aA
Leidykla „Tyto alba“ pristato naują Aušros Mažonės knygą „Nežinios fronto linijos“, kurioje aprašomas kario moters likimas. Savo išpažintimis pasidalijo 12 skirtingų moterų.
© AFP/Scanpix

Autorė – Moterų edukacijos studijos (MES) įkūrėja. Straipsnių apie įdomias moteris autorė, Lietuvos bajoraitė.

Gabrieliaus mama, kario žmona. Savanorystę, socialinę atsakomybę, patriotiškumą ugdančių ir skatinančių projektų iniciatorė, savanorė bei dalyvė, valstybės tarnautoja.

Šioje knygoje susitiksite su Izraelio, Ukrainos, Kenijos, Japonijos, Indijos, Šri Lankos, JAV, Saudo Arabijos ir kitų šalių moterimis, pasirinkusioms karininko žmonos likimą.

Tokia ir knygos autorės – lietuvių karininko žmonos – dalia. Išlydėjusios savo vyrą į karines misijas, karių žmonos susiduria su nežinomybe, baime ir nerimu, išgyvena nuolatinę meilės ir pareigos, dabarties pilnatvės ir ateities nežinomybės, šalto proto ir prieštaringų jausmų kovą. Kad ir kaip būtų sunku, joms nestinga tikėjimo ir stiprybės.

Moterys intriguojamai pasakoja apie politinį, religinį ir kultūrinį savo gimtosios šalies gyvenimą, kalba apie šeimą, motinystę, karjerą, meilės galią ir taikos palaikymo misijos svarbą.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knygos „Nežinios fronto linijos“ viršelis
Knygos „Nežinios fronto linijos“ viršelis
© Leidykla "Tyto alba"

***

Duoti daugiau, negu imti

Tatjanos istorija, Ukraina

Ar kada nors susimąstėte, kaip kvepia mirtis? Gal tai aštrus chrizantemų aromatas, gal degančių žvakių dvelksmas, o gal irstančio kūno tvaikas? Tikiu, kad skaityti ir galvoti apie tai nėra malonu. Bet prisijaukinti šią gyvenimo palydovę verta – galbūt tada akistata su nežinomybe taps lengvesnė.

Man mirties kvapas asocijuojasi su vyriškais kvepalais, kurie dvelkia... tabaku. Jeigu prasilenkiu su vyriškiu, kuris apgobia mane stipriu kvepalų debesiu su tabako prieskoniu – man pakvimpa mirtimi. Tabako dvelksmas – tai mano širdgėla ir netekties skausmas.

Tėčio mirties dieną prieš devynerius metus atsimenu kaip vakar. Man paskambino brolis. Jo žodžiai nutvilkė tarsi elektra – tėtis iškeliavo anapilin. Kaip iškeliavo, negali būti, juk jis nesirgo ir niekuo nesiskundė? Tiesiog – išeminė širdies liga, – pasakė. Gal dar būtų pavykę jį išgelbėti, tačiau atvykęs greitosios pagalbos personalas neturėjo reikiamos įrangos. Išvažiavo jos pasiimti, vėl sugrįžo, tačiau atgaivinti nesuspėjo...

Kaip įgyjamas talentas besąlygiškai mylėti vyrą, šeimą, tuo pat metu neprarandant savęs? Gal tai genai, o gal galima išmokti taip mylėti? Ar tai perduodama iš kartos į kartą?
Ištrauka iš knygos „Nežinios fronto linijos“

Tai štai koks gali būti mirties kvapas. Kiekvienam vis kitoks. Ir nebūtinai mirtis ateina iš karo lauko, nukloto negyvėlių kūnais. Šiame pasaulyje visi esame laikini ir pamažu judame į nežinią. Vis dėlto kaip įmanydami stengiamės nutolinti TĄ akimirką, neužuosti JOS kvapo.

Užuodus tą kvapą, norisi bėgti arba visomis išgalėmis kautis karo lauke, kovoti su liga. Mokslininkai nustatė, kad kiekviena gyva būtybė pasąmonėje jaučia ir atpažįsta mirties kvapą, į jį reaguoja tam tikru elgesiu, pavyzdžiui, gali instinktyviai trauktis, bėgti arba kautis.

„Kai buvau maža, svajojau, kad žmonės nemirtų. Tikriausiai dėl to Dievas man pasiuntė šį išbandymą – priartėti prie mirties tiek, kad įsisąmoninčiau ją, priimčiau kaip neišvengiamybę“, – tokiais žodžiais prabyla ypatinga šios knygos herojė Tatjana iš Ukrainos. Susitikti ir sužinoti jos istoriją iš pirmų lūpų vykau į Kijevą. Ši moteris – mano vaizduotėje susikurtas tobulos moters paveikslas, tikras kuklumo įsikūnijimas. Iš jos lūpų išgirdau tokias frazes kaip „talentas mylėti“ arba „noras atiduoti jam savęs daugiau nei pačiai sau“.

