Vos pradėjome maldauti, kad Prezidentūra (toliau – Motina) ir Vyriausybė (toliau – Tėvas) pradėtų kalbėtis ir pabandytų išsaugoti santuoką dėl atžalų (toliau – Vaikai arba Piliečiai), tuoj pat Motina apkaltino Tėvą, kad vasarą jis prisidirbo.
Motina pareiškė, kad Tėvas galimai tyčia nepaskiepijo Vaikų, nors galėjo ir privalėjo. Motina aiškiai jam pasakė, kiek Vaikų paskiepyti (ir ką parnešti iš prekybcentrio, į kurį dabar išvis neįmanoma nueiti).
Tėvas pagalvojo: „Dievas mato, jau nebegaliu su ja, bet jei kažką pasakysiu, ims žliumbt prie visų“. O kadangi kaip tik vyko giminės balius, tiesiog pasakė, „iš pagarbos tau, nieko nesakysiu“.
Mama, rimtai? Tėvas mūsų nepaskiepijo, kad TAU pakenktų? Tu galvoji, mes nežinome, kas iš jūsų uždirba pinigus, juos kontroliuoja ir turi tikrą galią? Negalvok, kad tavo Vaikai tiek kvaili. Nors ir ne kiekvienas į Landsbergienės mokyklą eina, bet ir valdiškoj vis dar kažko išmokstam ir kažką suprantam – gerovės valstybėje gyvenam galų gale.
Juokas juoku, bet šiuo atveju Prezidentas pasielgė labai gudriai. Jis, kaip visi mylimiausi mūsų politikai, kaltę verčia kitiems ir – priedo – pozicionuoja save kaip auką. Dar ne Pakso lygio auka (didesnės aukos nėra) ir ne Uspaskicho, bet jau judama teisingu keliu. Vienu šūviu du zuikiai: (1) kaltas ne aš; (2) mane skriaudžia (tuo pačiu ir vaikus). Tipinis manipuliuojančios lietuvės elgesys. Jei taip toliau, antra kadencija garantuota, o po jos – ne viena biografinė knyga, dokumentinis serialas ir gal net vaidybinis filmas.
Premjerė nieko nepakomentuodama pasielgė neprotingai. Ta prasme, Motina verkia! Ir viskas, ką Tėvas išspaudė, buvo daugmaž „ai, patylėsiu“?! Aš suprantu, kad premjerei atrodo, kad ji pasielgė tinkamai (ir tai yra tiesa), bet tinkamai nereiškia išmintingai. Kad jau Motina nori užsukti beprotybės karavaną, reikia jai atvežti visą cirką.
Pasiūlymas sukurti specialią darbo grupę, kurios vienintelis tikslas būtų išsiaiškinti, kas gi vasarą užkirto kelią Prezidento tikslų įgyvendinimui, būtų kaip tik tas cirkas, kuris prablaškytų įtarimų kamuojamą Motiną. Galėtų toje grupėje pasikapoti ir Karbauskis su Majausku, ir būrys kitų nieko neveikiančių individų. Bent turėtų užsiėmimą.
Kodėl tokios grupės nebus? Kodėl pasiūlymo jos suburti Piliečiai neišgirs? Nes šiuo metu premjero kėdėje ne Butkevičius ir ne Skvernelis, o Jakeliūnas nėra konservatorius ir, be to, šiuo metu, sakykim, dirba Europos Parlamente.
Premjerės problema – ji bando dirbti, o Motina atėjo politikuoti. Tėvas dirba. Motina nori pakalbėti. Motinos toks darbas. Burbėti. Visiems pažįstama. Keista, kad nesuprantama.
Kita vertus, visa tai taip pat gali signalizuoti kur kas rimtesnę problemą. Kai kurie žmonės kaltina Motiną narcisizmu. Sako, kad Prezidentas mano, kad visas pasaulis sukasi vien aplink jį. Visi jo atidžiai klauso, myli ir nekenčia vienu metu. Jis – svarbiausias.
Bet čia gali būti kitas atvejis. Dažnai, kai esi ne savo vietoje ir tą suvoki, vieną dieną pradedi jaustis nesaugiai, nepatogiai. Tuomet ir atrodo, kad visi nori tau pakenkti. Kalbu iš patirties, nes man taip yra buvę daug kartų. Esi lyg pečius apnuoginusi lietuvė gražuolė konservatyvios arabų šalies sostinės turgaus aikštėje, apsupta barzdotų žmonių su akmenimis rankose.
Įdomu yra tai, kad visa tai mes jau vieną kartą matėme. Įsimintiniausias susireikšminimo dėl nepatogumo atvejis mūsų mylimos šalies politikos istorijoje buvo tuomet, kai ponas Valinskas visiems priminė, kad jis yra „vienas iš trijų svarbiausių pareigūnų“.
Po to ponas Valinskas grįžo daryti tai, kas jam sekėsi iki tol ir sekasi geriausiai toliau – dalinti auksinius svogūnus.
Ar toks pat likimas ištiks mūsų Motiną? Ne. Valinskas vis dėlto be egocentriško tikėjimo, kad yra šventosios trejybės dalis, turi kritinį mąstymą ir dar kelis kitus gabumus. Motina, panašu, nelabai.
