aA
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Thomas‘o Goodricho knygą apie nacistinės Vokietijos žlugimą „Pragaro audra“.
Vokiečių moterys ardo griuvėsius prie Reichstago. Tolėliau matyti sovietų kariškiai.
© Leidykla "Briedis"

Tai buvo kruviniausias ir baisiausias karas pasaulio istorijoje. Žuvo milijonai žmonių, sunaikintas neįkainojamos vertės turtas, nuo žemės nušluoti senoviniai miestai – Antrasis pasaulinis karas tapo didžiausia tragedija visų kariavusių šalių piliečiams, įskaitant vokiečius – pralaimėjusią pusę.

Thomas‘o Goodricho knyga „Pragaro audra“ – tai pasakojimas apie Vokietiją užgriuvusius karo siaubus, kuriuos šalys nugalėtojos linkusios nutylėti. Autorius aprašo, ką matė sąjungininkų pilotai bombarduodami Vokietijos miestus, ką patyrė esantys bunkeriuose, kai, girdėdami krintančių bombų švilpesį, laukė mirties... Pasakojama apie Rytų fronto žiaurumus paskutiniais karo mėnesiais, apie vokiečių moterų likimus, kai siautėjanti Raudonoji armija prievartavo ir žudė visoje Europoje – kaip visos „nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties metų“ moterys su pasibaisėjimu laukė žodžių „Frau Komm“ (vok. „Eikš, moterie“).

Didžiausių nuostolių istorijoje atnešusios nelaimės, kai, bėgdami jūra, žuvo tūkstančiai karo pabėgėlių, priverstinė masinė emigracija, pareikalavusi galybės aukų, žmonių likimai pokarinėse mirties stovyklose ir kankinimo kamerose – šios ir daugybė kitų tamsiųjų Antrojo pasaulinio karo paslapčių atskleidžiamos „Pragaro audroje“.

Thomas‘o Goodricho knygoje gausu liudininkų pasakojimų. Neretai jie tokie kraupūs, kad tiesiog sunkiai įtikinami. Deja, tai ne meninis pagražinimas ir ne siaubo romano rašytojo fantazija, o pragarą žemėje išgyvenusių žmonių prisiminimai.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knygos „Pragaro audra“ viršelis
Knygos „Pragaro audra“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

***

Kadangi visą Vokietijos infrastruktūrą sugriovė karas, neliko dvejonių, kad tūkstančiai žmonių mirs iš bado dar prieš atkuriant kelius, geležinkelius, kanalus ir tiltus. Net atstačius didumą to, kas sugriauta, tyčinis maisto nesiuntimas į Vokietiją lėmė, kad lėtos mirties tikrai sulauks dar galybė gyventojų. Tęsdamas pirmtakų politiką, Harry’is Trumanas ir Clementas Attlee leido Jaltos susitarimams ir Morgenthau planui diktuoti pokario Vokietijos ateitį.

JAV vyriausybė generolui Eisenhoweriui rašė, kad neturi būti imtasi priemonių „Vokietijai atkurti ir palaikyti bei jos ekonomikai sustiprinti“. Turi būti ne tik neleista įvežti maisto iš išorės, bet ir kariams uždrausta „duoti, parduoti ar keistis“ maistu su badaujančiais. Vokietijos ir taip menki pajėgumai išsimaitinti buvo dar labiau susilpninti neleidus jai įsigyti grūdų sėjai, trąšų, degalų, naftos ir ūkio technikos dalių. Apskaičiuota, kad dėl dirbtinai sukelto bado netrukus mirs apie trisdešimt milijonų vokiečių. Išgyvenę karą, vokiečiai, dar prieš pasiduodami pradėję badauti, dėl išlikimo kovojo ir dabar, taikos metu.