Klausydama šios be galo atsidavusios moters kalbos, vis galvojau, kaip įgyjamas talentas besąlygiškai mylėti vyrą, šeimą, tuo pat metu neprarandant savęs? Gal tai genai, o gal galima išmokti taip mylėti? Ar tai perduodama iš kartos į kartą?

Tatjana visiškai atitinka posakį „Už kiekvieno herojaus stovi stipri ir mylinti moteris“. Taip, jos vyras Igoris šiandien yra Ukrainos herojus – apdovanotas Prezidento „Auksinės žvaigždės“ ordinu už kovą karo lauke. Igoris buvo įvertintas kaip tėvynės labui atsidavęs karys – be baimės žiūrintis priešui į akis ir kovojantis iki galo. Šiandien jis bando atsigauti po stiprios kare patirtos galvos traumos.

Nepaisant ilgų reabilitacijos metų, vis dar sunkiai vaikšto ir niekaip neapsieina be artimųjų pagalbos. Tatjana – jo gyvenimo atrama. Neseniai Ukrainos žiniasklaida užfiksavo vieną šventinio minėjimo akimirką – tai buvo šventės užkulisiuose padarytas kadras. Ten stovėjo Tatjana – įsikibusi ir ištiesusi ranką savo vyrui, kad tik jis pajėgtų išlaikyti pusiausvyrą.

Be ramentų jis nepastovi. Ši nuotrauka gavo skambų pavadinimą: „Štai mūsų Ukraina: iš priekio ji atrodo beveik sveika, tačiau jai būtina pagalba ir parama iš užnugario.“

Visgi šį epizodą vertinu kiek kitaip – kaip ypatingo moters vaidmens kario šeimoje metaforą. Kaip jos stiprybės išraišką. Kaip sąlygą kariui likti ištikimam savo pašaukimui. Tai ypač svarbu šių dienų Ukrainos kontekste, kai dalį šalies užgrobę grėsmingi okupantai.

Ukrainiečiai tiki, kad bus laisvi – kaip ir mes, lietuviai. Tiki, kad Oranžinė ir Maidano revoliucijos bus galutinai įgyvendintos ir pasieks savo tikslus. Lietuva jiems atrodo trokštama perspektyva, sektinas pavyzdys.
Ištrauka iš knygos „Nežinios fronto linijos“

Atvykę į Kijevą, Ukrainos sostinę, nieku gyvu nesuprastumėte, kad toje pačioje šalyje už daugiau nei 600 km vyksta karas. Karas, kuriame kasdien žūsta žmonės. O štai sostinėje gyvenimas vyksta įprastu ritmu.

Gal tik kartais Maidano aikštėje organizuojamų mitingų metu arba iš pokalbių su ukrainiečiais supranti, kad jie nusivylę politikais ir pikti, kad niekas negali padėti išspręsti užsitęsusio konflikto ir išvaryti okupantų, užgrobusių Rytų Ukrainai priklausančią teritoriją.

Politinės tarptautiniu lygmeniu vykstančios derybos ir parama gynybos srityje žmonėms mažai suprantamos. Jie trokšta, kad karas šalyje greičiau baigtųsi ir šalis galėtų keliauti į Vakarus – prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO aljanso. Suprantama, kad „raudonoji slibinė“ šitų Ukrainos žingsnių labiausiai bijo, todėl bet kokiomis priemonėmis stengiasi jai sutrukdyti.

Ukrainiečiai tiki, kad bus laisvi – kaip ir mes, lietuviai. Tiki, kad Oranžinė ir Maidano revoliucijos bus galutinai įgyvendintos ir pasieks savo tikslus. Lietuva jiems atrodo trokštama perspektyva, sektinas pavyzdys.

Gera girdėti, kad mūsų šalies pavyzdys įkvepia nepasiduoti, o ir mes noriai prisidedame gelbėdami Ukrainą iš okupantų gniaužtų visais įmanomais būdais – dar nepamiršome, ką reiškia okupacija. Viskas būtų daug paprasčiau, jeigu šiame įšaldytame kare nebūtų mirties kvapo, kraujo, netekčių ir suluošintų žmonių gyvenimų.

