Vienas tokių gimė 1982 metų gegužės 9 dieną (taip, atspėjote, tą dieną gimiau aš). Kitas gimė 13 metų anksčiau, bet dviem dienom vėliau (tiksliau – 12 ir 363 dienom anksčiau). Žodžiu, 1969-ųjų gegužės 11-ąją gimė Rolandas Kazlas.
Nors daugeliui priminti nereikia, jaunimui, skaitančiam šį kuklų tekstą, vis dėlto priminsiu, kad keturiasdešimto gimtadienio proga – 2009 metais – Rolandui Kazlui buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Kad jaunimas suprastų, kiek tai yra įspūdinga, pasakysiu tik tiek, kad kitąmet man sukanka keturiasdešimt ir aš tos premijos tikrai negausiu, nepaisant neįkainojamo indėlio į šalies muziką, kultūrą ir t.t. Lenkai tokias premijas gauna tik Lenkijoje.
Rolandas Kazlas, žinoma, yra teatro genijus. Bet daugelis mano kartos pacukų Rolandą Kazlą labiausiai pamena iš laidos „Nekenčiu reklamos“. Gaila, nerandu YouTube nuorodos, kad galima būtų jaunimo akiratį praplėsti. Tiems, kas nematė, matyt reiktų pasakyti, kad tai tiesiog absurdo komedijos žanro serialas apie žmogaus gyvenimą prie televizoriaus ir bendravimą su tuo pačiu televizoriumi.
Anuomet visi mes nemėgome reklamos. Iš tų sentimentų tikriausiai ir kilo pavadinimas „Nekenčiu reklamos“. Žiūrint filmą ji atsirasdavo, kaip įprasta, pačiose blogiausiose vietose: prieš žudynes, prieš sekso scenas ir pan.
2013-ais Harvard Business Review (HBR) rašė apie tai, kad – nežinau, kaip tiksliai išverst – įsibraunanti/nepageidaujama reklama (angl. intrusive advertising) nėra labai efektyvi. Užuot motyvavusi vartotoją pirkti, ji kaip tik kartais veikė priešingai. Vietoj to buvo siūloma labiau atsižvelgti į vartotojų poreikius ir norus bei sustyguoti komunikaciją taip, kad žmogus matytų, ką nori matyti, būtent tuomet, kai jis nori tą matyti (ir t.t. ir pan.).
Iš viso šito rinkodarininkai išmoko naudoti slapukus (ir ne tik). Išmoko iki tokio lygio, kad galiausiai vartotoją užkniso, kad jį nuolat už akių seka. Slapukų naudojimas be vartotojo pritarimo iš pradžių tapo nepageidaujamas, o vėliau kai kuriose jurisdikcijose visai neteisėtas. HBR dabar jau rašo, kad ir modernūs metodai vis tiek yra per daug agresyvūs ir neveiksnūs.
Žodžiu, gali atrodyti, kad reklamos mes vis dar nekenčiame. Bet ne. Ne Lietuvoje. Jei ir yra nors vienas dalykas, kurį mes mėgstame, tai yra būtent reklama.
Rodyti ją savo socialinių tinklų paskyrose yra siekiamybė; žiūrėti jas – mėgstamiausia laisvalaikio praleidimo forma. Kažkada Olialia pupytėmis norėjome tapti. Dabar norime rodyti kremukus, lūpdažius, šampūnus ir t.t. O dar labiau norime į visa tai žiūrėti.
Akivaizdu, kad paklausa šiam, vadinkime tai turiniu, yra milžiniška. Pasiūla – irgi kažkodėl didžiulė. Jaunimas yra paskendęs svajonėse vieną dieną atsidurti pasiūlos pusėje. Profesionaliais įtakos darytojais, nuomonių formuotojais arba šiaip šortukais pasipuošusiais paprasčiausiais influenceriais nori tapti visi. Kad ši profesija netaptų tokių kaip aš senių patyčių objektu, mes turime sustiprinti šios profesijos reputaciją. Kaip?
Turi atsirasti asociacija – geriau, profsąjunga (šioje vietoje galėtų padėti ponas Sysas) – vienijanti visus šios profesijos atstovus. Ji reikalinga tam, kad gintų šių žmonių – toliau tekste vadinsiu juos Įtakdariais (nes jie daro įtaką) – teises. Tai galėtų būti kažkas panašaus į atlikėjų AGATA ar autorių LATGA. Tai galėtų vadintis Lietuvos Įtakdarių Teisių Gynimo Asociacija (LĮGA – „T“ išmetame, nes „LĮGA“ tiesiog geriau skamba). Beje, Didžiojoje Britanijoje yra analogas – The Creator Union.
Šioje vietoje reikia pabrėžti, kad šiek tiek kitokio profilio įtakdariai Lietuvoje jau egzistuoja. Tai yra taip vadinami įtakdariai teisėkūrai. Plačiau apie juos buvo rašoma šių metų balandį. Jie, žinoma, nėra tokie svarbūs kaip mūsų socialinių tinklų pažibos – tiesiog įtakdariai.
