„Istorija yra purvina ir klampi. Negalima to užmiršti, nes rytojaus katastrofos bręsta jau šiandien, apsimestinai taikiai“. U. Eco (1932–2016) – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas. Garsiausi jo kūriniai – pasauline sensacija tapę romanai „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“, „Prahos kapinės“; tačiau ir moksliniai autoriaus tekstai intriguoja ir žavi ne mažiau nei romanai.
Paskutinė U. Eco knyga „Pape Satàn aleppe“ – straipsnių rinkinys, kuriuos jis laikraščiui „L’Espresso“ rašė nuo 1985-ųjų iki 2016 metų sausio. Šie tekstai, pasirodydavę autorinėje skiltyje, apimdami patį plačiausią, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, temų spektrą – nuo mobiliųjų telefonų, monoteizmo, internetinės pornografijos, Hario Poterio, tamplierių, socialinių tinklų, taksi vairuotojų iki „Charlie Hebdo“ ar Silvio Berlusconi. Regis, nėra temos, apie kurią Umberto Eco nebūtų rašęs. Knygoje „Pape Satàn aleppe“ sudėta daugiau nei pusantro šimto šių tekstų. Pavadinimas nurodo į Dante’ės „Pragarą“ – tai žodžiai, kuriuos ištaria Plutonas; iki šiol niekam nėra pavykę išsiaiškinti, ką tai galėtų reikšti. Taigi, anot U. Eco, daugybė šių laikų mūsų matomų ir patiriamų įvykių yra neiššifruojami. Interpretacijos negalimybė – internetinės anarchijos, šiuolaikybės vyravimo, socialinių tinklų beprotybės padarinys. U. Eco šmaikščiai, kritiškai, polemiškai preparuoja žiniasklaidą ir mūsų visuomenę.
Tai aštrūs, nepaprastai intelektualūs, pilni nuorodų ir aliuzijų, skatinantys kritiškai mąstyti ir verčiantys tobulėti tekstai, negailestinga ir labai reikalinga mūsų takios visuomenės analizė.
Siūlome skaitytojams knygos ištrauką.
U. Eco. Ar visi mes bepročiai?
Praėjusiomis savaitėmis stebėjome neabejotinas beprotybės apraiškas. Tikrai beprotis buvo vokiečių pilotas, pražudęs visus jam patikėtus lėktuvo keleivius, be abejo, beprotis yra verslininkas iš Milano, surengęs žudynes Teisingumo rūmuose. Tačiau kelia nerimą ir pilotas, kuris pradeda šaudyti namuose, jau nekalbu apie tai, kad jis buvo apkaltintas sukėlęs eismo įvykį galimai dėl didžiulio alkoholio kiekio kraujyje, tai, be abejo, kiekvienam gali pasitaikyti, tačiau vairavimas išgėrus jau savaime kelia įtarimą dėl Respublikos Prezidentą skraidinančio piloto įpročių.
Atsiminiau Oweno žodžius: „Pasaulyje visi bepročiai, išskyrus tave ir mane. Bet ir tu, gerai pagalvojus...“ Iš esmės gyvename tikėdami, kad būti protingam yra normalu, o bepročiai yra išimtys, kuriais kadaise rūpindavosi psichiatrijos ligoninės. Ar tikrai taip? Gal reikėtų galvoti, kad normali būsena yra beprotybė, o vadinamoji normalybė yra pereinama būklė? Atmetus paradoksą, gal būtų daug apdairiau patikėti, kad kiekvienas žmogus turi tam tikrą beprotybės dozę, kuri daugeliui visą gyvenimą taip ir lieka užslėpta, tačiau daugybei kitų kartais prasiveržia ir išsprogsta ne sėjančia mirtį, o produktyvia forma, pavyzdžiui, genijams, pranašams, utopistams, bet būna, kad pasireiškia ir veiksmais, kurie verčia garsiai kalbėti apie nusikalstamą pamišimą.
Jei taip, visi šiame pasaulyje gyvenantys žmonės (o mūsų jau septyni milijardai) turi beprotybės daigą, kuris gali pasirodyti staiga ar tik tam tikromis jų veiklos akimirkomis. ISIS skerdikai galbūt tam tikromis savo kasdienio gyvenimo valandomis yra ištikimi vyrai, mylintys tėvai ir gal leidžia laiką žiūrėdami televizorių ar vesdami sūnus į mečetę. Paskui atsikelia aštuntą, galbūt žmona jam paruošia sumuštinį su kiaušiniene, persimeta per krūtinę kalašnikovą ir eina kam nors nupjauti galvos ar sušaudyti šimtinės vaikų. Argi ne taip gyveno ir Eichmannas? Kita vertus, net ir žiauriausias žudikas, paklausius jo motinos, dar vakar buvo pavyzdinis berniukas, daugių daugiausia atrodė kiek nervingas ar melancholiškas.
Jeigu taip, turime gyventi nuolat niekuo nepasitikėdami, kiekvieną akimirką baimindamiesi, kad mūsų žmona ar mūsų vyras, mūsų sūnus ar dukra, kaimynas, su kuriuo kas rytą sveikinamės laiptinėje, ar mūsų geriausias draugas netikėtai griebs kirvį ir perskels mums kiaušą arba į sriubą įpils arseno.
Taigi, norėdami išgyventi turime bent kuo nors pasitikėti. Tik mums teks įtikėti, jog visiškai pasitikėti (kaip kartais nutinka įsimylėjus) neįmanoma, galima turėti tik pasitikėjimo tikimybę. Ir jeigu mano geriausias draugas metų metus buvo patikimas, lažinuosi, kad galiu juo pasitikėti. Tai būtų lyg Pascalio lažybos: tikėti, kad amžinasis gyvenimas egzistuoja, yra pranašiau nei tuo netikėti. Tačiau tai tėra lažybos. Žinoma, rizikinga gyventi remiantis lažybomis, tačiau gyvenimas be tokių lažybų (jei ne dėl amžino gyvenimo, tai bent dėl draugo) iš esmės paveikia mūsų psichinę sveikatą.
Jei neklystu, Saulas Below rašė, kad pamišimo laikais tikėti, jog esi atsparus pamišimui, yra pamišimo forma. Taigi, nepriimkit už gryną pinigą to, ką čia perskaitėt. (2015)
Umberto Eco. Pape Satàn aleppe: takios visuomenės kronikos. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 455 p.