Lemtingąją 1940-ųjų vasarą, kai Lietuvos sieną kirto sovietinių tankų kolonos, Lietuvoje jų jau laukė būrys kolaborantų. Viskas buvo paruošta iš anksto – sovietinė pasiuntinybė Kaune atliko namų darbus, todėl marionetinės „Liaudies vyriausybės“ ir „Liaudies Seimo“ kūrimas neužtruko.
Tomas Baranauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Reikalingi žmonės buvo po ranka. Jų tarpe – nemažai žinomų to meto kultūros veikėjų: žurnalistas Justas Paleckis, rašytojai ir poetai Vincas Krėvė-Mickevičius, Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Liudas Gira...

Iki šiol skaičiuojame okupacijos padarytus nuostolius ir gydome jos žaizdas. Reikalaujame, kad Rusija sumokėtų už okupacijos žalą ir piktinamės, kai ši apie tai nė nenori girdėti. O kaip mes patys vertiname savo kolaborantus – žmones, kurie sąmoningai tapo okupantų talkininkais, džiaugsmingai griovė Lietuvos valstybę ir savo bendrapiliečių likimus? Marionetinės „Liaudies vyriausybės“ nariai, kloję pamatus okupacijos įteisinimui ir klusniai vykdę kiekvieną Vladimiro Dekanozovo nurodymą, dvidešimt Liaudies Seimo įgaliotinių, vežusių į Maskvą deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį, o atgal parvežusių „Stalino saulę“, – šie ir kiti okupantų parankiniai turbūt jau seniai pasmerkti kaip Tėvynės išdavikai? Anaiptol...

Mes jau pripratome, kad poetės Salomėjos Nėries ar rašytojo Petro Cvirkos padorumu abejoti tiesiog nepadoru. Jie iki šiol laikomi mūsų literatūros klasikais ir turi nemažą būrį aistringų gerbėjų. Kaip, beje, ir Juozas Baltušis, kuris per savo ilgą ir turiningą gyvenimą spėjo išduoti Lietuvą ne tik 1940-aisiais, bet dar ir 1990-aisiais. Ką gi, Lietuvoje vyrauja rašytojų kultas – turbūt net Judas, jei tik būtų pasižymėjęs literatūriniu talentu, Lietuvoje būtų garbinamas drauge su Jėzumi Kristumi.

Tačiau einama ir toliau. Pasirodo, labai geras žmogus buvo ir visų šių kolaborantų vadeiva Justas Paleckis, Tėvynę pardavęs už galimybę mėnesį tituluotis Lietuvos prezidentu, o vėliau ilgai mėgavęsis „garbingu“ Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininko titulu bei privilegijomis.

Ar gali būti pilietinė visuomenė, kurios didvyriai – Tėvynės išdavikai? Pilietinė visuomenė, puoselėjanti Tėvynės išdavikams pastatytus paminklus, vadinanti jų vardais gatves?
Tomas Baranauskas:

Buvęs dabartinio Seimo narys Algirdas Paleckis, Justo Paleckio anūkas, neseniai pareiškė: „Ypač norėčiau būti vertas senelio, nes visada lygiuojuosi į senelį J. Paleckį. Jis turėjo reikalų su Stalinu. Aš labai norėčiau pamatyti R. Juknevičienę arba A. Sakalą derybose su šiuo diktatoriumi, kitoje pusėje laukiant Hitleriui. Turbūt, tokie vaikinai ir merginos ne tik pridėtų į kelnes, bet ir pabėgtų iš Lietuvos... O juk reikėjo likti Lietuvoje ir kažką daryti“ (Laisvas laikraštis, 2007-03-22).

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad Aloyzas Sakalas niekur nebėgo, o 1949–1954 m. kalėjo Sibiro lageriuose. Tuo tarpu Lietuvoje likęs ir šį bei tą darantis Justas Paleckis 1957 m. pasirašė įsaką, kuriuo Sibiro tremtiniams uždrausta grįžti į Lietuvą, o nepaklususiems numatyta pridėti dar 5 metus tremties. Tai buvo vietinių kolaborantų, bijančių savo tautos, iniciatyva. Tuo metu Sovietų Sąjungoje prasidėjo vadinamasis Chruščiovo atšilimas ir iš Sibiro lagerių buvo masiškai paleidinėjami tremtiniai. Dėl to lietuvių procentas GULAG'o kalinių tarpe išaugo nuo 3,5 proc. 1953 m. iki net 29 proc. 1957 m. liepos 1 d.