Kad badaujantys vokiečiai negalėtų pasinaudoti amerikiečių maisto liekanomis, kariuomenės virėjai į maisto atliekas įdėdavo muilo. O kai kuriems kareiviams malonu buvo leisti laiką trupinius ar kramtytas gumas mėtant išbadėjusiems vaikams.
Ištrauka iš knygos „Pragaro audra“

„Iškankinta alkio, skaudančiomis pėdomis šlepsėjau namo... – dienoraštyje rašė Berlyno gyventoja. – Eidama įsiminiau apsunkusių, išbadėjusių akių žvilgsnius. Rytoj vėl eisiu ieškoti dilgėlių. Tai turėdama omenyje, ieškau kiekvieno žalio lapelio.“

„Maisto ieškojimas nustelbė visus kitus praeities rūpesčius, – pridūrė Lali Horstmann. – Svarbu buvo tik dabartis.“

Kai miesto gyventojai mito piktžolėmis, dirbantys žemę buvo priversti ieškoti šakninių daržovių, uogauti ir rinkti laukuose javų varpas. „Galėjai matyti, kaip seni vyrai, moterys ir vaikai, – pasakojo liudininkas, – nuo žemės ėmė po grūdą ir nešė.“

Netrukus išryškėjo prastos mitybos padariniai. Vienas sukrėstas liudininkas rašė:

Jie sulyso, pasidarė kaip skeletai. Drabužiai tiesiog kabojo ant kūnų, rankos drebėjo lyg pažeistos paralyžiaus, rankų raumenys sunyko, elastingumą praradusi oda sukrito, o sąnariai buvo išsikišę. Vidutinio ūgio ir sudėjimo moteris svėrė gerokai mažiau nei 50 kilogramų. Dažnos vaisingos moters svoris būdavo ne daugiau nei 30 kilogramų.

„Mes dabar tikrai badavome.... – pasakojo Ilsė McKee. – Dažniausiai buvome pernelyg silpni, kad pajėgtume darbuotis. Net laukti eilėse varganų maisto davinių būdavo per sunku.“

Nepaisydami įsakymų, dauguma sąjungininkų kareivių vaikams slaptai duodavo šokolado ar užsimerkdavo, kai vyresnieji vogė duoną. Tačiau kiti įsakymų laikėsi paraidžiui. „Dažnai matydavome, – prisiminė vienas eilinis, – kaip vokiečių moterys, iki alkūnių įkišusios rankas į šiukšlių dėžes, ieškojo ko nors valgoma, jei jų nenugindavo šalin.“

Kad badaujantys vokiečiai negalėtų pasinaudoti amerikiečių maisto liekanomis, kariuomenės virėjai į maisto atliekas įdėdavo muilo. O kai kuriems kareiviams malonu buvo leisti laiką trupinius ar kramtytas gumas mėtant išbadėjusiems vaikams.

Daugeliui aukų, ypač seniems ir mažiems, maldauti ir vogti buvo taip sunku, kad tūkstančiai jų palengva grimzdo į paskutinę, lemtingą apatiją, po kurios ateidavo mirtis.

„Dauguma jaunesnių nei dešimt metų vaikų ir tie, kuriems daugiau nei šešiasdešimt, neišgyvens ateinančios žiemos, – pripažino vienas amerikietis 1945 metų spalį.

„Gimusių negyvų vaikų skaičius artėjo prie gimusių gyvų, o ir šių daug mirdavo per kelias dienas, – apie tragediją pasakojo liudininkas. – Gimę normalaus svorio tuoj jo netekdavo ir netrukus mirdavo. Motinos gimdydamos labai dažnai prarasdavo tiek daug kraujo, kad neišgyvendavo. Kūdikių mirtingumas pasiekė siaubingą 90 proc. lygį.

Perskaitę tokius reportažus amerikiečių ir britų spaudoje, žmonės buvo šokiruoti, sukrėsti ir pasipiktinę slapta jų vardu vykdomomis skerdynėmis.
Ištrauka iš knygos „Pragaro audra“

„Milijonai vaikų mirs, jei neatsiras užtektinai maisto, – pasakojo po Vokietiją važinėjantis amerikiečių dvasininkas. – Frankfurte vaikų ligoninėje iš šimto buvo atskirti dvidešimt penki vaikai. Šitie buvo maitinami, kad nenumirtų. Jau geriau tinkamai pamaitinti 25 ir leisti jiems trumpai gyventi, nei iki galo nepamaitinti viso šimto, leisti jiems trumpai pagyventi, o paskui išmirti.