Įsteigus LĮGA, būtų galima apsirašyti LĮGA narių elgesio kodeksą. Vėliau – įsteigti LĮGA garbės teismą. Toks garbės teismas galėtų nuspręsti, ką daryti su girtais įtakdariais ir spręsti tarpusavio ginčus, pvz., išspręsti įsismarkavusį ginčą tarp Gurevičiūtės ir deMiko. Už uždarų durų. Nedarant gėdos visiems Lietuvos įtakdariams. Dabar gi tampo vienas kitą po teismus, kaip kokie Kvietkutė su Šedžiumi. Tai tikrai įtakdarių profesijos reputacijos negerina.
Taip pat LĮGA galėtų atstovauti savo nariams ginčuose su užsakovais. Patys suprantame, kad kiekvienas kremo gamintojas ar vandens gręžinio savininkas turi žymiai daugiau galios negu 170 cm ūgio ir 44 kg svorio gražuolė su bikiniu. Ji negali pati išsiieškoti pinigų, kuriuos jai skolingas vandens pilstytojas. Ji taip pat neturi laiko dalyvauti teismo posėdžiuose. Nes yra Maldyvuose! Kas jai padės? Jai padės LĮGA.
Jei būtų LĮGA, automatiškai būtų MĮTA – Metiniai ĮTakdarių Apdovanojimai. Jeigu Lietuva moka išrinkti metų orkaitę, mikrobangę ir šaldiklį, tai MĮTA metų debiutą išrinks be problemų.
MĮTA organizuotų Gediminas Jaunius, o transliuotų kažkuris TV kanalas, kurio pavadinime – trys rašytiniai simboliai (raidės ir/arba skaičiai). Būtų aišku, kas geriausias, kam daugiausia reikia mokėti, kokia apskritai yra industrijos padėtis. O skandalai, kurie kils po to, bus dar smagesni – ir pelningesni – negu visa M.A.M.A. skandalų suma trečiuoju laipsniu.
Tik nepasakokite man, kad jums tokie apdovanojimai nereikalingi. Labiau negu eurais, kiekvienas įtakdarys minta dėmesiu arba dėmesio trūkumu (angliavandenių seniai nevalgo, tad kuo daugiau maitintis).
Jei būtų LĮGA, būtų daugiau dėmesio skiriama pačiai industrijai, daugiau kolektyvinės komunikacijos: metiniais susirinkimai, pirmininkės rinkimai, intrigos, organizacijos skilimai ir t.t. Daugiau dėmesio, daugiau svarbos, daugiau pinigų, daugiau vertės, didesnis indėlis į visuomenę, meną ir kultūrą. Kilus krizei, LĮGA galėtų kreiptis į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją dėl subsidijų.
Jeigu jūs galvojate, kad aš juokauju, nes jau penktadienis, jūs smarkiai klystate. Įtakdariai – tai ne tik skudurai, lubrikantai, prezervatyvai ar energetiniai gėrimai. Įtakdariai – tai taip pat agitacija, skiepai, švietimas ir (dažnai) tamsumas. Kol kas toje erdvėje nėra jokios atsakomybės. Dar nėra taip blogai, kaip Lietuvos politikoje, bet nedaug trūksta.
Įtakdariai už atlygį daro įtaką žmonių sprendimams. Kartais – ne visada – tie sprendimai baigiasi liūdnai. Kartais įtakdariai keičia savo nuomonę; pvz. kitą dieną po rinkimų verkia iš laimės stovėdami prezidento pašonėje prezidentūroje, bet neilgai trukus prie tos pačios prezidentūros jau stovi su transparantais ir rėkia, koks prezidentas blogas. Aš norėčiau paaiškinimo.
Dar didesnio paaiškinimo reikėtų iš tų, kurių už atlygį reiškiama „nuomonė“ arba – tiksliau – už atlygį daroma įtaka pasibaigia kokiu nors sveikatos sužalojimu – kad ir paprasčiausia alergija. Landsbergienės darželis kompensaciją vaikui už maisto tiekimo klaidą mokės. Ar panašią atsakomybę turi įtakdariai? Ne.
Bet kas, jei tokia atsakomybė būtų? Tame nieko nėra blogo. Nes mes esame inovatyvi tauta. Todėl mūsų draudikai tuoj pat aprašys įtakdarių profesinės atsakomybės taisykles ir visus įtakdarius sėkmingai apdraus. O po kelerių metų mes išmoksime ir šios atsakomybės rizikas vertinti tiksliai ir, pasinaudodami laisvuoju paslaugų judėjimu bendrojoje ES rinkoje, tokį draudimą pradėsime siūlyti visos Europos įtakdariams.
Štai tokiu būdu įtakdariai ne tik padės patys sau pagerindami profesijos reputaciją bei apsaugos vartotojus, bet taip pat netiesiogiai (per finansinį sektorių) prisidės prie ekonomikos augimo. O jūs manėte, kad kremukai ir lubrikantai yra tiesiog glicerino, vandens ir visokių priemaišų košės. Ne. Tai milžiniško finansinio mechanizmo kuras.
Jeigu įtakdariai neužsiims savireguliacija, juos pradės reguliuoti Jakeliūnas arba Majauskas, arba dar kažkokia Tado Blindos reinkarnacija, kurią išrinksim 2024-ais. Dabar, kai visų akys nukreiptos kitur, yra puiki proga užsukti savireguliacijos karavaną. Labai linkiu dalį savo intelekto ir energijos nukreipti būtent ten. Tam, kad dabartinė ir ateities kartos žinotų savo didvyrius ir kad daroma įtaka būtų pamatuota ir visuomet teigiama.