Į Lietuvos politikos elitą besiveržiantis Justo Paleckio anūkas Algirdas atvirai žavisi savo senelio „liaudiškumu“. „Noriu, kad politika būtų liaudiška, – porina anūkas. – Tas žodis, manau, nepelnytai yra išstumtas iš mūsų leksikono. Politika turi būti liaudiška ir paprasta (dėl to ir mano senelį mylėjo, kad jis buvo liaudiškas)“.

Senelio pėdomis žengiantis anūkas dabartinėje Lietuvoje ieško klasių kovos, ir tą kovą apibūdina tipišku sovietiniu žargonu: „Landsbergizmas tai yra ne tiek pelno siekimas, kiek vadinamųjų dešiniųjų politinių jėgų ekstremizmas ir radikalizmas, paremtas kraštutiniu nacionalizmu ir priešų kūrimu viduje, tai yra, aštrėjančia klasių kova viduje bei priešprieša tarptautiniu mastu“ (Laisvas laikraštis, 2007-03-22). Neverta abejoti, kad šių žodžių autoriaus smegeninėje senelio-išdaviko idėjos rado palankią dirvą ir gerai suvešėjo. „Mano dabartinė laikysena yra autentiška, natūrali, primenanti mano senelio laikyseną,“ – giriasi A. Paleckis. Neverta tad stebėtis, kad jaunasis politikas, kaip ir jo senelis, išdavystės nelaiko didele blogybe. Iškart po rinkimų pasirinktus koalicijos partnerius Vilniuje jis netruko pakeisti Rolandu Paksu. „Tai yra politinė prostitucija,“ – sako Aloyzas Sakalas. „Prostitucine blake“ profesorius Mykolas Biržiška yra pavadinęs ir Justą Paleckį...

„Iš tėvo ir senelio Justo Paleckio supratau, kad žmogus privalo daryti kuo daugiau gerų darbų visuomenei“, – dėsto Algirdas Paleckis 2007 m. Vilniaus savivaldybės rinkimų lapelyje. Ką gi, „geri“ Tėvynės išdaviko darbai kalba patys už save.

Būsimieji kolaborantai okupacijos akimirkos laukė dar nekantriau, nei patys okupantai. Savo šeimininkams jie tarnavo jau seniai: Vincas Krėvė-Mickevičius jau 1924 m. nusprendė, kad Lietuvai geriausia būtų Sovietų Sąjungos sudėtyje, o Justas Paleckis 1928 m. Maskvoje buvo įvertintas kaip itin vertingas informatorius. Maskvos naudai jis šnipinėjo iki pat 1940-ųjų. Šnipinėjo ir nekantriai laukė savo valandos. Dar 1939 m. rugsėjo 18 d., Raudonajai armijai žygiuojant į tuo metu Lenkijos valdytą Vilnių, Justas Paleckis drauge su Vincu Krėve-Mickevičiumi kreipėsi į SSRS pasiuntinį Kaune Nikolajų Pozdniakovą, nuolankiai prašydami, kad Sovietinė kariuomenė neapsiribotų Vilniumi, bet ir kuo greičiau tiesiogiai įsiveržtų į Lietuvą. Jie jau tada buvo pasiryžę rengti dirvą Lietuvos okupacijai, jei tik gautų instrukcijų iš Maskvos.

Rugsėjo 22 d. J. Paleckis vėl mynė sovietų pasiuntinybės slenkstį, prašydamas Maskvos instrukcijų, be to, patarinėjo negrąžinti Vilniaus Lietuvai, nes tai prieštarautų „esminiams sovietų valstybės interesams“. Nekantrusis kolaborantas SSRS pasiuntinį N. Pozdniakovą mokė: „Įgytas teritorijas galėtume panaudoti kaip bazę savo įtakos stiprinimui Pabaltijyje ir apskritai Vakaruose“. Visgi tuokart J. Paleckis buvo priverstas apsišarvuoti kantrybe ir dar palaukti savo triumfo valandos. Spalio 19 d. iš Maskvos į SSRS pasiuntinybę Kaune atskriejo V. Molotovo nurodymas: „Nutraukite bet kokį flirtą ir pažadus kairiesiems sluoksniams. Palaikykite ryšį tik su vyriausybiniais sluoksniais“.

