Pažvelgus į Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų internetines svetaines apima ramybės jausmas, kai, atrodo, Lietuvos aplinka rūpinamasi kone idealiai. Atrodo, jau pasiekėme tokį lygį, kai nerimauti dėl mūsų miškų ir aplinkos, kurioje gyvename, tikrai nėra jokio pagrindo. Viskas – patikimose rankose.
Tačiau kai tik išeini pro savo buto duris, supranti, kad iš tiesų viskas priešingai. Nuvažiavus ir pasivaikščiojus miške labai greit paaiškėja, kad kažkas negerai. Nepanašu, kad ištisi kelmų plotai signalizuotų apie augantį Lietuvos miškingumą.
Šių metų balandį Aplinkos ministerijos Spaudos tarnyba išplatino džiugų pranešimą spaudai, kuriame aplinkos ministras Simonas Gentvilas išdidžiai džiaugėsi situacija Lietuvos miškuose.
Tačiau kaip tik po to Valstybės kontrolė išplatino savo atlikto audito išvadas, kurios, priešingai nei džiugus ministras, visiškai nedžiugios. Anot auditorių, Lietuvos miškams iškilo didelis pavojus.
Štai Aplinkos apsaugos strategijoje buvo numatyta, kad, siekiant užtikrinti ekologinę pusiausvyrą ir mažinti anglies dioksido kiekį, 2030 m. šalies miškingumas turi siekti 35 proc., arba 2 286 tūkst. ha.
Realybėje – skaudi tiesa: miškingumas Lietuvoje didėja per lėtai. Auditoriai nustatė, kad per 2016–2020 m. jis didėjo vidutiniškai vos 0,04 proc., arba 3 tūkst. ha kasmet. Jeigu miškingumas ir toliau didės tokiais tempais, išsikeltas tikslas bus pasiektas tik 2047-aisiais.
„Tačiau mūsų atliktas auditas rodo, kad miškais rūpinamasi nepakankamai“, – džiugų aplinkos ministrą ir jo ne mažiau džiugią Spaudos tarnybą nuginkluoja vyriausiasis valstybinis auditorius-audito grupės vadovas Arvydas Laurinkevičius.
Žingsniuokime prie kito džiugaus Aplinkos ministerijos garsiai deklaruojamo prioriteto. Šių metų gegužę ministerijos Spaudos tarnyba vėlgi džiaugsmingai išplatino pranešimą, kuriame džiaugsmingai informuojama, kad šiemet Vyriausybė patvirtino dešimtmečio strateginį dokumentą – Aplinkos apsaugos ir klimato kaitos valdymo programą, kurioje numatyta išsaugoti ir atkurti biologinę įvairovę, ekosistemų, jų paslaugų kokybę bei kraštovaizdžio savitumą, užtikrinti darnų gamtos išteklių naudojimą.
Viskas puiku ir gražu. Tačiau toje pačioje Valstybės kontrolės audito išvadoje – nieko džiugaus. Lietuva vėluoja nustatyti buveinių apsaugai svarbias teritorijas.
„Siekiant apsaugoti nykstančias, pažeidžiamas, retas augalų ir gyvūnų rūšis bei jų buveines, buvo įsteigtas Europos saugomų teritorijų ekologinis tinklas „Natura 2000“. Lietuvoje į šį tinklą įtraukta tik 26 proc. numatyto miško buveinių ploto, o papildomai turėtų būti įtraukta dar per 100 tūkst. ha saugotinų miško buveinių.
Buveinių apsauga turėtų būti vykdoma atsižvelgiant į nustatytus konkrečius, aiškius ir išmatuojamus apsaugos tikslus. Tačiau auditas rodo, kad net 93,8 proc. Aplinkos ministerijos nustatytų teritorijų apsaugos tikslų yra abstraktūs, o ir jų įgyvendinimo stebėsena nėra vykdoma. Taip gali būti prarandamos retos, nykstančios ar pažeidžiamos paukščių, gyvūnų, augalų ar buveinių rūšys“, - nurodė auditoriai.
