žiūrėjo, kaip būrys nuskustų moterų, visos su parištais po kaklu plakatais, plikomis rankomis sparčiai krovė į kibirus arklių mėšlą. Kai kibiras būdavo pilnas, baudėjai jį paspirdavo ir įsakydavo pradėti iš naujo. Buvo aišku, kad pačios miestelio moterys vis dar suvedinėjo sąskaitas su merginomis, kurios buvo susidėjusios su vokiečių kareiviais.“

Ne vieno miestelio moterims teko kęsti patyčias pusnuogėms ar visai išrengtoms. Anot 1944 m. rugsėjo mėnesio savaitraščio La Marseillaise straipsnio, būrys jaunuolių privertė vieną moterį „visiškai nuogą bėgioti gatvėmis, matant niekuo dėtiems, prie savo namų žaidžiantiems vaikams“. Trua komunoje FFI vyrukai taip pat sugaudė moteris, išrengė jas nuogai ir rodė miniai, kol joms skuto galvas.

Kaip rašoma vietos Comité Départemental de la Libération lapelyje, „jos eidavo pusnuogės, su išdegintomis ant kūno svastikomis, išteptos nepaprastai lipniu degutu, klausydamosi kandžių pašaipų, ir joms įprastine tvarka nuskusdavo galvas, o tada jos atrodydavo kaip daugelis nepažįstamų nuteistųjų. Iš vakaro prasidėjusi tokia negailestinga medžioklė, dideliam vietos gyventojų džiaugsmui, trukdavo visą dieną, ir jie išsirikiavę gatvėse žiūrėdavo, kaip pro juos genamos moterys su Vermachto kepurėmis ant galvų“.

Pasak Fabrice’o Virgilio, ko gero, geriausio šios srities žinovo, moterys buvo išrengiamos nuogai mažiausiai penkiasdešimtyje pagrindinių Prancūzijos miestų ir miestelių.

Tokios scenos buvo būdingos ne tik Prancūzijai. Panašūs dalykai dėjosi visoje Europoje. Danijoje ir Olandijoje įžeista tautinė savigarba ir pavydas baigėsi tuo, kad plikai buvo nuskusta tūkstančiai moterų. Normandijos salose, vieninteliame Britų salų kampelyje, į kurį sugebėjo įsiveržti vokiečiai, taip pat buvo keletas atvejų, kai moteris nuskuto plikai dėl to, kad jos miegojo su vokiečiais.

Šiaurės Italijoje apie miegojusių su fašistais moterų skutimą plikai net dainas sudėdavo, kaip antai ši Veneto partizanų dainuota daina:

Ir jūs, gražuolės visos,

Fašistų sugulovės,

Gražiąsias garbanėles

Prarasite netrukus.

Didžiulis tokių bausmių populiarumas, taip pat jas gaubę ritualai, atrodo, byloja apie giliai slypintį išvaduotų tautų poreikį išreikšti pasibjaurėjimą kolaboravimu. Istorikas Peteris Novickis, pirmasis ėmęsis objektyviai tyrinėti šį Prancūzijos laikotarpį, pažymi, kad moterų kirpimas suteikdavo progą bendruomenėms išlieti emocijas, o toks jų proveržis kaip kokia „aukojimo atnaša“ apsaugodavo nuo didelio masto kolaborantų kraujo praliejimo. Per pirmąsias išvadavimo savaites nuskustų moterų reginys turgaus aikštėje dažnai akivaizdžiai nuslopindavo įtampą.

Nors kai kurie istorikai ir abejoja, tačiau moterų galvų skutimas esą neabejotinai suvienydavo bendruomenes, nes buvo palyginti saugi ir nesisteminga smurto forma, pavieniai keršto aktai, kuriuose galėjo dalyvauti kiekvienas.

Galbūt dabar tai atrodo kaip gėdingas Europos istorijos epizodas, bet tuo metu kėlė pasididžiavimą. 1944 m. pasipriešinimo judėjimo laikraščiuose aprašoma šventinė kirpimo apeigų nuotaika, kai minia spontaniškai imdavo traukti patriotines dainas. Mažiausiai vienoje Prancūzijos vietovėje vietiniai gyventojai apeigų vykdytojams kaip „suvenyrus“, padarytus darbui atminti, įteikė peilius ir skustuvus.

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, aišku, kad patriotinis kerštas tebuvo viena pasakojimo pusė. Moterų kirpimas – toli gražu ne naujas reiškinys (svetimautojos taip buvo baudžiamos dar prieš karą), bet per visą Europos istoriją ši bausmė niekada nebuvo vykdoma tokiu dideliu mastu. Todėl svarbu, kad dauguma prancūzių, nubaustų už tai, kad miegojo su vokiečiais, buvo netekėjusios: jos „svetimavo“ ne savo vyrų, o šalies atžvilgiu. Todėl moteriška, klusni Prancūzija virto vyriška ir kerštinga.

