aA
Vilniaus knygų mugėje pristatomas Ramūno Bogdano romanas „Ukrainos tridantis. Prie bedugnės“. Veiksmas vyksta Kijevo Maidano išvakarėse. Simboliškai iškulti grūdai saugomi provincijos Maidane, kuris dar miega ir nieko nenori matyti. Nors Odesa, kur vyksta dalis romano veiksmo, tarytum spalvinga ir gyva, joje gyvenimas irgi sukasi tik kiek ranka siekia, vien dėl savęs ir savo gerovės.
© DELFI

Nikas Fosa, baigęs tarnybą Kanados specialiose pajėgose, atvažiuoja į Ukrainą ir imasi dirbti savo protėvių žemę, iš kurios juos išvarė bolševikai XX a. pradžioje. Tėvų vadintas Mykola, lankęs sekmadienio ukrainiečių mokyklą Kanadoje, jis tiki savo sėkmingu ūkininkavimu padėsiantis Ukrainai tapti vakarietiška valstybe.

2013 m. vasaros pabaiga. Vos pradėjus imti pirmą Mykolos užaugintų kviečių derlių, prisistato vietiniai reketininkai. Į pagalbą ateina netoliese ūkininkaujantis lietuvis Algirdas Mikulėnas, kuris patyręs tokius išpuolius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo.

Jis atskleidžia Mykolai Vinicos sritį ir visą Ukrainą apraizgiusio voratinklio kraštą, kur ranka rankon dirba valdžios atstovai, jėgos struktūros ir nusikaltėliai, o verslininkai laviruoja tarp visų.

Mykola lieka ištikimas savo idealui ir meta iššūkį sistemai, nesutikdamas nusilenkti reketininkams. Tam reikia ne tik turimų kovinių įgūdžių. Tenka eiti ir slidžiu kompromisų keliu tam, kad pasiektum savo tikslą, bet neparsiduotum. Prieš Lytino gaują per srities prokurorą pasitelkiami berkutininkai, laisvu nuo tarnybos metu palaikantys tuos, kurie moka ir turi rekomendacijas.

Dar keli mėnesiai, ir šitas pūlinys sprogs. Apie tai – dabar R. Bogdano rašoma antroji dalis, skirta Maidano laikotarpiui. Ten prasitęs ne viena siužeto gija, pasirodys ne vienas pirmos dalies veikėjas, bet atsiras ir naujų, nes įvykiai persikels iš provincijos į sostinę, kur sukasi aukščiausios lygos žaidėjai, – tačiau Ukraina pabus.

Pateikiame romano ištrauką:

Darėsi akivaizdu, kad antrasis vairuotojas juos tiesiog kursto. Per metus, praleistus senojoje tėviškėje, Nikas sužinojo, kad visi čia vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję, todėl geriausia elgtis draugiškai ir nesivelti į pykčius: nežinia, ką gali padaryti savo priešu. Žmonių santykiai susipynę kaip voratinklis – vienur patrauksi, kitame gale suvirpės. Nikui patiko toks bendruomeniškumas, mokantis elgtis apgalvotai ir tvardytis.

Tai priminė karinį dalinį, kuriame visi privalėjo suderinti judesius, kad per operaciją veiktų kaip vienas. Tik bendruomenė, kitaip nei dalinys, apėmė dešimtis kilometrų žemės ir su ta žeme per amžius suaugusius žmones, išsibarsčiusius po vienkiemius, kaimus ir mažus miestelius. Visi vienas kitą žinojo – jei ne tiesiogiai, tai per pažįstamą ar per pažįstamo pažįstamą. Todėl Nikas, nors priekabiautojas jam nepatiko, nusprendė viską baigti gražiuoju. Galų gale, juk nieko iš jo dar nepavogė.

„Ukrainos tridantis. Prie bedugnės“: kuo gyveno Ukraina Maidano išvakarėse
© Archyvas

– Važiuok sau, o mes su Gena atitaisysime jūsų klaidą, – patarė Nikas. Stojo tyla – nepažįstamasis lyg svarstė pasiūlymą, lyg kažko klausėsi, pakreipęs į šoną šeriuotą žandą, o tada paskelbė su šypsena:

– Važiuoja remonto brigada!

Nikas dar pagalvojo, kad tai koks nors jam nežinomas žargoniškas pasakymas, bet tada išgirdo tolimą variklių gaudesį. Apsigręžęs pamatė kelis tamsius visureigių stogus virš žaliuojančių pakelės krūmų.

– Kas čia? – paklausė Tarasas, ir Nikas suprato, kad tai nebuvo tuščias juokelis.

Du juodi visureigiai sustojo ražienoje abipus Niko automobilio, atkirsdami jam kelius pasitraukti. Iš jų išlipo keturi vyrai. Trys liko stovėti prie atidarytų durelių, o vienas priėjo prie Niko priekaištaudamas:

– Ko žmones užsipuoli, dirbti neleidi?

Nikui net amą užėmė:

– Dirbti?.. Vogti neleidžiu, o dirbti nedraudžiu!