Pasakoja Tatjana

Kai mes su Igoriu išeiname pasivaikščioti, žmonės žiūri į mus, tiksliau, į vyro galvą, kuri po daugybės operacijų turi didžiulį įdubimą dešinėje pusėje. Žiūri į jo pagalbinę lazdą, kuri padeda jam vaikščioti. Aš stengiuosi sugerti tuos gailesčio ir smalsumo kupinus žvilgsnius. Iš pradžių buvo sunku.

Dabar jau lengviau, pripratau. Kitaip jau nebus. Visada jam, pritariant dukrai, sakau: taip, tu pasikeitei, tačiau tu esi mūsų vyras ir tėtis. Su randais kūne, įdubimu galvoje, sunkiai vaikščiojantis. Bet esi mūsų mylimiausias ir juo liksi. Esame dėkingos ir laimingos, kad esi gyvas, kartu su mumis, nes pats supranti, kad tai yra didžiausias stebuklas ir Dievo dovana mūsų šeimai.

Man kartais atrodo, kad jis, tarytum prisikėlęs naujam gyvenimui, tapo jausmingesnis: pasako švelnesnį žodį, neužmiršta padėkoti, daugiau kalbasi.

Dabar turime daug daugiau laiko vienas kitam. Kasdien einame pasivaikščioti, kadangi jam reikalinga nuolatinė reabilitacija, pastovus judėjimas. Neseniai pirmą kartą išgirdau, kaip jis pasakė: „Dabar man niekas nebaisu, nes šalia manęs yra žmona.“ Pajutau, kaip svarbu man buvo išgirsti tuos žodžius, suprasti, kad jis iš tiesų vertina mano pagalbą.

Atsimenu vieną dieną, kai mano rankos buvo visiškai nusvirusios – vyras karščiavo (42 ºC), o aš nežinojau, ko griebtis. Silpnumo akimirką pasakiau jam, kad daugiau nebegaliu ir nelinkiu jam atsidurti mano vietoje. Igoris man atsakė: „O aš ir nenoriu būti tavo vietoje, nes labai nenorėčiau, kad tu būtum mano vietoje.“ Šie žodžiai mane tiesiog paralyžiavo, supratau, kad negaliu sau leisti taip neatsakingai kalbėti.

Tragedija, skaudžiai palietusi mūsų šeimą, įvyko 2014 m. rugpjūčio 29 d. Savur-Mohylos vietovėje, Ukrainos teritorijoje, kur susiduria Luhansko, Donecko ir Rusijos Rostovo sritys. Ši vieta – strategiškai svarbi nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Savur-Mohyla – tai aukštuma, nuo kurios matomumo zona palankiu oru atsiveria net 40 km spinduliu. Palypėję ant pačios kalvos viršūnės, ukrainiečiai gali stebėti Rusijos teritoriją ir numatyti priešo veiksmus. Dėl šios priežasties tiek ukrainiečiai, tiek užgrobikai stengėsi įsitvirtinti šioje strategiškai svarbioje vietoje.

Apie tai, kur yra mano vyras ir ką jis veikia, aš nieko nežinojau. Netgi nenujaučiau mūsų pokalbių telefonu metu, kad jis kariauja ATO1, kuri yra okupuota Rusijos remiamų separatistų Luhansko ir Donecko sričių teritorijose.

Nenutuokiau, kad mano vyras gali būti alkanas, neturėti vandens arba gerti nuskausminamuosius vaistus. Kartais nesuprantu, kaip jam pavykdavo paskambinti tuo metu, kai aplink jį zvimbdavo kulkos, ir kodėl aš negirdėdavau jų garso. Tikriausiai dėl šios priežasties pokalbiai vykdavo paskubomis. „Man viskas gerai, – visada sakydavo jis, – o kaip jūs?“ Jam labiausiai rūpėjo, ar mums su dukra viskas gerai.

Apie save jis niekada daug nepasakodavo. O aš ir neklausinėdavau. Buvau įpratusi, kad apie savo tarnybą jis nenori, o gal ir negali kalbėti. Šiandien, kai mano atmintyje šimtus kartų prasisuka juosta apie 2014-ųjų vasarą, suprantu, kad buvo keletas situacijų, iš kurių galėjau suprasti, kad kažkas ne taip.

Vienas iš įsimintiniausių momentų buvo staigus jo išvykimas. Tokių staigių jo išvykimų gyvenime būta ir daugiau, todėl pastarojo nesureikšminau. Tik tada stipriai įstrigo jo išėjimas. Tądien paskambinęs Igoris paprašė, kad sudėčiau reikiamus daiktus, nes turįs nedelsiant išvykti. Padariau, ko prašė.