Chicago Daily News korespondentas iš Vysbadeno rašė:

Sėdėjau su moterim ir žiūrėjau, kaip jos aštuonerių metų duktė žaidžia su lėle vežimėlyje – vieninteliais žaislais. <...> Jos kojos smulkutės, sąnariai atsikišę. Iš rankų likę vieni kaulai, oda išdžiūvusi, akys pajuodusios, įdubusios ir suvargusios.

– Ji atrodo nekaip, – pasakiau.

– Šešeri metai karo, – atsiduso motina tyliu, šiurkščiu, tada gan įprastu balsu. – Ji neturėjo progos. Joks vaikas neturi. Jos dantys prasti. Labai greitai suserga. Taip, ji juokiasi ir žaidžia, bet greitai pavargsta. Ji niekada nėra patyrusi, – sudrėksta motinos akys, – kas yra būti sočiai.

– Ar iš tiesų karo metais buvo taip blogai? – paklausiau.

– Ne taip blogai, – ji atsakė, – bet vis tiek nieko gera. O dabar štai man buvo pranešta, kad sumažins duonos davinius. Ką mums visiems daryti? Mes iškentėjome šešerius metus. Mylime savo šalį. Mano vyras žuvo – tai jo antrasis karas. Mano vyresnėlis kalėjime Prancūzijoje. Kitas sūnus neteko kojos. <...> O dabar. <...>

Tai sakydama ji jau verkė. Mažajai mergaitei daviau „Hershey“ šokolado plytelę, ir ji, laikydama ją rankoje, iš džiaugsmo pravirko. Tada ir aš susigraudinau.

Perskaitę tokius reportažus amerikiečių ir britų spaudoje, žmonės buvo šokiruoti, sukrėsti ir pasipiktinę slapta jų vardu vykdomomis skerdynėmis. Nepatenkintas JAV valstybės departamentu, kad oficiali ataskaita nebuvo viešai aptarta, Misisipės senatorius Jamesas Eastlandas galiausiai pripažino:

Atrodo, tyliu sąmokslu siekiama nuo žmonių nuslėpti tikrąją padėtį Europoje, neleisti mums sužinoti, kas vyksta šiame žemyne ir kokia yra mūsų politika vokiečių atžvilgiu. <...> Ar tikrieji faktai nėra nuslepiami, nes mūsų politika yra tokia žiauri, kad jos amerikiečiai nepalaikytų?

Pone prezidente, ką mums reikia nuslėpti? Kodėl faktai nepasiekia Amerikos gyventojų? Nėra jokios pateisinamos priežasties, kuri leistų tokį slaptumą. Ar mes nesivadovaujame kerštingos neapykantos politika, kuriai, jei žinotų tikrąsias jos nuostatas, nepritartų amerikiečiai?

Pasipiktinęs Wiliamas Henrey’is Chamberlainas rašė, kad ši žudikiška programa „turėjo aiškų sadistišką siekį vokiečiams sukelti kuo daugiau skausmo, neskirstant jų pagal atsakomybę už nacių nusikaltimus“.
Ištrauka iš knygos „Pragaro audra“


„Taip“, – atsakė rūmų kolega Indianos senatorius Homeris Capehartas:

Negalima paneigti fakto, kaip tik to fakto, kad šios vyriausybės politikoje slapta ir konspiracinė klika iki šiol vykdė ir vis dar vykdo kampaniją sutraiškyti ir suskaidyti šią nuniokotą šalį. Ši klika, kaip dėl lavono kruvinų vidurių kovojanti gauja hienų, vedama sadistiškos ir fanatiškos neapykantos, nepaisydama padarinių, siekia sunaikinti vokiečių tautą su visais vokiečiais. <...>

Ciniškas ir akiplėšiškas... ne tik... Potsdamo nuostatų, bet visų Dievo ir žmonių įstatymų išniekinimas buvo sąmoningai sumanytas su tokia piktavališka klasta ir tokiais demoniškais įgūdžiais, kad patys amerikiečiai tapo įvelti į šiuos mirtinus tarptautinius spąstus. <...>

Ši administracija sąmoningai vykdė masinio badavimo politiką, kuri nedarė jokio skirtumo tarp nekaltų, bejėgių ir nusikaltusių.

