aA
Paskutinių Trečiojo reicho dienų tema vis dar domina daugybę istorikų ir milijonus istorijos mėgėjų. Šia tema ne tik rašoma daugybė knygų, bet ir kuriami filmai, pačios keisčiausios konspiracinės teorijos, alternatyvios tikrųjų įvykių versijos.
A. Hitleris prie savo bunkerio sveikina Geležiniais kryžiais apdovanotus paauglius iš Hitlerjugendo. 1945 m. balandis.
A. Hitleris prie savo bunkerio sveikina Geležiniais kryžiais apdovanotus paauglius iš Hitlerjugendo. 1945 m. balandis.
© Leidykla "Briedis"

Kalbant apie paskutines nacių Vokietijos dienas, ypač daug dėmesio skiriama A. Hitlerio asmenybei, kuri, nepaisant gana gerai ištirtos biografijos nuo gimimo iki pat mirties, iki šiol apgaubta paslapčių ir įvairiausių spėlionių skraiste. Sensacijų besivaikančioje žiniasklaidoje ne taip jau retai spekuliuojama diktatoriaus mirties temą.

Esą Hitleris 1945 m. nenusižudė, spėjo pasprukti, veikiausiai į Pietų Ameriką. Tikriausiai pagrindo tokioms kalboms suteikė ir patys Sąjungininkai, kurį laiką neatmetę galimybės, kad fiurerio savižudybė galėjusi būti falsifikacija, nors Hitlerį paskutinėmis Trečiojo reicho dienomis matę asmenys tvirtino kitaip. Vienas iš jų – šios knygos autorius.

„Aš sudeginau Hitlerį“ – 1950 m. Vakarų Vokietijoje pirmą kartą pasirodžiusi knyga, kurią parašė Erichas Kempka – SS oberšturmbanfiureris, ilgametis A. Hitlerio asmeninis vairuotojas.

1910 m. pramoninio Rūro baseino šachtininko šeimoje gimęs Erichas Kempka gana anksti susižavėjo to meto Vokietijoje vis populiarėjančiomis nacionalsocialistinėmis idėjomis, nors, kai kurių istorikų teigimu, Kempkų giminė turėjusi lenkiškų šaknų. 1930 m., tai yra dar prieš tai, kai Hilteris atsidūrė valdžioje, jaunuolis įstojo į NSDAP ir SS.

Automobilių mechaniko specialybė, geri vairavimo įgūdžiai ir politinis lojalumas lėmė, kad Erichas tapo Eseno gauleiterio (nacių partijos stambaus teritorinio vadovo) asmeniniu vairuotoju, o 1932 m. iš daugelio kandidatų buvo atrinktas į A. Hitlerį aptarnaujančio personalo tarnybą. Iš pradžių kaip antrasis fiurerio vairuotojas, o nuo 1936 m. – kaip pagrindinis. Be to, jis pradėjo vadovauti A. Hitlerio automobilių parkui.

Gyvenimas fiurerio pašonėje leido Kempkai susipažinti su paprastam žmogui neprieinamais Trečiojo reicho užkulisiais. Jis tapo A. Hitlerio buities ir kasdienybės liudininku, nors ir neturėjo jokios politinės įtakos. Savo knygoje Kempka pateikia daugybę įdomių faktų ir detalių, susijusių ne tik su fiureriu, bet ir su gyvenimu Trečiajame reiche, valstybės politika, aprašo kai kurias įtakingas to meto asmenybes, Reicho funkcionierių tarpusavio santykius, Čekoslovakijos užgrobimą.

Tačiau daugiausia istorikų ir paprastų skaitytojų dėmesio šį knyga sulaukia dėl paskutinių Trečiojo reicho dienų aprašymo. Vien jau todėl, kad Kempka buvo tiesioginis įvykių, besirutuliojusių fiurerio bunkeryje, liudininkas.

Erichas Kempka (1910–1975)
Erichas Kempka (1910–1975)
© Leidykla "Briedis"

Šiomis apokaliptinėmis dienomis ir naktimis, kai Vokietijos sostinę gniaužė sovietų pajėgos, po Reicho kanceliarija, tapusia paskutine fiurerio irštva, vyko makabriški dalykai: priešmirtinė Hitlerio santuoka su ilgamete palydove Eva Braun ir judviejų savižudybė, Goebbelsų šeimos mažamečių vaikų nužudymas jų motinos rankomis, likusių gyvų bunkerio gyventojų bandymai ištrūkti.