Sugrįžęs namo, vyras paskubomis viską susirinko ir, atsisveikinęs su manimi, išėjo. Stebėjau jį pro langą. Kaip tik tuo metu jis susidūrė su iš universiteto pareinančia dukra Marta. Jie stabtelėjo, apsikabino ir atsisveikino. Man suspaudė širdį, pagalvojau, kad gal tai paskutinis jų susitikimas. Tolstanti, į karinę uniformą įsprausta, kerziniais batais tvirtai žengianti vyro figūra dar ilgai šmėžavo man prieš akis.

Rugpjūčio 24 d. sulaukiau vyro skambučio. Pasveikinome vienas kitą su mūsų valstybės Nepriklausomybės diena. Ši šventė mūsų šaliai įgijo dar didesnę reikšmę po Krymo aneksijos ir įšaldyto karo šalies Rytuose.

Nežinojau, kad tądien mano vyras negalėjo minėti šios datos, nes vis dar kovojo su kaimynine šalimi, bandančia vėl okupuoti mūsų šalį. „Pas mus viskas gerai. Darbuojuosi štabe. O kaip jūs laikotės?“ – kaip visuomet pasiteiravo Igoris.

Pokalbis vyko paskubomis. Paskui sulaukiau skambučio iš nežinomo numerio. Mane informavo, kad artimiausiu metu Igoris negalės paskambinti. Vėliau bandžiau perskambinti tuo nežinomu numeriu, tačiau atsiliepęs vyriškis atsakė, kad dabar Igoris negalįs kalbėti.

Pasirodo, tądien Savur-Mohylos teritorijoje vyko mūšis. Šios strateginės aukštumos gynybos vadu buvo paskirtas Igoris. Ukrainos kariuomenės vadas Viktoras Muženko, tuo metu vadovavęs antiteroristinei operacijai, priėmė sprendimą bet kokia kaina kontroliuoti Savur-Mohylą.

Taip ukrainiečiai galėtų stebėti ir koordinuoti artilerijos ugnį, nukreiptą į rusų ir jų samdinių karines kolonas pasienio zonoje. Šiai užduočiai vykdyti buvo reikalingas ypatingas vadas, kuris gebėtų motyvuoti karius, organizuoti gynybą ir kontroliuoti netiesioginės ugnies atakas mirtinai pavojingomis sąlygomis.

Buvo priimtas sprendimas šią užduotį pavesti Igoriui Gordičiukui – karininkui, kuriuo visiškai pasitikėjo dabartinis kariuomenės vadas. Gavęs užduotį, Igoris, kaip tikras karys, iš karto pradėjo ruoštis šiai misijai, nors suprato, kad tai bilietas į vieną pusę, ir šansai sugrįžti yra gana menki.

Tuo metu Savur-Mohylos kalva buvo okupuota separatistų. Vado įsakymu, reikėjo žūtbūt atsiimti ir išlaikyti šią strateginę vietą. Suteikti manevro laisvę netoliese esantiems Ukrainos kariniams vienetams buvo galima tik atsiėmus Savur-Mohylą. Šios kalvos gynybai šalia Rusijos sienos buvo sutelkti geriausi rusų būriai ir kaukaziečių samdiniai. Jų veiksmus palaikė galinga artilerijos ugnis, kuri be atvangos atakavo ukrainiečių karius. Rusų tikslas, užėmus šią vietą, buvo įrengti savo stebėjimo postą ir, pasitelkus kiek tolėliau esančią Rusijos kariuomenės artileriją, blokuoti bet kokį Ukrainos dalinių judėjimą.

Siekdama atsiimti šią svarbią kalvą, Ukrainos kariuomenė ryžosi panaudoti patį galingiausią tuo metu turimą ginklą – taktines raketas „Točka U“. 2014 m. liepos 28 d. po minėtų raketų atakų prasidėjo intensyvus ukrainiečių puolimas. Tik rugpjūčio 3 d. pavyko išstumti rusų samdinius iš šios teritorijos.

Strateginės aukštumos kontrolė atidarė koridorių ukrainiečių pajėgoms ir užkirto kelią Rusijos pajėgoms kirsti Ukrainos sieną. Išlaikyti kalvą buvo nepaprastai sunku, kadangi kalvos viršuje surasta tik keletas priedangų, o rusai intensyviai ir taikliai artilerijos ugnimi apšaudė gynybines pozicijas. Ypač svarbus – dėl vandens išteklių – buvo kalvos papėdėje įsikūręs Petrovskajos kaimas. Šį kaimą tuo metu kontroliavo kitas ukrainiečių batalionas.