Lygiai taip pat pasipiktinęs Wiliamas Henrey’is Chamberlainas rašė, kad ši žudikiška programa „turėjo aiškų sadistišką siekį vokiečiams sukelti kuo daugiau skausmo, neskirstant jų pagal atsakomybę už nacių nusikaltimus“.

Netikėta, kad vienas iš šaižiausių balsų prieš vykdomą tylųjį genocidą buvo įtakingo žydų žurnalisto Victoro Gollanczo. Londono leidėjas aiškino, kad svarbu buvo ne žmogaus „provokiška“ ar „antisovietinė“ nuomonė, bet tai, ar jis „prohumaniškas“.

Aišku viena... kad mes verčiame badauti vokiečius. <...> Kiti, įskaitant mus pačius, gyvename patogiai arba mumis pasirūpina, o vokiečiams trūksta net būtiniausių dalykų pragyventi. Jei tektų rinktis nepatogumus ar kančią, vokietis turi kentėti, jei – kančią ar mirtį, vokietis turi mirti.

Gollanczas manė, kad badas buvo nekompetencijos ir abejingumo rezultatas, o ne sąmoningas veiksmas, tačiau kiti su tuo nesutiko.

„Atvirkščiai, – piktinosi Chicago Daily Tribune, – tai gerai apgalvotų veiksmų padarinys. Jaltoje dėl to konkrečiai sutarė Rooseveltas, Stalinas ir Churchillis, o vėliau šią programą visu žiaurumu tęsė Trumanas, Atlee’is ir Stalinas. <...>

Laikui bėgant Vokietija išties sulaukė „tam tikro dėmesio“. 1945 metų pabaigoje britai leido Raudonojo Kryžiaus siuntiniams pasiekti jų zoną, vėliau tai padarė ir prancūzai. Po kelių mėnesių savo sektoriaus vartus nenoromis atvėrė ir Jungtinės Valstijos. Tačiau tūkstančiams vokiečių maisto jau neprireikė.
Ištrauka iš knygos „Pragaro audra“

Planas badu marinti vokiečius vykdomas pasitelkus Vakarų pasaulyje negirdėtą negailestingumą dar nuo mongolų užkariavimo laikų.

Dėl šios ir kitos kritikos sąjungininkai buvo priversti reaguoti. Išsiaiškinusi faktus, buvusio prezidento Roosevelto žmona Eleanora Roosevelt išsakė nuomonę, jog ji nematė kančių, kurias buvo galima laikyti „pakenčiamomis“. O generolas Eisenhoweris pažymėjo, kad visoje Europoje trūko maisto, ir Vokietija nuo to nukentėjo ne mažiau nei jos kaimynai. „Nors aš ir mano patikėtiniai manome, kad karo nusikaltėliai turi būti griežtai baudžiami... niekada nepritarėme nežmoniškam ir neamerikietiškam elgesiui su bejėgiais“, – tikino generolas, kai tuo metu tūkstančiai vokiečių mirė mirties stovyklose.

Sušalusių vokiečių civilių eilės prie anglių.
Sušalusių vokiečių civilių eilės prie anglių.
© Leidykla "Briedis"


Nors kai kurios tautos iš tiesų kentėjo nuo maisto stygiaus, niekas, išskyrus Vokietiją, nebadavo. Kai kurios šalys, tokios kaip Šiaurės Vokietijos kaimynė Danija, maisto turėjo netgi per daug ir tereikėjo Eisenhowerio įsako, kad tonos jautienos būtų išsiųstos į pietus.