Apeigų lytinis pobūdis irgi buvo svarbus. Danijoje per skutimo plikai ceremonijas moterys dažnai buvo išrengiamos, ant krūtų ir šonų išpiešiama nacistinė simbolika. Įvairiose Prancūzijos vietovėse moteris dažnai mušdavo per nuogą užpakalį, o ant krūtų piešdavo svastikas. Tai, kad šios apeigos vykdavo turgaus aikštėse ar ant rotušės laiptų, buvo labai aiški žinia visai bendruomenei: tų moterų kūnus FFI susigrąžindavo kaip bendrą nuosavybę. Jie jas laikė ir vyrų nuosavybe, nes šimtai nuotraukų, padarytų vykdant šias bausmes, rodo, jog jų vykdytojai – vyrai.

Kai kurios prancūzės labai gerai suvokė, kad jomis simboline prasme naudojamasi. Be to, jos niršo, kad smerkiamos už privatų poelgį, kuris, jų manymu, niekaip nebuvo nesusijęs su karu. Kai 1945 m. prancūzų aktorė Arletty buvo įkalinta už karo meto ryšius su vokiečių karininku, kalbama, kad teisme ji pasiteisino tokiais žodžiais: „Mano širdis priklauso Prancūzijai, o makštis – man.“ Nenuostabu, kad tokių protestų niekas neišgirdo. Paskutinių tyrimų duomenimis, maždaug 20 000 prancūzių buvo nuskustos plikai už kolaboravimą – dauguma už tai, kad miegojo su vokiečių kareiviais.

Praėjus maždaug septyniasdešimčiai metų sunku spręsti, ar tos moterys nusipelnė būtent tokios ar kitokios bausmės, ar išvis nenusipelnė būti nubaustos. Sąjungininkų kareiviai ir pareigūnai tikrai nesijautė galintys teisti, nes, tuomečio britų užsienio reikalų ministro Anthonio Edeno žodžiais, tie, kurie neišgyveno „okupacijos baisybių“, neturi „teisės reikšti savo nuomonės, kaip elgiasi šalis“. Vis dėlto niekaip nepaneigsi, kad tos moterys buvo atpirkimo ožiai: skutimas plikai – simbolinis būdas atsižadėti ne tik savo, bet ir visos bendruomenės nuodėmių.

Visa Vakarų Europa, prancūzų žurnalisto Robert‘o Brasillacho žodžiais, „permiegojo su Vokietija“ per daugybę kasdienių poelgių, kurie ir sudarė sąlygas vokiečių okupacijai. Tačiau ne vienoje bendruomenėje už tai buvo nubaustos tik moterys, kurios miegojo su konkrečiais vokiečiais.

Vienintelė tokių moterų paguoda buvo mintis, kad visa tai galėjo baigtis daug blogiau. Mes matėme, kaip Rytų Europoje tautinio vyriškumo jausmas iš dalies buvo sutvirtintas per plačiai paplitusius žaginimus. Vakarų Europoje moterų skutimas buvo ne tokia žiauri seksualinės prievartos forma tam pačiam politiniam tikslui pasiekti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(32 žmonės įvertino)
4.0625

Top naujienos

Sočyje – Putino akibrokštas Netanyahu: įžeidimas mestas tikslingai (33)

Vladimiras Putinas niekada nepraleidžia progos pasinaudoti geopolitiniu silpnumu, net jei tai...

Buvęs LVŽS atstovas spaudai: valstiečių reitingai pradėjo ristis žemyn po konkretaus įvykio (151)

Naujausių visuomenės apklausų rezultatai neturėtų patikti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Skandalingas Matijošaičio sprendimas dėl „svetimų vaikų“ įsigalios nuo sausio (13)

Nuo 2020-ųjų sausio 1-osios įsigalios, anot „Lietuvos tėvų forumo“, „skandalingas ir...

Įmonės išbando būdą, kaip surasti naujų darbuotojų: jaunimui atsivėrė ypatinga galimybė (10)

Studijų metu aukštųjų mokyklų organizuojamos praktikos studentams leidžia ne tik darbo rinkai...

Į Egidijaus Dragūno keiksmų tiradą rūbinėje sureagavo vaiko teisių tarnyba: sulaukta net kelių skundų

Atlikėjas Egidijus Dragūnas -Selas įsivėlė į naują skandalą. Šeštadienį Vilniuje per...

Vaikų atėmimo dramą išgyvenusi Kručinskienė paskelbė apie dalyvavimą kitų metų Seimo rinkimuose papildyta (741)

Kaunietė Eglė Kručinskienė , pernai išgyvenusi vaikų atėmimo dramą, nusprendė kandidatuoti...

Paviešino naujų tyrimų Alytuje rezultatus: dioksinais užterštas ne tik pienas ūkininkams rekomenduota jokiu būdu žole nešerti gyvulių (199)

Vyriausybės Ekstremalių situacijų komisija pirmadienį rinkosi dar kartą aptarti gaisro padarinių...

Po rinkimų Baltarusijoje – įspėjimas iš ESBO Lukašenka: nesu pratęs dėl to nervintis (51)

Baltarusijoje sekmadienį vykę parlamento rinkimai, per kuriuos opozicija negavo nė vienos vietos,...

Metų nokautas? UFC veteranas iš koto išverstas itin efektingu būdu (4)

Savaitgalį Anglijoje, Esekse vykusiame Mišrių kovos menų (MMA) turnyre nesėkmę patyrė ilgametis...