Operacijos metu Igorio vadovaujama grupė buvo nuolatos apšaudoma. Beveik kasdien rusų pėstininkai kartu su kaukaziečių samdiniais bandė šturmuoti viršūnę. Priedangos saugojo karių gyvybes, tačiau nuo artimų sviedinių sprogimų kariai patirdavo stiprias kontūzijas. Taip atsitiko ir Igoriui, tačiau iš pozicijų jis nepasitraukė. Dieną ir naktį privalėjo saugoti vietovę nuo priešo. Kariai budėjo be miego, kankinami skausmo. Igoris prašė savo vadovybės, kad parūpintų šovinių ir vaistų.

Rugpjūčio 18 d. tapo aišku, kad netgi labai motyvuoti kariai turi savo galimybių ribas. Kariams reikėjo pastiprinimo, kad po dviejų savaičių intensyvių kovų galėtų pailsėti. Artimiausi savi daliniai laukė už 30 km, tačiau tą atkarpą jau kontroliavo priešų diversantų grupės.

Visgi pastiprinimas, kurį sudarė 25 karių ir savanorių grupė, atvyko. Vos atvykę, pranešė, kad kalną juosė daugybė nukautų priešininkų kūnų, o aplinkui mėtėsi ginklai, šoviniai, ekipuotės dalys. Tvyrojo baisus kvapas. Tai buvo mirties zona. Tai buvo tikras pragaras.

Arčiausiai fronto linijos esančios ligoninės gydytojai privalo būti itin stiprios dvasios – jiems gydyti atvežami sunkiai sužeisti kariai. Dauguma karių atvežami be dokumentų, be daiktų. Sakoma, kad tokia yra priešo taktika – kariai, nenustačius jų tapatybės, negali būti garbingai palaidoti.
Ištrauka iš knygos „Nežinios fronto linijos“

Deja, rugpjūčio 20 d. buvo prarastas Petrovskajos kaimas, tai reiškė, kad vandens ištekliai taip pat prarasti. Ką tik atgabentos susisiekimo priemonės buvo sugadintos. Ryšys vyko mobiliaisiais telefonais. Atsitiko taip, kad kalną vėl apsupo priešai. Igoris nepasidavė ir motyvavo kitus karius kautis iki galo ir be baimės. Rugpjūčio 24 d. jie nesulaukė jokios pagalbos iš savos artilerijos. Tapo aišku, kad frontas pasislinko į Vakarus, o Savur-Mohylos gynėjai liko priešo užnugaryje. Kariai bandė įtikinti, kad nebėra tikslo kovoti, tačiau be vado įsakymo Igoris nesileido į jokias kalbas. Įsakymas atsitraukti buvo duotas tik rugpjūčio 24 d. vakare. Ukrainiečiai nusprendė palikti aukštumą po ištisų dvylikos parų kovų.

Igoris ėmėsi išvesti iš apsupties savo grupę. Jie žygiavo tik naktimis. Rugpjūčio 29 d. jiems pavyko susijungti su žvalgais iš kito Ukrainos kariuomenės dalinio. Tą pačią dieną jie ryžosi prasibrauti pro priešo kontroliuojamą zoną arčiau saviškių Vakaruose. Staiga bevažiuojant kariniu sunkvežimiu, ėmė šaudyti iš minosvaidžio.

Galinėje sunkvežimio dalyje įvyko sprogimas. Sunkvežimis užsidegė. Kariai tiesiog išsirideno iš degančios mašinos, bet padėti pulkininkui Igoriui nebegalėjo. Vis dėlto Igoris sugebėjo atidaryti duris, išlipti ir šliaužte prišliaužti prie kitų karių. Kariai skubiai perrišo sužeistą galvą. Žaizda buvo tiesiog baisi.

Didelė metalo atplaiša stipriai sužeidė šalmo nepridengtą pakaušį. Igoris vis dar bandė vadovauti mūšiui, tačiau greitai nukraujavo ir prarado jėgas. Rusų desantininkai paėmė keletą karių ir Igorį į nelaisvę. Tuo metu jis jau buvo be sąmonės. Belaisvius surinko į vieną vietą, o Igorį numetė į šoną ir neleido suteikti jam medicininės pagalbos, nors kariai ir labai prašė. „Šitas ilgai netemps“, – buvo pasakyta. Kelias dienas Igoris gulėjo be sąmonės laukuose, kuriuose kažkada žydėjo saulėgrąžos. O dabar tarp sudžiūvusių saulėgrąžų stagarų mėtėsi negyvėlių kūnai, tarp jų kartu su klajojančiomis dvasiomis liko gulėti ir Igoris.

