Baimė, kurią kažkada pasėjo plačių užmojų, didelių pinigų ir nelietuviškos kilmės patarėjų Rolando Pakso rinkimų kampanijos spektaklis, privertė Lietuvos įstatymų leidėjus prikirpti sparnus visiems rinkimų organizatoriams. Laikotarpis, kai pradeda galioti aktyvią rinkimų kampaniją reglamentuojantys teisės aktai, gali būti pavadintas „tik nieko nedaryk“.O vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbą galima būtų apibendrinti viena fraze „kad tik niekas nesuprastų, jog vyksta rinkimai“. Jeigu jau kas nors vis dėlto suprato, kad rinkimai vyksta, už rinkimus atsakinga institucija darė viską, kad rinkimų procesas iš viso nevyktų.
Visa intriga šių metų rinkimų kampanijoje sukosi ne apie tai, ar Dalia Grybauskaitė laimės (kad ir antram ture), bet apie tai, ar pavyks Zenonui Vaigauskui paslėpti rinkimus. Pirmoji darė viską, kad rinkimus kas nors pastebėtų ir ateitų balsuoti, antrasis elgėsi priešingai: įgalintas atitinkamų teisės aktų stengėsi, kad viskas vyktų kuo tyliau, tarsi tai būtų ne rinkimai, o kažkoks nešvarus darbelis, apie kurį padorūs žmonės apskritai neturėtų kalbėti.
Nacionaliniai dienraščiai, vylęsi kompensuoti pelnų praradimus dėl padidėjusių mokesčių, irgi turėjo nusivilti – rinkimų kampanijos dalyviai nepatikėjo jų įtaka formuojant visuomenės nuomone. O rinkimų kampanijų konsultantai, atsižvelgdami į bendras rinkodaros tendencijas, nebetikėjo, kad net ir puslapio dydžio nuotrauka su šūkiu gali paveikti auditoriją.
Verslas šiuo metu savo produktus gana sėkmingai pardavinėja pasitelkdamas netiesioginę reklamą. Rinkimuose šios tendencijos taip pat diktuoja netiesioginės reklamos madas, kurias kandidatai bandė išnaudoti. Tačiau tokios reklamos naudojimo problema – neįmanoma uždėti užsakymo numerio. Pavyzdžiui, mažai visuomenei pažįstamai, pastaruoju metu buvusiai toli nuo Lietuvos D.Grybauskaitei nebuvo sunku paversti savo rinkimų kampanijos akcentus savotiškomis naujienomis, kurias pasigaudavo žiniasklaida, dažniausiai regioninė.
Save jai priešinti bandžiusi Kazimira Prunskienė bandė naudoti pseudoįvykių kūrimo taktiką. Kai kuriais atvejais tai buvo gana sėkminga strategija: D.Grybauskaitė nenuėjo tik į vienus debatus su K.Prunskiene, tačiau pastarosios rinkimų kampanijoje tai virto kažkokiu nuolat besikartojančiu įvykiu. Rinkėjams galėjo net susidaryti įspūdis, kad D.Grybauskaitė apskritai nevaikšto į debatus.
Kandidatų pastangas save pristatyti galima buvo pastebėti ir analizuoti tik specialiai jomis besidomint, nes politinės reklamos galimybės buvo itin ribotos. Plakatų bet kur kabinti negalima, per televiziją reklamos negali būti, per radiją reklama apribota. VRK bandė kompensuoti šiuos trūkumus, tačiau kai iniciatyvos imasi valstybės institucija, paprastai būna labai juokinga.
Dar keistesnis biudžeto pinigų švaistymas buvo mokėjimas už televizijos ir radijo eterį, kuriame kandidatai privalėjo ne pristatyti idėjas, bet greičiau pademonstruoti savo iškalbą. Žurnalistai gali kalbėti ką nori apie nuobodžią rinkimų kampaniją, tačiau turėtų pripažinti, kad prie to nuobodumo nemažai prisidėjo ir patys. Vietoje to, kad gaudytų kandidatams išsprūdusias neteisingus, kartais net melagingus teiginius, bandytų atskleisti, kaip kiekvieno iš jų kampanija vyksta, jie elgdavosi priešingai – stengėsi visaip juos ignoruoti, o televizijos – net iškirpti iš kadro, jeigu koks kandidatas netyčia ten patekdavo.
Kai kažkokios minėtinos dienos metu Ukmergėje Loreta Graužinienė dėjo gėles prie paminklo, tai per žinias šmėstelėjo tik jos nugara, tarsi ją būtų uždrausta rodyti. Dėl D.Grybauskaitės dalyvavimo Europos dienoje Panevėžyje televizija netgi nukirpo vieno iš pasisakiusiųjų kalbą, nes kitaip visi būtų pamatę kandidatę į prezidentus. Kaip atrodo ir ką šneka Rolandas Paksas per Valentino Mazuronio susitikimus su visuomene atokiausiuose Lietuvos vietovėse galėjo būti įdomu ne tik rinkėjams, bet ir kai kurioms institucijoms. Ir vis dėlto tai buvo apgaubta kažkokia paslaptinga tyla.
