Pradėkime nuo apibrėžimo, kurį pateikia įvairūs tyrėjai. Pasak norvegų mokslininko Madso N. Arnestado, „[p]olitinis korektiškumas paprastai numano vengimą tų išraiškos ir veiksmų formų, kurios pašalina, marginalizuoja arba įžeidžia socialiai pažeidžiamas ar diskriminuojamas žmonių grupes“. Tai dvigubai negatyvinis apibrėžimas.
Viena, jis byloja apie tai, kas vengtina ar draustina. Kita, jame slypi ir neigiama nuostata neigiamai įvertintų (pašalinančių, marginalizuojančių, įžeidžiančių) viešų kalbėjimo ir veiksmų atžvilgiu.
Kalbant apie politinį korektiškumą, dažnai pateikiami lyčių diskriminacijos ir kitatikių asimiliacijos į Vakarų visuomenę pavyzdžiai.
Pats politinis korektiškumas dažnai siejamas su tolerancija. Šiame kontekste dažnai kalbama apie kitataučių, kitos seksualinės pakraipos, kitos rasės, net kitokio gyvenimo būdo žmonių diskriminaciją. Pastaroji neatsiejama nuo socialinio at(si)ribojimo siekiant homogeniškos visuomenės.
Kita vertus, ar politinis korektiškumas nėra asimiliavimo praktikos pažadas visuomenę matant kaip vientisą darinį be prieštaravimų, konfliktų ir susidūrimų? Ar siekis neįžeisti kitatikio ir kitaminčio neatspindi siekio juos ilgainiui padaryti tokius kaip mes? Ar šis geidžiamas vienodumas nėra kliūtis plėtotis visuomenei, kurios raida neatsiejama nuo įtampų? O gal politinis korektiškumas tėra socialinių konfliktų maskuotė, po lingvistiniais eufemizmais paslepiant visuomenines įtampas, kurios nuolat grasina prasiveržti nepageidaujamais padariniais?
Ar siekdami homogeniškos visuomenės, kurią apibūdina politinis korektiškumas, mes nesikėsiname į mažumų teisę būti kitokioms? O gal už viso to slypi vartojimo „bazės“ išplėtimas visuomenę suvienodinant ekonominiu požiūriu, drauge iš darbotvarkės išbraukiant politinius (sambūvio kuriamame polyje) klausimus?
Atrodo, politinio (ne)korektiškumo klausimas peržengia mandagumo klausimą, kurio skirtingos traktuotės dažnai siejamas su kultūrų įvairove. Ar atakos prieš politinio nekorektiškumo apraiškas išreiškia politinę kovą, kuri neatsiejama nuo diskursų susidūrimų? Ar baudžiamoji teisė dėl politinio nekorektiškumas išreiškia „vertybių prievartą“, o gal – „prievartos vertybę“?
Analizuojant politinio (ne)korektiškumo atvejus, kai politikai pelno populiarumą (prisiminkime Donaldą Trumpą), kartu rinkėjų balsus savo nekorektiška retorika, kyla daug klausimų. Politinis nekorektiškumas – integralumo signalas ir intelektinė drąsa? Ar politinis korektiškumas nėra dar viena dogma ar ideologija? Kaip dėl kolizijos tarp politinių laisvių ir politinio korektiškumo? Ar politinis korektiškumas – tipinės, nekūrybingos politinės retorikos aspektas? Ar politinio korektiškumo dogmatizmas kaip tik neprovokuoja nekorektiškumo? Jei tolerancija sietina su politiniu korektiškumu, kaip dėl tolerancijos politiniam nekorektiškumui? Ar politinis korektiškumas tėra kalbos reikalas?