Tik visiško atsitiktinumo ir „Raudonojo kryžiaus“ savanorių dėka, išgulėjęs dvi paras karo lauke tarp mirusiųjų, Igoris atsidūrė Dniepro ligoninėje. „Raudonojo kryžiaus“ savanoriai, rizikuodami savo gyvybe, važinėdavo po karinių veiksmų zonas ir surinkdavo lavonus, vėliau juos atiduodavo į morgą. Radę Įgorį dėl visa pikta dar kartą patikrino pulsą. Užčiuopė vos juntamą. Taip Igoris pateko ne į morgą, o į ligoninės operacinę, ten jam buvo atlikta ne viena galvos operacija. Gydytojai tvirtino, jog išgyventi jam padėjo tai, kad jis prarado sąmonę, kitaip būtų miręs iš skausmo.

Šios arčiausiai fronto linijos esančios ligoninės gydytojai privalo būti itin stiprios dvasios – jiems gydyti atvežami sunkiai sužeisti kariai. Dauguma karių atvežami be dokumentų, be daiktų. Sakoma, kad tokia yra priešo taktika – kariai, nenustačius jų tapatybės, negali būti garbingai palaidoti. Igoris taip pat neturėjo jokių dokumentų, net auksinis žiedas nuo jo rankos buvo nuplėštas. Kai jis atgavo sąmonę, šalia jo budėjo medicinos seselė, pavarde Gordičiuk, tai yra tokia pačia kaip Igorio. Neįtikėtina, tačiau po operacijos jis prisiminė savo pavardę ir gimimo vietą. Paaiškėjo, kad medicinos darbuotoja buvo kilusi iš to paties kaimo. Iš pradžių ji manė, kad tai ligonio kliedesiai, bet vėliau paskambino savo tėvams ir paklausė apie bendrapavardžius, gyvenusius tame kaime. Tėvai surado Igorio tėvų numerį. Taip buvo identifikuotas neatpažintas asmuo – atvežtas suniokota galva, leisgyvis.

Kai tėvai pranešė apie nelaimę, iš karto puoliau skambinti į ligoninę. Buvo rugsėjo 4-oji. Ligoninės gydytojas padavė telefono ragelį Igoriui, kad atpažinčiau jo balsą. Atpažinau. Tai buvo mano vyras. Jis pasakė: „Tania, paskambink pulkininkui. Visus karius reikia nukreipti į Kramatorską.“ Jis kliedėjo, bet tai buvo jis. Aš iš karto sėdau į traukinį ir išvykau į ligoninę. Nenorėjau pranešti apie nelaimę dukrai, tačiau jai kažkas pasakė universitete. Atrodė, kad visas pasaulis žino, jog Igoris sužeistas. Pakeliui į Dniepro ligoninę mintyse perbėgau bendrą mūsų gyvenimą – visus 24 santuokos metus. Prisiminiau mūsų pirmąjį šokį diskotekoje, kai abu buvome sugrįžę atostogų į gimtąjį kaimą. Tada išdrįsau jį pakviesti šokti, tuomet ir prasidėjo mūsų bendro gyvenimo kelionė. Paskui dveji pasimatymų metai, vestuvės, Martos gimimas. Atmintyje atgijo mūsų šeimos priverstiniai kraustymaisi iš vienos Ukrainos vietos į kitą. Bendros šeimos kelionės, kurių metu tą pačią melodiją dainuodavo Sviatoslavas Vakarčiukas – garsios ukrainiečių grupės „Okean Elzy“ lyderis. Šis Igorio mėgstamas dainininkas – tikras patriotas, kovotojas, garsėjantis antirusiškais pasisakymais.

Po šio gyvenimo filmo apsvarsčiau visus galimus variantus, kuriuos galėčiau pamatyti ligoninėje. Vis dėlto jokios mano mintys ir įsivaizdavimai neprilygo tikrovei, su kuria teko susidurti. To, ką išvydau, jau niekada nebeužmiršiu.

Vos įėjus į ligoninę tvokstelėjo kraujo ir pūliuojančių žaizdų tvaikas. Vyro palatoje mane užklupo dar labiau sukrečiantis karo realybės vaizdas. Lovos buvo pristumtos viena prie kitos, o jose gulėjo sužaloti žmonės. Tiek daug sužalotų jaunuolių vienoje vietoje niekada nebuvau mačiusi. Galvos apjuostos tvarsčiais, žaizdos tiesiog išdraskiusios kūnus. Ir tos dejonės... Dažnai karių niekas nelanko, nes artimieji nežino, kad jie sužeisti. Jeigu kariams pavyksta pasveikti, jie vėl prašosi į frontą ginti savo šalies.