Būtent Kempka buvo tas, kuris, vykdydamas paskutinę Hitlerio valią, įsakė parūpinti benzino fiurerio palaikams sudeginti, būtent jis brūkštelėjo degtuką. „Visus šioje knygoje aprašytus įvykius papasakojau kiek įmanoma aiškiau ir sąžiningiau. Nieko nepraleidau ir nieko nepridėjau, o istorinius faktus pavaizdavau taip, kaip juos tuo metu išgyvenau“, – rašė buvęs fiurerio vairuotojas.
Tai – tikroji A. Hitlerio žlugimo istorija. Be mitų ir sąmokslo teorijų.

Pačiam knygos autoriui pavyko pasitraukti iš Berlyno, išvengti sovietų nelaisvės ir pasiduoti amerikiečiams. Teisme pripažinta, kad Kempka, nors ir buvo Hitleriui artimos aplinkos žmogus, Trečiajame reiche neužėmė jokių reikšmingų politinių ir karinių postų, todėl jo kaltė dėl nacių režimo vykdytų nusikaltimų – minimali.

Erichas Kempka atgavo laisvę 1947 m. sausį. Mirė 1975 m. Vakarų Vokietijoje.

Knygos ištrauka:

Buvo 1945 metų balandžio 30-oji, beveik vidurdienis. Rusų sviediniai be atvangos talžė Reicho kanceliariją ir vyriausybės rajoną. Kova siekiant atsilaikyti darėsi vis aršesnė. Griaudėjo sprogimai, aidėjo pokštelėjimai ir prasmego ištisi namai, o gatvės aplinkui Reicho kanceliariją virto griuvėsių lauku.

Fiureris atsisveikino su pavaldiniais, paspaudė kiekvienam jų ranką, padėkojo už darbą bei ištikimybę. Kartu pietauti buvo pakviestos sekretorės frau Junge, frau Christian ir dietologė-virėja Manziarly. Hitleris sėdėjo šalia žmonos. Kaip ir geresniais laikais, taip ir šįkart bandė leisti pokalbiui lietis laisvai, įtraukti į jį visus.

Kai paskutinis patiekalas buvo suvalgytas ir visos trys damos pasišalino, Hitleris liepė savo adjutantui, SS šturmbanfiureriui Otto Günschei vėl jas pakviesti. Prie įėjimo į Hitlerio prieškambarį jiedu su Eva Braun vėl paliko tas tris moteris laukti. Frau Hitler apkabino visas ilgai tarnavusias sekretores ir išsiskirdama paspaudė kiekvienai jų ranką.

1944 m. pastatytas fiurerio bunkeris.
1944 m. pastatytas fiurerio bunkeris.
© Leidykla "Briedis"

Hitleris taip pat atsisveikino su Bormannu ir savo SS adjutantu Otto Günsche, kuriam dar buvo įsakyta skubiai susisiekti su manimi ir surasti pakankamai degalų Hitlerio ir jo žmonos kūnams sudeginti:

– Nenoriu, kad po mirties mano kūną Rusijoje demonstruotų visiems matomoje vietoje kaip Leniną.

Tuo metu aš buvau viename iš mažiau apgadintų kambarių požeminiuose garažuose, ką tik įėjau į vidų iš lauko, kad prižiūrėčiau, kaip keičiasi sargyba. Tą akimirką suskambėjo mano telefonas. Pakėliau ragelį ir prisistačiau. Skambino Günschė:

– Erichai, man verkiant reikia ko nors. Gal turi kur nors butelį šnapso?

Klausimas mane labai nustebino, nes paskutinis dalykas, kurio mums tuo metu reikėjo, buvo alkoholis. Iš balso atrodė, kad reikalas skubus:

– Na, turi, ar ne?

Kas vyko? Akivaizdu, kad nutiko kažkas svarbaus. Na, tuoj išsiaiškinsiu, nes jis pažadėjo ateiti tiesiai pas mane, tad suradau jam butelį konjako.

Laukiau ilgai. Kas vėl negerai? Günschė taip ir nepasirodė. Neturėjau žalio supratimo, iš kur jis skambino ar kur galėčiau jį rasti. Prabėgo daugiau nei pusė valandos, o tuomet vėl suskambo telefonas. Günschė. Net užkimęs iš susijaudinimo tarė:

– Turiu tučtuojau gauti du šimtus litrų benzino!

Iš pradžių pamaniau, kad tai tik nevykęs pokštas ir atsakiau, kad negali būti nė kalbos. Tada jis pradėjo rėkti:

– Benzino, Erichai, benzino!

– Gerai, o kam tau reikia tiek mažai – varganų dviejų šimtų litrų benzino?