– Esame girdėję apie tave.

Būdamas žemesnis, atvykėlis apžiūrinėjo Niko veidą iš apačios.

– Tikrai, tu mūsiško veido, nors ir iš Kanados. Bet gal ne viską čia supranti?

Jis pasisuko į savo bendrakeleivius ir perklausė su pašaipos gaidele:

– Gal jis, naujokas, ne viską supranta?

Nežinia, ką jis turėjo galvoje, bet Nikui jau buvo aišku, kur link krypsta reikalas.

– Mes jam tuoj paaiškinsime, – atsakė vienas iš atvažiavusiųjų, o kitas paantrino:

– Nemokamai.

Ir visi trys žengė prie Niko, išpūtę gerai pripumpuotas krūtines.

– Palaukite, palaukite, – teatrališkai į juos atstatė delną tas, kuris pradėjo kalbą.

Jis buvo menkesnio sudėjimo nei jo bendrai, bet aiškiai viršesnis. Anie sustojo per kelis žingsnius.

– Kas jums kliūva? – paklausė Nikas.

– Teisingas klausimas, – pagyrė vyresnysis. – Mes tau paaiškinsime. Ir jei klausysi ir tinkamai elgsiesi, mums niekas nebeklius. Taikiai išnyksime ir mūsų nematysi, – vaizdumo dėlei pamojavo ore.

Kombainininkas Tarasas išsitraukė tridantes šakes ir nusigręžęs ėmė braukyti šiaudus nuo dalgių rodydamas, kad
pokalbis jo neliečia.

– Aiškink, – pasiūlė Nikas.

– Labai gerai, – suplojo delnais kalbėtojas ir tęsė, įbedęs žvitrias akis žemėn. – Mes čia gyvename kaip didelė bendruomenė, jau žinai. Bendruomenėje įprasta dalintis. Nedera lobti kitų sąskaita. Niekas tau netrukdė nei žemės išsinuomoti, nei laukų užsėti, nei mūsų žmonių samdyti, – parodė ranka aplink ir į Taraso nugarą. – Pagal mūsų papročius, dabar turi pasidalinti tuo, kas užderėjo.

Smaila kalbėtojo nosis taikė tiesiai į Niko batus. Kablys iš apačios ją lengvai sugurintų, šmėkštelėjo Nikui, bet jis tik ramiai atsakė:

– Čia mano protėvių žemė. Ji dirvonavo, kai atvažiavau prieš metus. Paverčiau ją derlingu kviečių lauku. Ir ne kieno nors sąskaita, o savo darbu, savo žiniomis, savo investicija. O kas tu toks, nežinau ir žinoti nenoriu.

– Nori nenori, bet teks susipažinti. Mane vadina Aštriuoju. Tau geriau nežinoti, kodėl. Mes iš Lityno.

– Maniau, kad indėnai tik Amerikoje gyvena, – pasišaipė Nikas iš pravardės. Buvo aišku, kur viskas krypsta, tad reikėjo juos išprovokuoti. Pavyko.

Vienas iš trijų dičkių šoko artyn užsimodamas. Aštrusis akimirkai nusigręžė, per petį žvilgtelėdamas į puolantįjį, bet nespėjo nieko pasakyti. Nikas žengtelėjo taip, kad Aštrusis atsidurtų vienoje tiesėje tarp jo ir puolančiojo, o tada taip stipriai stūmė nesusivokiantį vaduką, kad šis pakilo į orą ir nušlavė puolėją.

Kol šie virto ant ražienos, Nikas plačiu šuoliu apsisukdamas ore pasiekė likusius du ir vieną nušienavo koja kirtęs per pakinklius. Tada dar vienu šuoliu atsidūrė prie Taraso kombaino ir atsistojo
nugara į jį, kad nebūtų apsuptas.

Paskutinis likęs ant kojų nepuolė, bet apsigręžęs nėrė prie vieno iš saviškių visureigių. Tarasas, atsisukęs į susistumdymą, pasirėmė į ilgą tridančių šakių kotą kaip į ietį. Trys pargriautieji stojosi, purtydamiesi dulkes nuo drabužių. Aštriojo veidą iškreipė pyktis:

– Mes su tavimi gražiuoju, o tu štai kaip... Šokinėji! Tuoj sužinosi, kodėl aš Aštrusis! – Kalbėdamas jis išsitraukė iššokamą peilį. – Perpjausim tau Achilą, kad nešokinėtum.

Trečiasis parankinis išlindo atbulas iš visureigio su kalašnikovu rankose. Tarasas iškart atsitraukė per pusę žingsnio
ir neprieštaraudamas paleido iš rankos šakes, kurių stvėrėsi Nikas. Neįprastas, bet vis tiek ginklas. Nikas nesiruošė duotis pjaunamas kaip avinas.