Panagrinėkime Trumpo politinio nekorektiškumo jo rinkiminėje kampanijoje atvejį, kuris plačiai nagrinėtas tiek mokslinėje, tiek populiarioje spaudoje. Prisiminkime Trumpo ištarą: „manau, didelė problema, kurią ši šalis turi, yra buvimas politiškai korektišku. Man kelia iššūkį tiek daug žmonių ir, tiesą sakant, neturiu laiko visiškam politiniam korektiškumui“. Pagrindinis mokslininkams rūpėjęs klausimas – ar ir kaip kandidato į JAV prezidentus pasisakymų politinis nekorektiškumas maitino jo populiarumą rinkiminėje kampanijoje?
JAV mokslininkai (Lucianas G. Conway’us, Meredith Repke, Shannonas C. Houckas) pripažįsta, kad Trumpo kalbėjimas nėra tipinis, koks būdingas daugeliui politikų. Viena vertus, iškilius politikus kaip tokius apibūdina jų neklišinis kalbėjimas jiems ieškant naujų išraiškos priemonių.
Kita vertus, Trumpo atveju susiduriame su skurdžiu žodynu ir dvejetainiu (blogai ar gerai) vertinimu. Čia kyla klausimas, ar politinis korektiškumas komunikuojant – visada klišinis. Maža to, mokslininkai atkreipia dėmesį į komunikavimo normų naštą ir prievartinį trapų viešą susitarimą, kuris lengvai laužomas tokių politikų kaip Trumpas. Mokslininkai kalba apie normų trumpalaikį efektą ir jų priešingą rezultatą ilguoju laikotarpiu, ypač kai jos varžo politinę laisvę. Tai galioja netgi normoms, kurios turi gerą ir kilnų tikslą. Taigi, Trumpo pavyzdys atskleidžia platesnį – politinės laisvės komunikuojant – klausimą. Ar ir kaip politinę laisvę varžo politinio korektiškumo norma?
Politiškumas – tiek žodis, tiek reiškinys – kilęs iš graikų polio tikrovės, kai piliečiai viešai spręsdavo dėl bendro miesto-valstybės valdymo reikalo. Jų laisvė reiškė įsitraukimą veikiant savo miesto-valstybės labui.
Taigi viešas reikalas įmanomas tik puoselėjant bendros valstybės, kurioje įmanoma laisvai veikti ir kalbėti, idėją. Politinis sambūvis paremtas laisvo piliečio dalyvavimu kuriant savo valstybės ateitį. Tai – demokratijos tradicija nuo antikinės Graikijos polio laikų. Vis dėlto ši demokratijos tradicija žvelgia pirmyn: viskas keičiasi, išskyrus laisvą apsisprendimą dalyvauti kuriant savo valstybę.
Politinio (ne)korektiškumo klausimas iškyla demokratinėje aplinkoje dėl kelių dalykų. Pirma, demokratija – daugumos valdžia – reikalinga kompensacinių mechanizmų mažumų atžvilgiu. Dauguma visą laiką turi omenyje mažumą ne tik ir ne tiek todėl, kad mažuma gali virsti dauguma. Dauguma turi puoselėti mažumą kaip politinės laisvės prielaidą.
Antra, politinis korektiškumas taikytinas bet kuriam politinių laisvių turėtojui, kuris yra renkantis ir renkamas demokratinėmis sąlygomis. Politinis nekorektiškumas – tai, kas žemina ne tik ir ne tiek atskirą laisvės turėtoją, kiek pačią politinę laisvę, įskaitant laisvę išsakyti savo nuomonę. Trečia, pats svarstymas dėl politinio korektiškumo iškyla pakankamai demokratinėje laisvo žodžio aplinkoje. Jei esi apkaltintas dėl politinio nekorektiškumo, gali būti ramus, kad gyveni laisvoje šalyje, kurioje kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę. Visiškai kitokią situaciją turime totalitarinėje valstybėje, kurios vadovai visada „teisūs“ ir „korektiški“ – tuo abejojantiems a priori gresia sankcijos, įskaitant nunuodijimą, įkalinimą ar pradanginimą.
