Tačiau pakliuvusi į kritikos laviną, D. Grybauskaitė, matyt, nusprendė įrodyti, jog ji turi teisę nustatinėti, kas yra žurnalistas, o kas ne, kokie yra žurnalistinio tyrimo metodai, ir tuo pagrindu toliau pulti mane. Gėdingas tekstas demokratinės valstybės prezidentei.
Politikų bandymai kritikuoti žurnalistus, ypač teigiant, kad jie vykdo žiniasklaidos priemonių savininkų užsakymus, yra tiek pat seni, kiek ir pati žurnalistika.
Prezidentė nurodo ir kitus atvejus, kur, jos nuomone, žurnalistams nedera kištis – VMI skyrimai, prokurorai, teisėjai. Įdomu ir tai, kad prezidentė ir toliau gina savo teiktus kandidatus į prokurorus, kaip išskirtinius profesionalus. Gindama juos ji netiesiogiai sako, kad mano sukritikuoti ir Seimo atmesti kandidatai tebuvo susidorojimo aukos. Ar tikrai?
Mano žodis prieš prezidentės, spręskite patys.
Trumpai priminsiu tuos įvykius, o plačiau galima surasti internete.
Pradėkim nuo kandidato į generalinius prokurorus Nerijaus Meilučio. Pirmasis mano straipsnis apie jį pasirodė 2015 metais, anksčiau nei buvo svarstoma jo kandidatūra į generalinius prokurorus. Jame parodžiau, kaip N. Meilučio vadovaujama Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija bandė įteisinti kreditinį sukčiavimą, Ūkio banko bankroto byloje nurašant 15 milijonų eurų paskolą verslininkui, kuris siejamas su Kauno nusikalstamu pasauliu. Aukštesnių teismų sprendimai įrodė, kad buvau teisus aš, o ne N. Meilutis.
Po kiek laiko išgirdau, jog viena advokatų kontora jau skelbia, kas bus generalinis prokuroras, nors apie tai visuomenė dar nežinojo. Apie tai vėl parašiau straipsnį. Ir vėl aš buvau teisus, prezidentė pateikė būtent jo kandidatūrą!
Tada prasidėjo peripetijos dėl atsakomybės, kas gi pasiūlė N. Meilutį. Pasirodė, jog prezidentūra melavo, teigdama, kad N. Meilutį teikė skirti Prokurorų profesinė sąjunga. Šioje melo schemoje dalyvavęs profesinių sąjungų pirmininkas buvo priverstas atsistatydinti.
Seimas N. Meilučio nepatvirtino, tai yra pareiškė jam nepasitikėjimą. Tačiau prezidentė antrai kadencijai jį perskyrė Kauno apygardos teismo pirmininku. Neblogai? Čia ne skandalas?
Kitos kandidatės į generalinius prokurorus E. Dambrauskienės svarstymas atskleidė, kaip nedemokratiškai funkcionavo paskyrimo procesas, ir kokie kišeniniai jau tuomet buvo Generalinės prokuratūros atstovai.
Nuostabą kėlė jau tai, kad E. Dambrauskienė buvo skiriama iš Kaišiadorių teismo – ten, kur prieš ją pirmininku dirbo N. Meilutis. Kaip liudijo vienas iš teisėjų, N. Meilutis darbą pradėdavo ir jį baigdavo skambučiais prezidentūros patarėjui E. Rimšeliui, o E. Dambrauskienė, anot liudijusio teisėjo, „tebuvo šio prezidentūros liokajaus tarnaitė“.
Viešai žinoma detali ataskaita apie tai, kaip E. Dambrauskienė savivaliavo Kaišiadorių teisme.
Teisėjų taryba paskelbė, kad E. Dambrauskienė nėra tinkama dirbti aukštesniajame teisme. Bet tinkama dirbti generaline prokurore? Apie profesionalumą kalbame, gerbiama prezidente?
Ir po to sekė visiškai tamsi istorija, kai prezidentė pareiškė, kad E. Dambrauskienei siūloma postą išsipirkti. Prokuroras G. Jasaitis pradėjo tyrimą, apklausai buvo pradėti kviesti asmenys. Staiga generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis bylą iš G. Jasaičio atima, perduoda į apygardą, ten byla tyliai numiršta.
Ir dar buvo garsusis E. Dambrauskienės pareiškimas apie tai, kad remdamasi Konstitucija ji neliudys prieš save. Tai iš esmės implikuoja, kad ji mato savo kaltę, tačiau procese ji buvo tik liudininkė ir negalėjo atsisakyti duoti parodymų. Tačiau byla buvo uždaryta, na, o iš „tulpės“ susirašinėjimo su E. Masiuliu matosi, kaip prezidentė buvo išsigandusi šios skyrimo istorijos galimo tyrimo Seime.
