Ir šį modernios architektūros „šedevrą“ dargi drįstama pavadinti „Kauno pilies rytinio bokšto su sienomis ir bastionu atkūrimu“.
Gyvename devalvuotų žodžių pasaulyje, tad galėtume ir nesistebėti, jog žodis „atkūrimas“ visai nebūtinai reiškia atkūrimą. Gyvename ir pinigų kulto laikais, tad bet kokie prieštaravimai šiam barbariškam statiniui iš karto įtariami pasikėsinimu į didžiausią vertybę ir net šventenybę – minėtajam pilies „atkūrimui“ jau skirtus Norvegijos ir kitų fondų 2 milijonus ir laukiamus 20 milijonų litų. Esą jei gaišime laiką kažkokioms „beprasmiškoms“ diskusijoms apie šį projektą, pinigai nuplauks. Kas gali būti baisiau?
Tad autoritetingi „ekspertai“ – architektų klano, savivaldybės ir kultūros paveldo klerkų atstovai, greituoju būdu pasitarę, pasidalinę komplimentais ir maloniu svaiguliu dėl savo genialumo, jau nutarė visam tam „atkūrimui“ pritarti. Kaip sakoma birželio 4 d. oficialiai paskelbtame pasitarimo protokole, šis šou surengtas siekiant Kauno pilies „atkūrimo“ projektą „apsaugoti nuo politinių spekuliacijų ir kitokios silpnaprotystės“, protokole taip pat gausu ir nuorodų į „kičinį Vilniaus valdovų rūmų variantą“, kuriuo, esą, šį kartą sekama nebus. Deja, taip. Šį kartą bus daug baisiau.
Aš neklausiu, kaip po viso to atrodys Kauno pilis. Ar kas pagalvojo bent, kaip atrodys Kauno senamiestis? Peršviečiamos sienos nelabai būdingos senamiesčių architektūrai. Visa tai gidai kažkaip turės paaiškinti nieko nesuprantantiems turistams. Kertu lažybų, kad tokių pilių jie dar nebus matę, kad ir kaip mūsų pseudoekspertai dangstytųsi įvairiomis chartijomis ir savo tariamu profesionalumu bei modernios paveldosaugos idėjomis. Vietoj to jie gal galėtų pasiūlyti aplankyti bent vieną objektą, kur viduramžių pilis būtų atstatyta pagal tokį modelį, koks siūlomas Kaunui? Nes man, pavyzdžiui, kol kas tokios neteko matyti.
Kai vyko ginčai dėl Vilniaus valdovų rūmų, vienas iš jų atstatymo šalininkų argumentų buvo paminklosauginis: Valdovų rūmai bus gaubtas, padėsiantis apsaugoti atkastus autentiškus rūsius. Priešingos pusės argumentai, beje, irgi buvo paminklosauginio pobūdžio. Visi ginčai sukosi tik apie tai, ką daryti su atkasta autentika. Tai iš tiesų buvo problema, nes visko palikti taip, kaip atkasta, iš tiesų nebuvo galima. Užkasti? Uždengti lengvu gaubtu, kuris kuo mažiau pažeistų autentiškas rūmų liekanas? O gal geriausias gaubtas – rūmai? Ar tiesiog atstatyti rūmus „kaip buvo“, sujungiant naują mūrą su senojo liekanomis? Visos diskusijos sukosi apie tai.
Šiame kontekste kyla paprastas klausimas: o kokia problema kilo Kauno piliai? Ką nori apsaugoti arba parodyti K. Mikšys savo projektu? Apsaugoti turbūt nieko. Tiems pilies likučiams, kurie išliko iki mūsų dienų, niekas negresia. Bent jau negrėstų, jei nebūtų atsiradę tokių „atkūrimo“ projektų ir pinigų. O gal siekiama šviečiamųjų tikslų – parodyti visuomenei, kaip pilis atrodė senovėje? Čia jau net nebejuokinga. Juk sukurtas toks variantas, kad ir kvailiui būtų aišku, jog jokia pilis jokiais laikais taip neatrodė ir atrodyti negalėjo.
Įsisavinti pinigus. Kuo greičiau ir kuo daugiau. Štai tas leitmotyvas, kuris verčia kurti tokius projektus, už juos kovoti, juos prastūminėti, pajungiant visus klaninius ryšius. Štai kada pasigirsta saldus savų „ekspertų“ choras su išdidžios paniekos gaidelėmis „nepašvęstųjų“ ir klanui nepriklausančių asmenų nuomonių atžvilgiu.
Istorijos paveldas? Nusispjaut į jį – jis naudingas nebent kaip pretekstas. Štai stovėjo pilis Kauno centre apleista, stumdoma nuo vieno šeimininko prie kito, niekam nereikalinga. Net sovietmečiu joje veikusios kuklios ekspozicijos niekas nenorėjo atkurti. Kam tie rūpesčiai? Visuomenėje pasigirdo balsų, kad reikėtų tą pilį atstatyti. Na, įkūrė joje bent turizmo informacijos centrą.
Ir štai atsirado pinigų. Atsirado ir noras padaryti bet ką, kad tie pinigai suplauktų į tinkamas kišenes. Buvo suvaidinta konsultacija su visuomene. Visuomenė naiviai pareiškė nuomonę, kokios pilies norėtų. Aišku, norėtų visos ir tokios „kaip buvo“. Dabar jau antras etapas – galima spjauti tai „kvailai“ visuomenei į veidą ir pareikšti: „Man atrodo keisti visuomenės nurodymai architektams, kaip reikia projektuoti“. Taip be užuolankų minėtame „ekspertų“ pasitarime pasakė architektas-modernistas Saulius Juškys.
Deja, tikrai niekas nežino kaip ta pilis atrodė – tai tiesa. Apie ją žinoma dar gerokai mažiau nei apie Vilniaus valdovų rūmus. Nežinomas net bendras pilies planas – daugiau kaip pusę jos pasiglemžė Neris. Bet tai dar nesuteikia teisės ant išlikusios pilies dalies statyti bet kokią „kabančių plytų“ viziją, kuri neva padės atskirti autentą nuo naujadaro. Dar geriau „atskirti autentą“ pavyktų, jeigu pilis būtų statoma iš tuščių „bambalių“, kurių turėjo daug susikaupti tokio kūrybinio proceso metu. O kad darant su pilimi bet ką bus suniokotas Kauno simbolis, – tai tik smulkmena. Ne Kauno pilis yra šiuolaikinių Kauno architektų puoselėjama vertybė. Deja, ne ji.