Vis dėlto tai, kas politiškai korektiška ir nekorektiška, priklauso nuo šalies socialinių aplinkybių, kultūrinių tradicijų ir kalbos vartojimo ypatybių.
Antai Regina Kvašytė ir kt. pateikia pavyzdį: latvių kalboje tarptautinis žodis „invalīds“ visiškai priimtinas, skirtingai nei lietuvių kalboje. Kitas pavyzdys – žodis „negras“, lietuvių kalboje neturėjęs stigmos iki pat 2012 m., kai šis aspektas pirmą kartą atspindimas Didžiajame lietuvių kalbos žodyne. Ši stigma – primesta iš kitų (pirmiausia anglų) kalbų. Kalbinis spaudimas liudija globalizacijos ar net ideologijos sklaidą nepaisant tautų lingvistinės autonomijos nepriklausomose valstybėse.
Panaši padėtis su žodžiu „čigonas“, kurio neigiami atspalviai atkeliavo iš kitų Europos kalbų. Vis dėlto šiuo atveju veikiau susiduriame su semantine poliarizacija, išsiskiriant žodžių „čigonas“ ir „romas“ prasminiams laukams. Kaip ir kiekvienas žodis, „čigonas“ turi savo istoriją tiek su teigiamais (laisvė, pramogos, kelionės), tiek neigiamais (vagystės, narkotikai, tinginystė) atspalviais. Bandymas atsiriboti nuo žodžio „čigonas“ išreiškia siekį „išvalyti“ savo istoriją nuo pastarųjų ir pradėti nuo „romo“, europinės politikos produkto, tabula rasa.
Akivaizdu, kad žodis „tauta“ tapo politiškai nekorektišku. Apie tautą negalima kalbėti ne tik todėl, kad šalyje gyvena mažumos (kaip antai romai, gėjai ar juodaodžiai). Kokia gali būti tauta, kai sukasi globalizacijos karuselė, kurią žymi ne tik vienodi anglicizmai, bet ir tie patys vartojimo ženklai, įskaitant džinsus, makdonaldsus ir feisbukus. Kokia gali būti tauta paskelbus visuotinį broliavimąsi pasaulinio vartojimo gete – drauge plačiame ir ankštame?
Prisiminkime Ernesto Hemingway’aus apysaką „Senis ir jūra“. Atsižvelgdami į politinio korektiškumo reikalavimus, turėtume žodį „senis“ pakeisti į žodžių pynę „garbaus amžiaus žmogus“. Dabar paklausykime, kaip skambėtų „korektiškas“ apysakos pavadinimas: „Garbaus amžiaus žmogus ir jūra“. Dalykas čia netgi ne tas, kad šitaip „pataisę“ sugadinsime pavadinimo skambesį ir stilių. Svarbiau tai, kad prarasime svarbias prasmines sąsajas, kurios plėtojamos apysakoje: būtent senis, o ne kažkoks „garbaus amžiaus žmogus“ kovoja su gaivalu, o drauge su savo senatve, stačia galva puldamas į kovą su žuvimi, jūra ir audra. Kol senis kovoja, negali būti kalbos apie jo senatvę. Visų šių prasmių nebeliktų „pataisius“ pavadinimą ir tekstą pagal politinio korektiškumo reikalavimus.
Politinio korektiškumo dogma turi ir kitus bruožus. Minėjome, kad visada korektiški vien nekritikuotini „tautos vadai“ autokratinėje valstybėje. Demokratija yra ta aplinka, kurioje tiek demaskuojami politinio nekorektiškumo atvejai, tiek falsifikuojama pati politinio korektiškumo dogma. Šioji traktuotina ir kaip ideologijos aspektas. Antai buvęs sovietinis disidentas Vladimiras Bukovskis pateikdamas daugybę pavyzdžių iš JAV realijų, politinį korektiškumą vadina „tūžminga marksizmo versija“. Bukovskis apeliuoja į Herberto Marcuse’ės tekstą „Represyvi tolerancija“, kuriame siūloma patologiją ir normą sukeisti vaidmenimis ir propaguojama mažumų (marginalų) revoliucija vietoj marksistinės proletariato revoliucijos.
