aA
„Lukašenka maladėc, gerai tvarkosi. Jokios korupcijos, geležinė tvarkelė. Reikia ir mums tokio vado“, – per šventes dėdžių politines įžvalgas galima išgirsti susirinkus prie stalo. Citata atspindi postdiktatūrinėse valstybėse gajų tvirtos rankos ilgesį, kurio ilgisi politinio pliuralizmo sąlygose savęs nerandantieji.
Tomas Vaitelė
Tomas Vaitelė
© A. Ufarto nuotr.

O Lukašenkos rykštė galėjo kristi ir ant Lietuvos. Prieš daugiau nei šimtmetį liūdnos atminties Vinco Kapsuko-Mickevičiaus ir bolševikų buvo stumta idėja kurti bendrą Baltarusijos ir Lietuvos valstybę su neakivaizdžiu centru Maskvoje.

1919 metais politinė manipuliacija žlugo: Lietuva sunkiai, tačiau išsikovojo savo valstybingumą, o Baltarusija, deja, taps kažkelinta sovietine respublika.

Tiesa ir tai, kad daliai toks išsiskyrimas galėjo atrodyti atvirkščiai – gi pavėluoto tautinio atgimimo kamuojama Baltarusija nuėjo tiesiai į kraujuojančių bolševikų žadamą „šviesų rytojų“, o Lietuva pasirinko savo valstybę kurti nuo pamatų, kurie, tenka pripažinti, klojosi sudėtingai.

Galiausiai neatlaikėme ir papuolėme ten, kur Baltarusijos TSR egzistavo jau apie 20 metų. Tik prapuolėme laikinai ir nepamiršome – braškant milžinui molinėmis kojomis garsiai šaukėme ir vijome okupantus namo.

Nepaisant manipuliacijų „savarankiška tautos valia“, Lietuvos pavergimo programa sovietams sekėsi gerokai sunkiau. JAV dirbantis istorikas Sergejus Žukas savo darbuose išskiria tų trijų baltiškųjų sovietinių respublikų unikalumą – esą net pati Maskva į Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupuotas teritorijas žiūrėjo kaip į Vakarus. Galima ir nesutikti, tačiau tie dvidešimt dveji nors ir sudėtingo, tačiau mūsų valstybingumo metai turbūt lėmė tai, kad Baltijos kelias baigėsi, deja, Vilniuje, o ne Minske.

Apie KGB veiklą Lietuvoje primena istorikų darbai, nesibaigiančios bylos dėl veiklos ir Vilniuje esantis muziejus. Tuo tarpu Baltarusijoje KGB yra tebeveikianti jėgos struktūra.
Tomas Vaitelė

Tada atėjo 1991 metų gruodis ir „šventė“ Belovežo girioje. Ukraina ir Baltarusija sėsdamos prie vieno stalo su merdinčiu Sovietų sąjungos likučiu nusprendė sutartimis išformuoti seniai mirusią imperiją, bet užsinėrė kilpą ir liko ryškioje rusiškos įtakos šviesoje.

Tuometinis Baltarusijos vadovas Stanislavas Šuškevičius netaps baltarusiškuoju Landsbergiu. Viltys buvo sietos su „jaunu ir perspektyviu“ trisdešimt devynerių metų lyderiu, kurio legendą pagimdė postsovietinėse šalyse populiariu laikytas kovos su korupcija mitas.

Prieš 26-erius metus Aliaksandras Lukašenka taip pat surinko 80 proc. rinkėjų balsų. Tikėtina, kad 1994-aisiais „batka“ tuos balsus iš tiesų surinko.

Laikas bėgo, o galių pas šaunuoliu laikomą „batką“ atsirasdavo vis daugiau, Baltarusijoje darėsi vis niūriau. Apie KGB veiklą Lietuvoje primena istorikų darbai, nesibaigiančios bylos dėl veiklos ir Vilniuje esantis muziejus. Tuo tarpu Baltarusijoje KGB yra tebeveikianti jėgos struktūra. OMONo liūdna atmintis kelia sąsajas su kruvinais Sausio 13-osios įvykiais – Minske OMONas čia pat, už lango, vakar, šiandien ir rytoj.

„Lukašenka maladėc“ per giminės šventes rėkiantis dėdė galbūt iš tiesų žavisi jėgos ir smurto panaudojimu kaip problemų sprendimu. Galbūt dėdė turi kelis sūnus ar dukras, kurie gimė jau tada, kai „batia“ valdė šalį.

Lietuviai irgi išeina į gatves, irgi šaukia, kad tas ar anas meluoja. Tik yra vienas didelis skirtumas – smurtas prieš mus, laisvą tautą, taptų tokiu skandalu, kad greičiausiai tektų skelbti naujus rinkimus.
Tomas Vaitelė

Lietuvoje gyvenančio dėdės sūnūs ar dukros šią ar kitą savaitę turbūt nebus įkišti į karcerį su dar keliom dešimtim protestuotojų, nes dėdė gyvena Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, o gal Vokietijoje. Kaip ir jo atžalos, kurios nei į Baltarusiją, nei į Rusiją nevažiuos geresnio gyvenimo ieškoti.

Dėdė ima telefoną ir internete susiranda kokius ten baltarusių pateiktus duomenis apie padėtį šalyje. Primeni dėdei, kad Minske tokios galimybės neturėtum – internetas atjungtas jau savaitę. Dėdė toliau ieško geležinių argumentų savo mėgiamo personažo gynybai paremti. Sunku dėdei pripažinti, tačiau nieko gražaus ten nėra. Bet dėdė kažkodėl ilgisi senojo KGB ar OMONo, „draugiškų“ teismų darbovietėje už leptelėtą frazę.