Vis dėlto svarbiausia suprasti, kad laiku nenustačius buveinių apsaugai svarbių teritorijų gali būti neapsaugotos nykstančios, retos gyvūnų, paukščių ar augalų rūšys.
Kaip tik čia reikia prisiminti konkretų atvejį, kai daugybę retų rūšių savo valdose, Molėtų rajone, pastebėjęs žemės savininkas Aplinkos ministerijai pavaldžiai Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ir pačiai ministerijai pasiūlė inicijuoti saugomos teritorijos steigimą. Vis dėlto valdininkų reakcija – nulinė. Niekam neįdomu. Suprask, retos rūšys, pavyzdžiui, raudonpilvės kūmutės ne tokios ir saugomos.
Tačiau popieriuje – raudonpilvės kūmutės laikomos prioritetu. Ministerijos Spaudos tarnyba birželį pasidalino pranešimu spaudai, kuriame išdidžiai ir džiaugsmingai pranešama, kaip panaudojant specialias lėšas Lietuvoje veisiami šie reti ir į Raudonąją knygą įtraukti varliagyviai.
Panaši situacija ir su Sosnovskio barščiais.
„Sosnovskio barštis – vienas iš pavojingiausių invazinių augalų, keliančių grėsmę tiek žmogui, tiek aplinkai, todėl šiemet, kaip ir kiekvienais metais, vėl pradedame šio invazinio augalo naikinimą. Siekiame apsaugoti ne tik gamtą, bet ir jos lankytojus nuo Sosnovskio barščių keliamų pavojų“, – pranešime spaudai, kuriuo pasidalino ir Aplinkos ministerijos Spaudos tarnyba, cituojamas Valstybinių miškų urėdijos generalinio direktoriaus pavaduotojas miškininkystei Mindaugas Petkevičius.
Tačiau išvažiavus už miesto kiekvienas nesunkiai pastebės išdidžiai rymančias didžiules Sosnovskių salas. Šalia Molėtų plento – tikros plantacijos. Auga, veši ir bujoja. Kaip ir Molėtų rajone esančiame Kamastos kraštovaizdžio draustinyje.
Apie tai Delfi pranešęs skaitytojas negalėjo suprasti, kodėl nevykdomi pranešimuose spaudai dalijami pažadai naikinti šį niekadėją: „Valstybė turi rūpintis, kad šitas augalas būtų išnaikintas, visur skelbiama, kad tam skiriami pinigai, o kaip dabar išeina – matai augančius tos pačios valstybės prižiūrimoje saugomoje teritorijoje.“
O dabar lauko tualetų epopėja. Nuotekų kontrolė popieriuje – didžiulis prioritetas. Tačiau realybėje – kaip visada priešingai.
Aplinkos ministerijai pavaldus Aplinkos apsaugos departamentas savo pranešimuose nuolat giriasi, kad nuotekų tvarkymo kontrolei skiria prioritetą ir tai laiko labai svarbia savo darbo dalimi. Organizuoja reidus, dalina baudas ir taip toliau ir panašiai.
Tačiau praktikoje viskas visai kitaip. Lauko tualetų smarvės neapsikentęs vilnietis išsiaiškino, kad šalia jo stovintys lauko tualetai galbūt pažeidžia aplinkosauginius reikalavimus: yra be dugno ir jų turinys nėra išvežamas. Jei taip yra iš tiesų, teršiama gamta.
Apie tai aplinkosaugininkams pranešęs vilnietis sulaukė antausio. Aplinkosaugininkai atsisakė tirti ir aiškintis situaciją, nes, pasirodo, nuotekų kontrolę, kitaip nei deklaruoja savo pranešimuose spaudai, nelaiko prioritetu ir neturi tam laiko beigi resursų. Vilniečio laišką perdavė savivaldybei. Ši teigia neturinti įgaliojimų bausti ir įpareigoti lauko tualetų savininkų.
Tokių pažeidėjų mūsų šalyje nėra kam tramdyti. Net ir pranešus apie galimą pažeidimą, valstybei tai visiškai nerūpi.
Taigi, gyvename popierinių prioritetų šalyje. Popieriuje ir pranešimuose spaudai – prioritetai, realybėje – tušti lozungai.