Reikalaujame, kad Rusija sumokėtų už okupacijos žalą ir piktinamės, kai ši apie tai nė nenori girdėti. O kaip mes patys vertiname savo kolaborantus – žmones, kurie sąmoningai tapo okupantų talkininkais, džiaugsmingai griovė Lietuvos valstybę ir savo bendrapiliečių likimus?
Tomas Baranauskas:

Užtat 1940-ųjų birželio 15-ąją, sovietinei armijai įžengus į Lietuvą, kadrų marionetinei „Liaudies vyriausybei“ ieškoti nebereikėjo. Jau birželio 17 d. Justas Paleckis ir Vincas Krėvė-Mickevičius su V. Dekanozovo palaiminimu pasidalino „Liaudies vyriausybės“ ministro pirmininko ir ministro pirmininko pavaduotojo postus. Kai kas įvyko ne pagal planą: prezidentas Antanas Smetona spėjo pasitraukti į užsienį. Okupacijos teisėtumo farsui pritrūko vieno veikėjo. Nedidelė bėda – J. Paleckiui atiteko dar ir laikinai einančiojo prezidento pareigas vaidmuo, o V. Krėvė-Mickevičius tapo laikinu „Liaudies vyriausybės“ vadovu. Bet tada jau viskas buvo laikina: ir vyriausybė, ir prezidentas, ir pati Lietuvos valstybė. Laikina buvo ir J. Paleckio iškilminga priesaika Lietuvos Konstitucijai, ir jo pažadas ginti Lietuvos nepriklausomybę...

Po „Liaudies Seimo“ rinkimų farso (jo išvakarėse prasidėjo ir pirmosios represijos) sekė Lietuvos paskelbimas sovietine respublika ir oficialus pasiprašymas į SSRS sudėtį. Liepos 31 d. į Maskvą išvyko J. Paleckio vadovaujama dvidešimties „Liaudies Seimo“ narių delegacija prašyti Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Prašymas patenkintas rugpjūčio 3-ąją – taip, po pusantro mėnesio nuo okupacijos pradžios, įkaltas paskutinis vinis į nepriklausomos Lietuvos karstą.

Liūdnai pagarsėjusios delegacijos sudėtyje dalyvavo žinomi rašytojai ir poetai Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Liudas Gira. Kaip jie vertinami šiandien, aštuonioliktaisiais atkurtos Lietuvos valstybės metais?

Konferencijoje, skirtoje A. Venclovos veiklai, istorikas Česlovas Laurinavičius neseniai padarė tokią išvadą: „Po šiek tiek gilesnės pažinties su Venclovos gyvenimo raida bei jo asmenybe tenka prisipažinti, kad prie jo nesinori klijuoti nei išdaviko, nei netgi kolaboranto etiketės“.

Žinoma, nelimpa ši „etiketė“ ir prie Salomėjos Nėries, „Poemos apie Staliną“ ir daugelio sovietinius okupantus bei bolševizmą aukštinančių kūrinių autorės. Ji ir toliau daugeliui tebėra mūsų poezijos „lakštingala“. Išliko jos vardu pavadintos gatvės ir mokyklos. S. Nėries gatvės – dabar jau ne tik neliečiamas sovietmečio paveldas. Neseniai paskelbta, kad Vilniaus savivaldybės nutarimu Ukmergės gatvės atšaka pervadinta S. Nėries vardu. Tiesą sakant, naujoji gatvė gerai derės prie netoliese esančios L. Giros gatvės. Pastarasis „Stalino saulės“ atvežti vykęs poetas tais pačiais 1940-aisiais džiaugsmingai skelbė „Lietuvos senos nebėr, Lietuva dabar – LTSR!“

Neiškeliavo į Grūto parką ir Vilniuje stovintis didingas Petro Cvirkos paminklas. Jo vardu pavadintos gatvės šiandieninėje Lietuvoje taip pat – neliečiamybė.