Fiurerio bunkerio kambarys, kuriame nusižudė A. Hitleris ir E. Braun.
Fiurerio bunkerio kambarys, kuriame nusižudė A. Hitleris ir E. Braun.
© Leidykla "Briedis"

– Telefonu negaliu pasakyti. Bet patikėk manimi, Erichai, privalau gauti. Kad ir kokiomis priemonėmis, benzinas tučtuojau turi būti prie išėjimo iš fiurerio bunkerio!

Pasakiau jam, kad tiek galime gauti nebent iš zoologijos sodo bunkerio, kur buvome užkasę kelis tūkstančius litrų. Žinant, kaip smarkiai bombarduojamas miestas, mano vyrams būtų tikra savižudybė ten eiti, o aš nesirengiu duoti tokio įsakymo:

– Palauk bent iki 17 val., nes paprastai tokiu metu priešo apšaudymas kiek nuslopsta, – patariau jam.

Günschė nenusileido:

– Negaliu laukti dar valandos. Pažiūrėk, kiek gali nusiurbti iš apgadintų automobilių degalų bakų, ir tučtuojau atsiųsk vyrus prie išėjimo iš fiurerio bunkerio. O tuomet nedelsdamas ateik ir pats! – pasakęs šiuos žodžius numetė ragelį.

Išskyrus kelis, dauguma bunkeriuose įrengtuose garažuose esančių automobilių buvo sutraiškyti ir palaidoti po mūro skiediniu dėl įgriuvusių betoninių lubų, tačiau nesudegę. Itin skubėdamas liepiau savo pavaduotojui nedelsiant pasiimti kelis vyrus, išsiurbti kuo daugiau benzino ir nunešti į nurodytą vietą.

Paskui aš pats nuskubėjau greičiausiu įmanomu maršrutu per nuolaužas ir suniokotus automobilius pas Günschę, kad išsiaiškinčiau, kas nutiko. Man beįžengiant į fiurerio bunkerį Günschė kaip tik buvo beišeinąs iš Hitlerio svetainės ir mudu susitikome vestibiulyje prie karo padėties aptarimo kabineto. Jo veido bruožai buvo aiškiai pasikeitę. Išbalęs kaip drobė ir tarsi pametęs galvą jis tiesiog spoksojo į mane.

Buvusios Reicho kanceliarijos pastatas ir antžeminiai Hitlerio bunkerio statiniai. 1947 m.
Buvusios Reicho kanceliarijos pastatas ir antžeminiai Hitlerio bunkerio statiniai. 1947 m.
© Leidykla "Briedis"

– Dėl Dievo meilės, Otto, kas atsitiko? – šūktelėjau. – Matyt, iš proto išsikraustei, jeigu prašai manęs, kad į pavojų statyčiau pustuzinio savo vyrų gyvybes ir atneščiau tau benzino, kai priešo artilerija mus taip apšaudo!

Atrodė, kad jis manęs negirdi, priėjo ir laukujų durų ir užtrenkė jas. Tuomet atsisuko į mane ir pasakė:

– Fiureris negyvas.

Šie žodžiai mane siaubingai sukrėtė:

– Kaip tai, Otto? Juk tik vakar su juo kalbėjausi! Atrodė kuo sveikiausias ir ramiausias!

Günschė vis dar atrodė toks sugniuždytas, kad negalėjo prašnekėti. Tiesiog pakėlė dešinę ranką, kumščiu pavaizdavo, kad joje laiko pistoletą, ir nukreipė sau į burną.

– O kur Eva?

Günschė delnu parodė į Hitlerio kambario duris:

– Kartu su juo.

Buvo sunkoka, bet išklausinėjau jo apie pastarųjų valandų įvykius. Hitleris nusišovė pistoletu savo darbo kambaryje ir tėškėsi galva į stalo paviršių. Eva Hitler sėdėjo įstrižai jam ir susmuko ant sofos turėklo Hitleriui už nugaros. Jos dešinė ranka nukaro per sofos kraštą.

Tikroji Hitlerio žlugimo istorija: kaip atrodė paskutinės dienos fiurerio bunkeryje
© Leidykla "Briedis"

– Bormannas, Lingė ir aš išgirdome šūvį ir pasileidome vidun į kambarį. Į pagalbą atvyko daktaras Ludwigas Stumpfeggeris. Buvo pakviesti Goebbelsas ir Axmannas, – Günschė užsikirtinėjo nerasdamas tinkamų žodžių.

– Kas su juo dabar? – norėjau sužinoti aš.

– Goebbelsas, Bormannas ir Lingė taip pat, daktaras Stumpfeggeris, kuris konstatavo abiejų jų mirtį. Axmannas išėjo.