„Anglija nebadauja... – New York News aiškino Robertas Conway. – Prancūzijos padėtis geresnė nei Anglijos, o Italijos geresnė nei Prancūzijos.“

Kai Naujojo Džersio senatorius Albertas Hawkesas prezidento Trumano maldavo užkirsti kelią katastrofai ir leisti privačios pagalbos siuntoms pasiekti Vokietiją, Amerikos vadovas išsisukinėjo, o galiausiai nutraukė senatorių:

Nors visai netrokštu būti nepateisinamai žiaurus Vokietijai, nejaučiu jokios užuojautos tiems, nuo kurių rankos dėl bado, ligų ir tiesiog žmogžudysčių, neskaičiuojant paties karo destrukcijos, užgeso daugelio žmonių gyvybė. <...> Manau, kad... niekas neturi būti verčiamas sumokėti už Vokietijos kaltes kaip pati Vokietija. <...> Galiausiai priešiškos šalys sulauks tam tikro dėmesio.

Laikui bėgant Vokietija išties sulaukė „tam tikro dėmesio“. 1945 metų pabaigoje britai leido Raudonojo Kryžiaus siuntiniams pasiekti jų zoną, vėliau tai padarė ir prancūzai. Po kelių mėnesių savo sektoriaus vartus nenoromis atvėrė ir Jungtinės Valstijos. Tačiau tūkstančiams vokiečių maisto jau neprireikė.

Leidykla „Briedis“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Patenkintas Jasikevičius „gražuolių“ matyti „Žalgiryje“ nenori: turime iš naujo tapti žvėrimis specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (6)

Kauno „Žalgiris“ pademonstravo įspūdingą žaidimą puolime bei atidarė pergalių sąskaitą...

Sostinės pakraštyje – garsių prekių ženklų išparduotuvė, apie kurią nenorėtumėte niekam prasitarti (156)

Pasakoti ar nepasakoti – štai kur klausimas, kai kalba nukrypsta apie neseniai duris pravėrusias...

Orai: anticiklono įtaka Lietuvoje menks (1)

Ruduo mūsų norų nepaiso, teks susitaikyti, jog ketvirtadienis – paskutinė spalio diena, kai...

Mistinė vieta, apie kurią žino retas vilnietis: užsieniečiai čia plūsta tūkstančiais (76)

Retas vilnietis žino apie namą, stovintį Antakalnio V. Grybo gatvės Vaikų namų teritorijoje,...

Šaro rimbas padėjo: „Žalgiris“ Stambule parodė tikrąjį savo veidą (243)

Kauno „Žalgiris“ trečiadienio vakarą Stambulo „Sinan Erdem Dome“ arenoje ieškojo pirmos...

Spekuliantai pelnosi krentant Džeimso Bondo automobilio gamintojo akcijoms (14)

Galbūt investuotojams Džeimso Bondo automobilis ir patinka, bet gamintojo akcijomis jie spekuliuoja...

Draugystes pamiršę, bet Šaro pamokas įsiminę žalgiriečiai: norėjosi atsikratyti įtampos specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (1)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai neslepia – pergalė prieš Stambulo „Anadolu Efes“ komandą...

Liberalai panaikino Šimašiui palankų sprendimą narystė partijoje gali būti sustabdyta (160)

Remigijui Šimašiui paskelbus, kad antrosios kadencijos Vilniaus miesto mero kėdėje jis sieks su...

Metė siaubingus kaltinimus medžiotojo pašautam dviratininkui – mama vadina monstru ir gailisi, kad tiek mažai kankinosi buvusi mergina kaltina žvėrišku elgesiu (31)

Netekties palaužta dviratininko iš Didžiosios Britanijos Marco Suttono, kurį per klaidą Alpės...

Adomaitis: pametame kažkur galvas – nežinau, kaip paaiškinti (62)

Vilniaus „Ryto“ sirgaliai likus pusei minutės iki ketvirto kėlinio pabaigos traukė ne pergalės...