Tomas Sinickis. Mūsų šalį išgelbės rašytoja-pranašė

Kažkas kažkur kažkada yra pasakęs, kad jei kultas išlieka gyvas pakankamai ilgai, jis tampa religija. Nors „Šeimų sąjūdis“ kažkuo primena į bažnyčią panašią organizaciją, antivaksinaciją religija kol kas sunku pavadinti. Trūksta šiek tiek dramos: kankinių arba (dar geriau) mesijo. Laimei, kandidatų į mesijus netrūksta.

Ypač džiugu, kad į pirmaujančias kandidatų į mesijus pozicijas išsiveržė moteris – Nida Vasiliauskaitė. „Mes sirgsime. O jei mirsime, tai kaip laisvi žmonės“ turėtų patekti į 2021-ųjų skambiausių frazių sąrašą. Bravo.

Nors intencija aiški, ji tik iš dalies teisinga. Ar gali būti laisvas žmogus tas, kuris vis dar eina į darbą, kada jam liepia, važinėja po gatves pagal nustatytas taisykles, nesmurtauja šeimoje (nors labai nori) ir – svarbiausia – moka mokesčius valstybei? Aš nežinau. Išvis apie laisvę mažai suprantu. Bet būtų labai įdomu sužinoti naujojo sąjūdžio nuomonę. Gal ir ten yra vietų, kur galima tobulėti.

Šitas fenomenas dar mane džiugina dėl to, kad jis man priminė vieną gražiausių ideologijų, apie kurią viena ausim teko girdėti mokykloje. O džiugina todėl, jog dabar jau aišku, kad lenkai vis dėlto kažką gero Lietuvai paliko. Dėmesio.

Pagrindinė Lenkijos romantizmo idėja – kaip visi žinome – buvo tai, kad Lenkija buvo pristatoma kaip „Tautų Kristus“, dažnai taip pat galima išgirsti „Tautų Mesijas“. Lietuva, beje, irgi tautų gelbėtojas, nes anuomet buvo Respublika. Kadangi kitaip padalijimų paaiškinti nebuvo įmanoma (kas gi norėtų blogo tokiai gražiai šaliai), buvo sugalvotas vienintelis logiškas paaiškinimas: turime atkentėti už visus, toks mūsų pašaukimas.

Jei teisingai suprantu, iš ten išsirutuliojo šūkis „už jūsų ir mūsų laisvę“. Todėl lenkų (ir lietuvių) karininkai noriai kovodavo kitų valstybių nepriklausomybės kovose – panašiai, kaip dabar bušido kovotojai važinėja po pasaulį. Ir po to įvyko dar įvairių nutikimų, karininkai patyrė įdomių nuotykių, gyvenimai buvo apipinti gražiais mitais ir legendomis ir galiausiai Australijos aukščiausia kalva buvo pavadinta Kosciuškos garbei. Rekomenduoju aplankyti, kai bus galima.

Lenkų romantizmo centrinė figūra buvo poetas (arba rašytojas) pranašas. Kas jis toks buvo anuomet, visi žinote. O kas nežino, tas gali nueiti prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje ir pažiūrėti savo akimis bei pasigrožėti tuo, kas liko iš Adomo Mickevičiaus atminimo.

Tai štai. Kaip bebūtų keista (ir tuo pačiu džiugu), pasirodo, kad XIX amžiaus romantikų pranašystės pildosi prieš mūsų akis. Mūsų šalį išgelbės rašytojas-pranašas. O kadangi dabar ne XIX, o XXI amžius, žinoma, tai bus rašytoja-pranašė.

Dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių kankinių galimai mirs. Bet mirs už Lietuvą. Staiga Sodros ateitis ir ateities pensijų našta nebebus nepakeliama. NT pasiūla šaus į viršų, kas turėtų kainas pastumti žemyn ir jaunimas vis dėlto galės įsigyti namus, skirtingai nei aš maniau Šalis lengviau atsikvėps. Ir viskas dėl kilnios kulto (o gal ir religijos) ideologijos, kurios pamatus padėjo lenkų romantikai. Man rieda ašaros per abu skruostus.

„Mes sirgsime. O jei mirsime, tai kaip laisvi žmonės“. Aš – dukart skiepytas. Jei būtų kokia nors galimybė atsivaksinti, atsivaksinčiau ir mirčiau kartu.