Čia krenta į akis mažumų revoliucijos ir daugumos valdžios (demokratijos) kolizija, kuri aktuali ir šiandien Lietuvoje. Apie revoliuciją kalbame, kai susiduriame su nuostatų perversmu, kuris iškyla kiekvieno kūrybinio veiksmo metu. Maža to, kūrybininkai dažnai vadinami marginalais. Nors politinio korektiškumo nuostata gali būti laikoma istorine patologija, atsisėdusia normos soste, vis dėlto dabar ji veikiau sietina su politine kliše ir vienamačiu mąstymu nei su kūrybiniu proveržiu. Kitur Marcuse’ė teigia, kad vienamatis mąstymas būdingas priešiškose ideologinėse stovyklose, o jų priešiškumas viena kitos atžvilgiu ir yra tai, kas suvienodina mąstymą. Politinis korektiškumas – ideologija ne todėl, kad gimė vienoje ar kitoje ideologinėje aplinkoje, bet todėl, kad priverstinai taikomas apeinant metapolitines diskusijas. Nors esą nedraudžiama viešai diskutuoti dėl to, kokia ištara politiškai korektiška ar ne, įvestas tabu kliudyti patį politinio korektiškumo principą.
Kadangi politinis korektiškumas dažnai susiaurinamas iki terminijos klausimo (taip patogiau administruoti ir kontroliuoti), atšliaužia lingvistinė diktatūra, o su ja – žodžio laisvės suvaržymai. Maža to, Bukovskis kalba apie pajungtą baudžiamąją teisę už „neapykantos kurstymą“, teisėsaugos biurokratijai prisiimant sarginio šuns vaidmenį laisvai bylojančio piliečio atžvilgiu. Kaip atsirandančius viešos erdvės tabu ir lingvistinę diktatūrą suderinti su politinėmis laisvėmis demokratijos sąlygomis?
O gal visa tai žymi biurokratinės demokratijos dreifavimą link totalitarinės visuomenės? Platonas numatė du demokratijos virsmo į tironiją būdus: tirono išrinkimą valdovu (kaip tai atsitiko Vokietijoje) ir valdžios užgrobimą (kaip tai atsitiko Rusijoje). Vis dėlto mūsų demokratijos kritikas pražiopsojo trečiąjį kelią – demokratijos lėtą dreifavimą link tironijos, šalies biurokratijai paimant tikrąją valdžią.
Grįžkime prie Trumpo pavyzdžio. Viena vertus, Trumpo sėkmę JAV prezidento rinkimuose galima aiškinti kaip paprastos, net banalios retorikos pergalę lyginant su intelektualesniu ir subtilesniu kalbėjimu.
Tai atspindi minios lūkesčius ir siejasi su reitinginiu kompleksu medijose, kurios ir formuojasi veikiant daugumos paklausai. Beje, medijos (šiuo atveju – socialinis tinklas Twitter) vaidina vis didesnį vaidmenį politiniuose procesuose. Kita vertus, tai galima aiškinti kaip politinio korektiškumo makiažo nuvalymą nuo demokratijos veido, iškreipto pavydo, pykčio ir neapykantos.
Ar politiniai medijų veikiami procesai demokratijos sąlygomis neturi suvienodėjimo ir suvidutinėjimo tendencijos?
Jei taip, kaip dėl individualios pozicijos, neatsiejamos nuo laisvo pasirinkimo? Ar apskritai tokia įmanoma, demokratijai nelyginant Kronui ryjant savo vaikus, iškilius veikėjus, ardančius nusistovėjusią vartojimo, kalbėjimo ir veikimo tvarką, sankcionuotą daugumos?