Aštrusis artėjo lėtais žingsniais, jam iš abiejų šonų per žingsnį priekyje buvo po palydovą. Peilio ašmenys grėsmingai spindėjo saulėje. Tasai su automatu stovėjo atokiau prie visureigio. Nuleidęs saugiklį, jis nukreipė vamzdį į Niką. Tarasas atsitraukė dar toliau ir pusbalsiu sušnabždėjo:

– Mykola, bandyk tartis. Jie nejuokauja.

Nesulaukęs reakcijos, kombainininkas pats ėmė raminti atvykėlius, siūlydamasis patarpininkauti ir atvesti šeimininką į protą, kad šis pasidalintų grūdais. Bet Aštrusis buvo taip įsiutęs, kad nesileido į kalbas. Nikas jau braižė galvoje mūšio planą, bet vėl pasigirdo variklio ūžesys ir visi pamatė per ražienas atlekiantį dar vieną visureigį. Jis sustojo priekiu į įvykio vietą, vienu metu atsidarė abejos užpakalinės durelės, pro jas iššoko du vyrai ir pro atdarus langus atstatė kalašnikovus, patys likdami už durelių kaip už skydų. Tada išlipo vairuotojas ir pasakė su užsienietišku akcentu:

– Važiuokite iš čia, kol nepasidarė karšta.

– Ponas Algirdas! – dirbtinai išsišiepė Aštrusis. – Kas čia darosi, kad mūsų žemėje užsieniečiai nurodinėja? Užsigrobėte laukus ir vėl ponų valdžią norite įvesti, kad kiti jums lenktų nugaras kaip šitas? – jis mostelėjo peiliu į Tarasą.

– Jei nedingsi, tavo žemė tuoj bus metras ir du, – suriko vienas iš vyrų už visureigio durelių.

– Kas jūs tokie, kad man nurodinėtumėte? Negirdėjote apie Aštrųjį?

– Mes – „Berkutas“, – atsakė jam nuo visureigio. – Girdėjai apie tokį?

Pašaipi šypsena dingo nuo Aštriojo veido. Jis sutrikęs pasitrynė švariai skustą smakrą.

– Nemeluoji?

Kalbėjęs su juo išlindo iš priedangos. Ant rankovės matėsi antsiuvas su puolančiu baltu ereliu. Vyras vilkėjo ypatingosios paskirties milicijos dalinio viršilos uniformą.

– Jei reikia pažymėjimo, tuoj parodysiu. Jis čia įdėtas. Atsiųsiu, – berkutininkas pabaksnojo į kalašnikovo dėtuvę.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(9 žmonės įvertino)
3.3333

Top naujienos

Lietuvio gyvenimas – deimantais klotas: jaunas vyras sukasi klestinčiuose versluose per du žemynus (17)

Jaunas Lietuvos žydas Patrikas Ribas šiandien gali džiaugtis itin sėkmingu šeimos verslu. Nuo...

Nesuvokiamos skerdynės: dėl 10 km plyno lauko galvas padėjo per milijoną karių (60)

Somos mūšis , buvo vienas didžiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių. Jis vyko nuo 1916-ųjų...

Princesės Dianos žūties liudininkais tapusi amerikiečių pora bijo dėl savo gyvybių: parodymai atskleidė netikėtas detales (75)

Kaip sako 1997 metų rugpjūčio 31 dieną princesės Dianos žūties Paryžiuje liudininkais...

Paaugliai žaislus keičia į ginklus: buriasi į grupes, smurtauja, vagia ir nieko nebijo (132)

Vagia automobilius, peilius naudoja kaip grasinamuosius įrankius, apiplėšinėja, spardo, muša ir...

Patikrinę iš JAV į Lietuvą atvežtą „Volvo“ visureigį konstatavo: gerai, kad ne dyzelinis (124)

Vieša paslaptis, sako autoservisų specialistai, kad dažniausiai benzininiai automobiliai genda...

Nemaloni tiesa: šie baisuokliai gyvena ant jūsų veido ir kasnakt rengia puotas (25)

Nepulkite į paniką, bet ant jūsų veido veikiausiai yra kelios dešimtys voragyvių, gyvenančių...

Į kovą dėl Davieso parašo jungiasi „Barcelona“: pasiūlymas gerokai pelningesnis nei kitų (8)

Kauno „Žalgirio“ lyderis Brandonas Daviesas – dar vieno Eurolygos grando radare. Pasak...

Kodėl daliai žmonių sunkiau pajusti orgazmą ir ką jiems daryti (12)

Žmonės nepatiria orgazmo taip dažnai, kaip rodoma Holivudo filmuose ar kalbama prie savaitgalio...

Grilio mylėtojų šventėje – nuodėmingo maisto lavina: kepimo virtuozai pranoko patys save (8)

Saulėtą šeštadienio popietę būrys žmonių rinkosi į didžiausios Baltijos šalyse grilio...

Norėdami išvengti odos vėžio, privalote apsižiūrėti: gydytoja įvardijo, kam rizika susirgti didžiausia (5)

Anot gydytojos dermatovenerologės Astos Dumbliauskienės , odos vėžio prevencija Lietuvoje...