Bet kai kurie žurnalistai, nežinia ar dėl ekonominės situacijos, ar dėl savo politinės kultūros, sugebėdavo paprašyti pinigų už kiekvieną kandidato pasirodymą laikraščio puslapiuose ar televizijoje. Draudimas sukūrė prielaidas dvigubam nusižengimui: naujienų negalima apmokestinti, o žurnalisto pareiga jas skelbti, o jeigu tai netiesioginė reklama – jos negalima apskaityti ir apmokestinti.
Net ir tos rinkimų agitacijos laidos, kurios turėjo užtikrinti „idėjų konkurenciją“ labiau priminė kalbančių galvų paradą. Ne visi kolegos pasiruošė aštrių klausimų kandidatams. Paprasčiausia buvo užduoti tą patį banalų klausimą „Kokie turi būti Lietuvos santykiai su Rusija?“ ir tikėtis, kad kandidatai bus originalūs ir patrauklūs, o jų atsakymai bus tokie linksmi, kad kampanija savaime taps nenuobodi.
Išskaidyti rinkimų agitacijai skirtus milijonus į tokias radijo stotis ir televizijos kanalus kaip „Zip FM“ ar „Sportas 1“ iš viso nebuvo prasmės, nes net ir ten buvo užduodamas tas pats klausimas - ar nemažinsite pensijos - nors įprastinei šių žiniasklaidos priemonių auditorijai tai visiškai neįdomu ir neaktualu. Taip ir nepaaiškėjo, kokią sporto ar kultūros politiką kandidatai remtų, kokios muzikos klauso, kodėl jaunimui turėtų būti svarbu, kas bus prezidentas.
Visiškai nesuprantama, kodėl vietoje tokių iki graudulio nuobodžių laidų finansavimo VRK nesiėmė socialinės reklamos, kuri tikriausiai yra pagrindinė priemonė paskatinti visuomenės pilietiškumą ir ryžtą eiti į rinkimus. Deja, tik nevyriausybininkų iniciatyva paskutinę savaitę buvo primenama, kad rinkimai apskritai vyks. Jų iškalbingi plakatai „Neprikiaulink Lietuvai“ įgavo kitą prasmę ir turėjo pasiekti ne tik rinkėjus, bet ir rinkimų organizatorius, kurie išleido pinigus skrajutėms informavimui apie Europos parlamento rinkimus, tačiau nepadarė to prezidento rinkimams. Tikriausiai rinkimų organizatoriams irgi norėjosi antrojo prezidento rinkimų turo, pagrįsto logika – kažką veiki, reiškia pateisini savo egzistavimą.
Dar daugiau – kam tvirtinti savivaldybių komisijų sudėtis ar prižiūrėti, kad jų narių skaičius neviršytų nustatyto maksimalaus narių skaičiaus, jeigu po to bus galima atsakinėti į žurnalistų klausimus. O jeigu atotrūkis tarp kandidatų nebūtų toks didelis, tada būtų galima užsiimti aiškinimusi, ar rinkimai buvo teisėti, jeigu vietos komisijų sudėtis neatitinka teisės normų.
Esant tokiam dideliam VRK „užimtumui“, nenuostabu, kad paskambinus trumpuoju komisijos numeriu galima buvo išgirsti atsakymą „nežinau“, ypač kai paaiškėjo, kiek daug rinkėjų negavo pažymėjimų. Konsultantai negalėjo pasakyti, ką daryti žmogui, kuris neturi interneto ir negavo pažymėjimo, kur parašyta, kad komisijos privalo spausdinti rinkėjų pažymėjimus ar kad be pažymėjimo vis tiek galima balsuoti. Viena vertus, nekompentencija, kita vertus – garantuotas darbas ateityje, nes reikės tą nekompentenciją taisyti.
Galiausiai taip ir liko nesuprasta, kodėl buvo suplanuota rinkėjų sąrašus tikslinti tik po prezidento rinkimų turo? Kodėl, net ir po rugsėjį vykusių prezidento rinkimų patirties, Vilniuje norint balsuoti iš anksto vėl teko laukti eilėje kelias valandas? Kodėl su seno pavyzdžio pasu negalima buvo atsispausdinti rinkėjo pažymėjimo?
Atsakymai tikriausiai glūdi ne kažkur anapus, bet visai netoli – nežinia kelintus metus iš eilės neišmoktose rinkimų organizavimo pamokose Tik bėda ta, kad nesimokyti galima dėl dviejų priežasčių – arba nebesugebi, arba neturi noro ir tiesiog bandai pavogti iš piliečių teisę į tinkamai suorganizuotus rinkimus už jų pačių pinigus. Tai labai primena filmą „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“: padarai, paskui bandai taisyti ir taip pateisini savo egzistavimą. Ir kas galėtų tvirtinti, kad tai nuobodu?