„Lukašenka maladėc“ yra stabas, kurį užsimojo versti kartos, kurias ūsuotas diktatorius augino. Prezidentu Lukašenka yra jau 26-erius metus.

Tiek pat ar net daugiau metų yra kartai, kuri tą vieną ir amžiną valdovą prisimena. Rodos, viskas būtų tvarkoje, per šimtmetį „pavergtojo proto“ visuomenė turėtų susiformuoti, kurią užburia iš viršaus nuleisti skaičiai apie pasiekimus ir pažangą.

Bet šiai nedėkingai kartai kažkas negerai. „Išlepinta ir kurstoma Vakarų“ (kažkur girdėta, ne?) eina ir šaukia, kad tarakonas melagis ir viskas suklastota.

Lietuviai irgi išeina į gatves, irgi šaukia, kad tas ar anas meluoja. Tik yra vienas didelis skirtumas – smurtas prieš mus, laisvą tautą, taptų tokiu skandalu, kad greičiausiai tektų skelbti naujus rinkimus. Galite nesutikti, tačiau mano kukliu įsitikinimu tai ir yra tas pagrindinis istorijos momento skirtumas – 1920-ieji metai. Metai, kuomet mes pradėjome mokytis tvarkyti reikalus patys, o Baltarusija žengė žingsnį atgal, kurio pasekmes matome šiandien ir matysime dar ilgai.

Politikoje įprasta klišė, kad su „kaimynais reikia draugauti“. Ta draugystė – ne pagalba režimui ir jo praplikusiam diktatoriui, o piliečiams, kurie bando išsikovoti tai, ką mums pavyko 1988-1990-aisiais.
Tomas Vaitelė

Į smurtą Minsko, Gardino, Bresto gatvėse žiūrime su siaubu. Kaip taip galima? Tačiau lygiai taip pat kai kurie negaili simpatijų tam paprastam „batkos“ nuoširdumui, kuomet šis, pasipuošęs „Audimo“ sportiniu kostiumu, kiša morką Stevenui Seagalui, kurio atminimą tik ir palaiko skandalingi ryšiai su Rytų diktatoriais.

„Lukašenka maladėc“ yra daug giliau nei tik frazė prie šventinio stalo. Tas pats „Audimo“ sportinis kostiumas yra kur kas daugiau. Kad ir kokia sunki situacija už kelių šimtų kilometrų bebūtų, „rūpestingai“ dėdami vėliavėles ant profilio nuotraukų mūsų verslo elitai tikisi, kad smurtas baigsis ir fūros su eksporto produktais toliau sėkmingai pildys lietuviško biudžeto eilutes.

Politikoje įprasta klišė, kad su „kaimynais reikia draugauti“. Ta draugystė – ne pagalba režimui ir jo diktatoriui, o piliečiams, kurie bando išsikovoti tai, ką mums pavyko 1988-1990-aisiais. Buvo Ukraina, buvo Gruzija, o dabar Baltarusija. Daliai tų į karcerius sumestų protestuotojų Lietuva tampa pavyzdžiu. Ir ne kokiu pavyzdiniu kolūkiu, o pavyzdine valstybe, iš kurios tikimasi pagalbos ir užtarimo, ne tik trąšų ar sportinių kostiumų.

Taip tam dėdei ir pasakykit. Ir dar vaizdų parodykit, kaip tas „Lukašenka maladėc“ veikia praktikoje.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(89 žmonės įvertino)
4.0674

Top naujienos

Daiva Žeimytė-Bilienė, laida „Iš esmės“, Virginija Spurytė

Įvardijo juodžiausią konflikto Ukrainoje scenarijų: tada Rusija pradės pasaulinį karą

Kremliuje įvyko lūžis, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prisijungė prie karo partijos,...

Elektros sąskaitas sumažinti norintys daugiabučių gyventojai imasi ir neleistinų veiksmų: įspėja apie baudas

Kylant elektros energijos kainoms, gyventojai ima svarstyti apie žaliąją energetiką. Saulės...

Verslas PliusCraig Stirling ir Elena Mazneva

Energetinė krizė Europai gresia būti tokia pat skausminga kaip 2009-ųjų krizė

Ekonominė žala dėl Rusijos dujų tiekimo sustabdymo Europoje sparčiai kaupiasi ir galiausiai gali...

Putino ir Lukašenkos susitikimas: panašu, jog derėtasi itin svarbiais klausimais (7)

Su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje susitikęs Vakarų nepripažįstamas Baltarusijos...

Raimondo vėžys niekaip nepasidavė gydymui: kai atrodė, kad visos galimybės išsemtos, sužibo nauja viltis

45-erių metų kinologas iš Plungės rajono Raimondas Aponkus prieš keliolika metų ties raktikauliu...

Alma Adamkienė pateko į ligoninę, įtariama COVID-19 infekcija (4)

Prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma Adamkienė vėl pateko į ligoninę.

Vytautas Landsbergis – ligoninėje

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis –...

Parengė Dalia Vaitkutė-Šiaulienė

Mokslas ar mistika: iš šio ežero pasemti vandens neįmanoma, o jo atsigėrusius ištinka mirtis

Mūsų planetoje gausu paslaptingų ir mistiškų vietų, ežerai – ne išimtis. Paslaptingi ežerai...

Jurga Grigienė

Padavėjai atskleidė kavinių triukus ir paslaptis: kokių patiekalų geriau neužsisakinėti ir kaip suprasti, kad jus mausto (3)

Ne paslaptis, kad kylant kainoms dažnas mūsų apsilankymus kavinėse ir restoranuose retiname. O jei...