Kartu su vyru kūrėme planus, kaip elgsimės, ką darysime ir kaip sveiksime. Iš pradžių judinome rankas ir kojas, mankštinome jas, vėliau bandėme stotis ir galų gale – vaikščioti. Amerikiečiai žiūrėjo į mus kaip į ateivius iš kitos planetos ir netikėjo, kad gali pagyti tokius siaubingus sužeidimus patyręs žmogus.
Ištrauka iš knygos „Nežinios fronto linijos“

Igoris gulėjo nusisukęs į langą. Iš karto pastebėjau, kad jo galva sužeista. Nustėrau – Igorio galvoje žiojėjo gili duobė. Netgi tvarstis negalėjo jos paslėpti. Aš nualpau. Šis kraupus vaizdas vis dar gyvas mano atmintyje. Kai mane atgaivino, pro lovas prasibroviau prie vyro.

Igoris mane atpažino. Kreipėsi vardu, tačiau jis vis dar dalyvavo kare. „Tania, nėra vandens. Vyrams reikia vandens. Ar gali paskambinti savanoriams, kad surinktų mūsų karių kūnus ir nuvežtų į morgą?“ Žiūrėjau į savo vyrą ir negalėjau patikėti, kad tai jis. Išgyvenau skausmą, neviltį, buvau sutrikusi. Pykau ant jo, kad nieko nesakęs išvyko į karą, bet ir norėjau jam padėti. Tik nežinojau – kaip. Igoris gulėjo nejudėdamas. Visas jo kūnas buvo tarsi suparalyžiuotas. Bandžiau tramdyti baimę. Kas dabar bus? Kaip reikės gyventi rytoj? Juk Igoris – mūsų šeimos tvirtovė, už kurios sienų kartu su dukra jautėmės saugiai.

Igorį dar kartą operavo, tačiau jam pablogėjo. Prasidėjo sepsis. Tada sraigtasparniu Igoris buvo nuskraidintas į Kijevo ligoninę, ten jam atliko dar vieną sudėtingą galvos operaciją. Mūsų gydytojams Kijeve pavyko sukurti stebuklą – išgelbėti žmogų, atsidūrusį prie mirties slenksčio.

Prasidėjo ilgi reabilitacijos metai – nuo įvairiausių procedūrų ir kineziterapijos Kijeve iki metus trukusios reabilitacijos JAV klinikose. Kiekvieną dieną buvau su juo ir padėjau jam. Skaičiau, analizavau, domėjausi jo ligomis ir galimybėmis pasveikti. Kartu su vyru kūrėme planus, kaip elgsimės, ką darysime ir kaip sveiksime. Iš pradžių judinome rankas ir kojas, mankštinome jas, vėliau bandėme stotis ir galų gale – vaikščioti. Amerikiečiai žiūrėjo į mus kaip į ateivius iš kitos planetos ir netikėjo, kad gali pagyti tokius siaubingus sužeidimus patyręs žmogus.

Žinojau, kad Igoris, kai pasitaisys, negalės būti namuose ir nieko neveikti. Taip ir atsitiko. Šiandien jis dėsto Karo licėjuje Kijeve. Ugdo jaunąją kartą, dalinasi savo patirtimi, kurią įgijo karo lauke. Nepaprastai žaviuosi jo begaliniu noru įkvėpti jaunąją kartą būti patriotais ir mylėti savo tėvynę, kad ir kas nutiktų.

Kovoti iki galo, siekti savo tikslų. Dabar Ukrainoje kariauja patriotai ir savanoriai, vis dar tikintys, kad jų svajonė išsipildys. Žinoma, skaudu, kai žūsta jauni kariai. Skaudu matyti, kaip žuvusių karių mažamečiams vaikams Ukrainos prezidentas įteikia medalius už nuopelnus šaliai. Tačiau argi ne tokių žmonių – karių, savanorių, patriotų – reikia kiekvienai valstybei?

Šiandien prie manęs prieina aukšto rango karininkai, kurie davė nurodymus tuo metu, kai Igoris buvo sužeistas. Atsiprašo už tai, kas įvyko... Bet už ką jie atsiprašo? Kad mano Igoris bandė apginti savo šalį nuo įsibrovėlių? Aš žinau, kad gyvenu su kariu, kurio tikslas – ginti žmones ir tėvynę.

Tiesą sakant, būtų daug blogiau, jeigu, prasidėjus karui, šeimos vyras išduotų savo šalį – pereitų į priešų pusę. O juk buvo šeimų, kurios išsiskyrė dėl šios priežasties. Yra daugybė pavyzdžių, kai vienos šeimos sesuo stovėjo Maidane, o jos mylimas brolis kovojo kartu su separatistais. Buvo ir taip, kad vyras „išėjo pas rusus“, o jo žmona liko ištikima savo šaliai – Ukrainai. Dauguma mūsų karių, kovojančių su okupantais, pasakytų tą patį: „Esu dėkingas savo šeimai už palaikymą, tai skatina nepasiduoti ir kovoti, kad mūsų vaikai galėtų gyventi tokioje šalyje, kurioje būtų gera.“

Gyventi su gėdos žyme tikri kariai negali. Jie renkasi kovą, kad ir kaip skaudžiai ji baigtųsi.