Ir po viso to E. Dambrauskienė toliau dirba teisėja pas N. Meilutį Kauno apygardos teisme.
Čia viskas gerai?
Seimo tyrimo reikalautų ne tik skyrimo istorija, bet ir kaip Prezidentūros atstovai bendrauja su teisėjais ir prokurorais.
O Prezidentė sako – „dvi stiprios, tikrai profesionalių teisininkų kandidatūros buvo atmestos“. Jūsų klausiu – čia tikrai taip?
Aš kaip žurnalistas turėjau tylėti? Mano nuomone, šios kandidatūros ne tik nebuvo stiprios, jos buvo ir yra skandalingai blogos, kompromituojančios prezidentės „kuruojamą“ teismų sistemą.
Kaip dabar paaiškėjo iš laiškų E. Masiuliui, prezidentę ypač sunervino mano žurnalistinis tyrimas apie trečiąjį kandidatą Evaldą Pašilį. Turiu prisipažinti, jog tuo metu nespėjau susidaryti savo nuomonės apie skiriamą kandidatą ir be jo medžioklių istorijų nelabai ką ir turėjau rašyti. Seimas greitai pritarė jo kandidatūrai.
Tačiau per tam tikrą laiką susikaupė kalnas geros informacijos apie tai, kaip jis pamažu virto kišeniniu, kas jį protegavo, apie jo nuolatinius kontaktus su prezidentūra ir panašiai. Tai reikalautų jau atskiro straipsnio, o gal bus proga tą išdėstyti ir Seimo komisijai.
Pakeliui, norėtųsi paklausti prezidentės, o iš kur jai buvo žinoma, ką aš, rinkdamas informaciją, su kuo kalbėjau („Rimšelio kursiokas etc“)? Buvo sekami žurnalistai? Kieno užsakymu? Kas sekė – Valstybės saugumo departamentas?
Kokie dar žurnalistai yra sekami? Ar ši nedemokratiška ir neteisėta praktika, kuri anksčiau Seimo buvo nustatyta, vėl grįžo?
Maža to prezidentė pagrasino, jog Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadose turėtų paaiškėti, kas yra kas.
Esu girdėjęs, ir tą intensyviai skleidžia prezidentūros pasiuntinukai, jog aš, pagal VSD informaciją, tame tyrime vaizduojamas ne kaip žurnalistas, o kaip MG Baltic įvairių reikalų tvarkytojas.
Vienas Seimo narys, prisotintas tų gandų, net manęs paklausė, kas bus, jei aš būsiu pripažintas neetišku.
Keistas klausimas, lyg Seimas turėtų teisę spręsti apie žurnalistų etiką. Kaip ir teisę nustatyti, kad konservatorių partija yra teroristai.
Neramu kita. Jei tai tiesa, apie ką kalba prezidentė (iš kur ji tai gali žinoti?), koks gali būti VSD reikalas, ką veikia ir su kuo susitikinėja žurnalistai? Kaip žinoma, žurnalisto pareiga yra rinkti informaciją iš visų įmanomų šaltinių, kaip žinomas ir mano nuolatinis ir kritiškas požiūris į VSD kadrų politiką.
Gal VSD klauso ir išpažinčių bažnyčiose? Ar nebūtų VSD reikalas gaudyti priešiškų valstybių šnipus, o ne kištis į vidaus politiką?
Su nekantrumu laukiu, kokius VSD veiklos metodus ir tyrimo objektus atskleis komiteto išvada.
Kita vertus, manau, kad tai tiesiog gandai ir blefas. Sunku patikėti, kad Seimo komitetas gali „tirti“ žurnalistus ir daryti išvadas net jų neapklausus.
Ir dar vienas faktas. Kaip liudija buvęs „Lietuvos žinių“ vyriausiasis redaktorius, man ten dirbant, jau po kelių mano kritiškų straipsnių prieš VSD, verslo grupės, kuriai priklauso laikraštis, vadovui paskambino iš Prezidentūros ir liepė mane atleisti.
Ne straipsnį išimti, stabdyti „neršimą“, bet atleisti. Prezidentūroj dabar progresas! Koncerno prezidentui perdavus reikalavimą redaktoriui ir jam atsisakius, buvome atleisti abu. Tai rodo, kad prezidentė, girdamasi kiek daug dirba žiniasklaidai, jau seniai selektyviai „medžioja“ jai neįtinkančius žurnalistus.
Ir, žinoma, duoda nurodymus savininkams. Nesivargina to daryti net per jos globojamus politikus.