Tą akimirksnį į prieškambarį įėjo vienas iš mano vyrų ir raportavo, kad prie išėjimo iš bunkerio pastatė tarp šimto šešiasdešimt ir šimto aštuoniasdešimt litrų benzino. Nusiunčiau jį atgal. Kaip tik tuo metu atsidarė Hitlerio svetainės durys ir asmeninis Hitlerio patarnautojas Lingė desperatišku balsu ėmė šaukti:

– Benzinas... kur tas benzinas?

Atsakiau:

– Vietoje!

Lingė paskubomis grįžo į svetainę. Po kelių sekundžių vėl prasivėrė durys ir pro jas išniro Stumpfeggeris bei Lingė, nešantys Adolfo Hitlerio kūną, suvyniotą į tamsų karinį apklotą. Veidas buvo uždengtas iki tarpuakio. Po žilstančiais plaukais buvo matyti it vaškas išblyškusi negyva kakta. Kairioji ranka karojo išlindusi pro apkloto kraštą iki pat alkūnės.

Už judviejų ėjo Bormannas, rankose nešantis negyvą Evą Hitler. Ji buvo apsirengusi lengva juoda suknele, o galva ir ilgos palaidos šviesių plaukų garbanos nusvirusios atgal. Šis vaizdas pribloškė mane bemaž labiau nei išvydus negyvą Hitlerį. Eva negalėjo pakęsti Bormanno. Jis jai baisiai apsunkino gyvenimą. Ji jau seniausiai matė, kokias intrigas, idant įgautų galios, jis rezga. Dabar ją, mirusią, link laužo nešė jos didžiausias priešas. Negalėjau to leisti, taigi tariau Günschei:

– Padėk nešti fiurerį, o aš paimsiu Evą.

Ir netaręs nė žodžio paėmiau Evos kūną iš Bormanno rankų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(41 žmogus įvertino)
4.5854

Top naujienos

5 mln. miestas grįžta į itin griežtą karantiną – užteko vos kelių klaidingų žingsnių (97)

Užteko tik kelių klaidingų žingsnių tvarkant keliautojų srautus, grįžtančius iš užsienio,...

Gamykla Jonavos rajone išaugo iki vienos didžiausių įmonių Baltijos šalyse: prekės pasiekia ir Tadžikiją (64)

Jonavos rajone, Čičinų kaime lietuviai vykdo valymo šluosčių ir kempinėlių gamybą, kurios...

Orai: lietaus mažai, bet šilumos taip pat nedaug (13)

Sekmadienį virš Lietuvos stiprės anticiklono daroma įtaka. Dangų dengs nepastovus debesų...

Policiją sudomino neįtikėtinas pasiūlymas: galiu pažadėti laimingą meilę, bet – tik už pinigus (123)

Jeigu nesiseka meilėje, nereikia nuleisti rankų, o geriau į jas įdėti krūvą eurų – akimirka,...

Garsus amerikiečių ekspertas įžvelgia pavojingas tendencijas: Europa bus neutralizuota (462)

Amerikietis Robertas Kaplanas, vienas ryškiausių mūsų dienų geostrategų, daugelio knygų...

NT vystytojo atstovas Martinkėnas: biurų rinka – kaip traukinys, kuris net atsiradus kliūčiai greitai nesustoja (26)

Lietuvoje paskelbus karantiną paslaugų sektoriaus darbuotojai persikėlė dirbti į namus. Lietuvai...

Lietuvos kaimo mirtis – pusės ūkių metinės pajamos iki 4 tūkst. eurų, 5 proc. pasiima 50 proc. paramos (279)

Laidoje Delfi 11 buvo įvardinti šokiruojantys skaičiai – pusė šalies ūkių per metus gauna...

Neatrastas lietuviškasis Provansas: vos už 2 eurus pasijusite lyg Prancūzijoje (34)

Norintiems iš arčiau šią vasarą pamatyti Provansą nereikia net išvykti iš Lietuvos. Biržų...

„Hyundai“ skrydis į pievas: vertėsi tris kartus, iš automobilio žmonės krito pro langus abu jaunuoliai reanimacijoje (45)

Bendrasis pagalbos centras informavo, kad Karaliaučiaus gatvėje Vilniuje nuvažiavo nuo kelio ir...

Išsidalijus palikimą tarp brolių įsiplieskė karas: likau „biedniausias“ ir kalčiausias (43)

Yra pasaka kuri prasideda šitaip: „Gyveno trys broliai. Du protingi, o trečias...“ Taip, tas...

|Maža didelių žinių kaina