Dingus Sniegiui jo aktyviai imta ieškoti. Taip pėdsakai nuvedė į nelegalią šunų veisyklą Kretingoje. Būtent Kretingos atvejis ir sukrėtė pilietinę Lietuvos visuomenę. Ją mobilizavo ir paskatino veikti. Pamačius, kokiomis baisiomis sąlygomis šioje daugykloje gyvena keturkojai, neabejingiems žmonėms atsivėrė akys. Taip kilo masinis reiškinys, kai daugelyje šalies rajonų imta ieškoti panašių nelegalių daugyklų.
Ilgai ieškoti neteko. Degte dega karštieji taškai Tauragėje, Širvintose, Marijampolėje, Biržuose, Kėdainiuose, Raseiniuose, Šakiuose, Anykščiuose, Šiauliuose. O kiek dar yra tokių atvejų, apie kuriuos nežinome? Mastas – didžiulis. Ir tai mūsų valstybei garbės tikrai nedaro.
Ačiū ne tik šuneliui Sniegiui, bet ir aktyviai pilietinei visuomenei, kuri neliko nuošalyje, kuri ėmėsi pati spręsti šią problemą, važiuoti į karštuosius taškus ir fiksuoti brutalius pažeidimus. Šie žmonės rado laiko ir budėjo per naktį, klausė šungaudžių grasinimų ir gąsdinimų. Ir viskas dėl to, kad pagaliau mūsų šalyje kas nors pasikeistų, kad nebeliktų nė vieno šunų pragaro, kuriame taškosi nekaltų gyvūnų kraujas.
Be pilietinės visuomenės mes niekada taip ir nebūtume sužinoję tikrųjų problemos mastų. Ir dėl to belieka tik apgailestauti. Kaip belieka apgailestauti ir dėl to, kad ilgus metus šios problemos nematė arba nenorėjo matyti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kurios pareiga pasirūpinti, kad gyvūnai mūsų šalyje nekentėtų.
Tarnyba yra, ji išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais, bet gyvūnai vis tiek kenčia. Gal jau metas atsisukti į jos vadovą Darių Remeiką ir paklausti, ką jis nuveikė, kad šunų daugyklų neliktų?
Daugybę metų gyvūnų gerovės aktyvistai kreipdavosi į VMVT, nurodydami konkrečius daugyklų adresus – bet viskas kaip į sieną. Arba pažeidimai nė neužfiksuojami, arba užfiksuojami, bet skiriamos 15 eurų baudos. Net ir grubiausiais atvejais pažeidėjai sulaukdavo daugiau nei juokingų baudų. Realios atsakomybės Lietuvoje iki šiol gyvūnų kankintojams pavykdavo išvengti. Ne tik daugintojams, bet ir tiems, kurie uždaužydavo savo arba svetimus augintinius. Visi jie labai lengvai išsisukdavo. Išsisukdavo dėl to, kad VMVT į tai žiūrėdavo pro pirštus. Gyvūnų gerovė niekada Lietuvoje nebuvo prioritetas. Tai matant visuomenės pyktis tik augo ir įtampa kilo. Akivaizdu, kad šis augantis pūlinys kažkada turėjo sprogti. Ir sprogo jis praėjusią savaitę.
Dabar jau kaip eilinį kartą užglaistyti ar apsimesti, kad nieko neįvyko nepavyks. Tačiau atsakyti turi ne tik žiaurūs daugintojai, bet ir valstybinė institucija, kuri šitiek metų nieko nematė.
Gal vertėtų pradėti nuo VMVT direktoriaus, kuris šiandien surengtoje spaudos konferencijoje tesugebėjo pasakyti: nepirkite iš daugintojų ir jų neliks. Taip, šunų pirkimas iš daugintojų yra didžiulė negerovė ir visuomenė tai privalo pagaliau suprasti.
Tačiau ar sąžininga viską suversti ant visuomenės, visą atsakomybę permesti būtent jai? Manau, kad ne. Pirmiausia turėtume įvertinti, ar valdininkai, kuriems mes mokame algą, viską padarė. Tikrai ne viską. Ir dėl to, pone, Remeika, gal jau laikas pasitraukti? Gal jau laikas VMVT turėti tokį vadovą, kuriam nuoširdžiai rūpėtų gyvūnų gerovė, ir kuriam tai nebūtų paskutinis prioritetas.
Labiau nei akivaizdu – permainų dabar reikia labiau nei bet kada. Tačiau nereikia pamiršti ir kito šioje istorijoje svarbaus asmens, politinės figūros – žemės ūkio ministro, kuriam ir pavaldus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas.
Šiuo metu ministro pareigas eina socialdarbietis Andrius Palionis. Ar kilus gyvūnų skerdynių skandalui bent ką nors išgirdote iš šio ministro? Absoliučiai nieko. Matyt, ministras nelabai ką ir turi pasakyti. Gal medžioklėje?
Regis, tiems, kas tiesiogiai atsakingi už gyvūnų apsaugą, gyvūnų apsauga mažiausiai rūpi. Net ir daugelį metų kilusiam pūliniui sprogus jie nemato savo kaltės ir nė nesiruošia ką nors keisti.
Tačiau mes turime pilietinę visuomenę, kuriai ne dzin. Ir būtent aktyvi visuomenė ateinančiuose Seimo rinkimuose gali pasirinkti politikus, kuriems ne dzin. O tie politikai gali surasti tarnybos vadovus, kuriems ne dzin. Taigi prieš eidami prie balsadėžių nepamirškite paklausti kandidatų, ką jie mano apie gyvūnų gerovę ir paprašykite įvardyti konkretų planą, ką ruošiasi keisti.