Kam derėtis, jei iš tikrųjų egzistuoja teisingas atsakymas į šį klausimą? Kaip visada, teisingą atsakymą jums pateiksiu aš. Štai jis. Teisingas atsakymas į klausimą „koks yra tinkamas pensinis amžius?“ yra „nulis“. Nėra jokio pensinio amžiaus. Ir negali būti.

Laikas mums visiems nusiteikti, kad dirbti mes turėsime tol, kol bent kažkokiu būdu sugebėsime generuoti pajamas. Net jei tas darbas bus išmaldos prašymas – kas, beje, irgi reikalauja atitinkamo pasiruošimo, tam tikrų įgūdžių bei, kaip bet koks kitas užsiėmimas, plano įvykdymo – dirbti mums reikės iki paskutinio atodūsio. Nuo darbo į mišką lietuvis nepabėgs, kad ir kaip norėtų.

Pensininkų turi mažėti. Jau ne kartą rašiau, kad kiekviena krizė – ar tai būtų pandemija, finansų krizė ar bet kokia kita – priveda prie tų pačių rezultatų: didesnės atskirties tarp turtingųjų ir vargšų, augančios valstybės skolos, brangesnio nekilnojamojo turto ir dar didesnio žmonių įsiskolinimo lygio.

Visa tai kažkas turės padengti. Kaip visada, pagalbos tikimasi iš tų, kurie prieštarauti tam negali. O prieštarauti negali dėl to, kad jie dabar į pradines mokyklas eina ir niekam neįdomi jų nuomonė, o juo labiau – ateitis. Kaip ne kartą buvo sakyta, didėjanti finansinė našta, kurią mes patys jaunimui užkraunam, skatins juos kasti dar gilesnę demografinę duobę. Vaikai yra prabanga. Ir niekas šito labiau nepajus ir geriau nesupras negu mūsų vaikai (nebent jų pačių vaikai).

Problema yra ne vien tame, kad pensininkų skaičius neišvengiamai augs, bet taip pat tame, kad tuo pat metu darbingo amžiaus žmonių skaičius trauksis. Aišku, galima būtų pasiūlyti darbinti nuo, tarkime, keturiolikos. Bet vargu, ar net Laisvės Partija išdrįstų tiek laisvės pasiūlyti.

Galų gale panašu, kad viskas susiveda į darbo jėgos judėjimą. Jei kažkada neprasidės rimta imigracija, dirbti mums reikės visą laiką. Imigracijos mes, žinoma, nelabai norime. Ukrainiečius dar kažkaip toleruojame. Bet vargu, ar Lietuvoje artimiausiu metu prieglobsčio norės ieškoti kitų rasių arba religijų atstovai. Todėl reikia susitaikyti su tuo, kad, jeigu Lietuvai su imigracija ne pakeliui, Lietuvai turėtų būti pakeliui su nuliniu pensiniu amžiumi, t.y. su amžinu darbu. Nors gal tai ir nėra taip blogai, kaip atrodo.

Labai svarbu pakeisti požiūrį į pajamas senatvėje. Požiūrį galime pradėti keisti kiekvieną dieną kalbėdami paprastą mantrą: „niekas, išskyrus mane patį, man pensijos nemokės“. Pakartoję tūkstantį kartų, galbūt save įprogramuosime pradėti daryti bazinius dalykus asmeninių finansų srityje: planuoti pajamas ir išlaidas; ne vien taupyti, bet ir investuoti; nesiskolinti nereikalingoms išlaidoms (pvz, atostogoms, vestuvėms); nepirkti naujų automobilių; surasti hobį, kuris neša pajamas; netingėti uždirbti papildomus 10 proc. metinių pajamų iš užklasinės veiklos; investuoti į save ir t.t.

Kodėl visa tai svarbu? Tai svarbu, nes nulinio pensinio amžiaus koncepcija taip pat reiškia, kad kiekvienas savo pensinį amžių turi nusistatyti pats. Dabar tuo rūpinasi valstybė, t.y. valdžios moterys ir vyrai, kuriuos mes visi kartu choru kritikuojame. Mes netikime, kad jie moka sakinį be klaidų parašyti, bet kažkodėl reikalaujame, kad mums orią senatvę užtikrintų. Ar mes nusipelnome orios senatvės už tokį kvailą elgesį?

Kiekvienas lietuvis yra pakankamai protingas, kad pats susiorganizuotų sau gražų gyvenimą ir orią senatvę. Pradėkite šiandien.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (349)