Gyvenimas nėra toks gražus paveikslėlis, kokį mes įpratę matyti per televiziją, feisbuke ar žurnaluose, tačiau kiekvienam jis savas ir tikras. Aš visuomet tikėjau, kad mano vyras vėl vaikščios, ir tai įvyko. Pamenu, kai jis dar visai neseniai buvo atsigavęs iš komos po kraujo užkrėtimo. Klausinėjau gydytojų, ar jis vėl vaikščios. Jie tylėjo, kadangi nežinojo, ar jis apskritai išgyvens. Aš tikėjau ir meldžiausi – man padėjo Dievas ir begalinė meilė vyrui. Kai važiuodavau metro iš ligoninės po ilgų slaugymo valandų, mintyse iškildavo vaizdas, kaip Igoris veda Martą prie altoriaus ir perduoda jos ranką būsimam vyrui. Žinau, kad palydėti dukrą prie altoriaus jam būtų svarbiausias įvykis gyvenime.

Savo svajomis ir mintimis siunčiau tą paveikslą Aukščiausiajam, ir Jis išgirdo! Tuo metu Igoris galėjo tik gulėti, apie vaikščiojimą nebuvo nė kalbos. Šiandien jis jau sugebėtų palydėti savo dukrą prie altoriaus.

Matydama jo didžiulį užsispyrimą pasveikti, giliai širdyje jaučiu, kad svajos veda Igorį į sveikesnį rytojų, stiprina jo ryžtą laimėti dar vieną kovą. Net ir tada, kai užklumpa juodos silpnumo akimirkos. O aš visuomet šalia jo. Su begaline meile ir noru atiduoti daugiau, negu imti.

1 Antiteroristinės operacijos zona.

Leidykla "Tyto alba"
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Baltiškos Ženios atostogos. Europietiškiausią Europą atrado Estijoje: čia trūksta tik pinigų (4)

Iš visko, ką mačiau, ši Europa – pati europietiškiausia. Džiugių spalvų identiški mediniai...

Kita ažiotažo dėl miškų pusė: kirsti daugiau skatina elementarus ekonomikos dėsnis (59)

Šiemet maždaug 20 proc. pakilusi medienos kaina privačių miškų savininkus ragina galąsti...

Pirmasis kardinolas iš Lietuvos: vos 27 metų sulaukęs įtakingo LDK eretiko sūnus (19)

Katalikiška Lietuva skaičiuoja jau daugiau nei 630 metų istoriją. Iki šiol vieną...

Paskelbtos „iPhone Xs“ kainos lietuviams: nepakaks net dviejų vidutinių atlyginimų (158)

„Telia“ šiandien pradeda naujųjų „Apple“ flagmanų „ iPhone Xs “ ir „ iPhone Xs Max...

Orai: karštis neatslūgs (19)

Aukšta šiluma dar laikysis ir penktadienį, tik nuo šeštadienio į Lietuvą ateis tikrai...

Šokėjas apie būnant 7-erių neva patirtą Jacksono seksualinę prievartą: nebuvo nakties, kuri būtų praėjusi be jo tvirkinimo (18)

Wade‘as Robsonas plačiau pasakoja apie savo teiginius, kad Michaelas Jacksonas seksualiai jį...

Buvęs Estijos premjeras: apie savo šalį, kaip ir apie šeimą, blogai nekalbame (95)

Estiją krečia vienas didžiausių Europos istorijoje pinigų plovimo skandalų. Kaip galėjo Putino...

Sostinėje atsidarė restoranas, kuris įkandamas ne kiekvienam: šampanas čia kainuoja net 1490 eurų (487)

Vilniuje duris atvėrė naujas restoranas „Nineteen18”, kurio pavadinimas skirtas paminėti...

Skandalingas žvaigždės dūris „Vilkams“ į nugarą – šansas Valančiūnui tapti NBA čempionu? (36)

Didžiausias Minesotos „Timberwolves“ klubo sirgalių košmaras tapo realybe. Prieš kiek daugiau...

Gydytoja: mitas, kad yra žmonių, kurie negali numesti svorio (74)

Gyvename keistų paradoksų laikais: kone visi užsikrėtę svorio metimo virusu, bet medikai...