„Ši situacija simboliškai apibendrina Lietuvos tapatybės krizę,“ – neseniai pastebėjo Vytautas Ališauskas, priminęs apie Vilniaus centre S. Nėries vardu vis dar tebesivadinančią gimnaziją. „Mokyklą reikėtų vadinti gero piliečio, doro, nusipelniusio savo šaliai, o gal ir žmonijai, vardu. Salomėja Nėris buvo banali išdavikė. Gal net pardavikė. Teisinimai, kad vargšė moterėlė išsigando, nesuprato, ką daranti ar buvo aklai įsimylėjusi kurį nors iš tuometinių komunizmo pakalikų jos nedaro nei kilnesne, nei patrauklesne. Tikrai ji nėra nei pilietiškumo, nei dorybės pavyzdys mokslus einančiai jaunuomenei,“ – rašo V. Ališauskas.

Tai, beje, tik atvirai pasakyta visiems žinoma tiesa. Tad juo įdomesni kai kurių skaitytojų komentarai: „Bet kokiu atveju Salomėja Nėris nusipelnė Lietuvos kultūrai daugiau už 100 ališauskų“; „Labai gaila, kad tokie minedai drįsta kalbėti apie S. Nėrį. Vaikeli, tau dar taip toli iki Jos ir vien dėl to negalima pykti ant tavęs“; „Ališausko tekstas – tik pigus bandymas siekti populiarumo neišsilavinusių tautiečių tarpe“; „Kuo mažiau tokių žmonių, kaip Ališauskas – tuo geriau Lietuvos įvaizdžiui. Nemaišyk su purvais Salomėjos“; „Ališauskas atstovauja naująjį fašizmą“; „Vadovaujantis tokia logika, tuomet mes – visi išdavikai, tarnavę okupantui“; „1940 m. parašyta „Našlaitė“, „Eglė – žalčių karalienė“, 1938 – „Diemedžiu žydėsiu“ – literatūros šedevrai ir tik skystapročiai niekina poetę“.

Lietuvoje daug kalbama apie pilietinės visuomenės kūrimą. Bet ar gali būti pilietinė visuomenė, kurios didvyriai – Tėvynės išdavikai? Pilietinė visuomenė, puoselėjanti Tėvynės išdavikams pastatytus paminklus, vadinanti jų vardais gatves? Tai – turbūt juodasis humoras, o drauge – ir šių dienų realybė.

Matyt, vis dėlto kažkiek teisus yra Algirdas Paleckis. Liaudiškumo sąvoka išties per anksti išstumta iš mūsų leksikono, nes realiai vykdoma mūsų valstybės politika vis dar labiau formuoja pilką liaudies masę, o ne tautą ar pilietinę visuomenę. Valdžioje esantys draugai turbūt patvirtintų: liaudžiai tarnauti lengviau nei piliečiams.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Baltųjų pėdkelnių“ legenda: paslaptingų snaiperių iš Baltijos šalių bijojo visas Kaukazas (21)

1992-ųjų rudenį, prasidėjus karui Abchazijos regione, Kaukaze ėmė rastis vadinamosios...

Sodo bendrijos gyventojams neramios dienos: laukia iškeldinimas iš namų (7)

Sodų bendrija „Baltasis gandras“ jau daugybę metų kovoja už dar sovietmečiu gautus sklypus,...

Pasinaudojo moters bejėgiškumu: atėmė viską, ką turėjo (45)

Panevėžio apylinkės teisme – beprecedentė byla. Prokurorai siekia panaikinti sandorius, kuriais...

Atrado žemėje užkastus kalinio raštelius: patiriame tai, ko žmogaus protas nėra pajėgus įsivaizduoti (71)

Naujai rekonstruotas dokumentas, kurį 1944 metais Aušvice parašė vienas Graikijos žydų kalinys,...

Situacija Ispanijoje kaista: didžiulė minia išėjo į gatves (124)

Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemont as šeštadienio vakarą pareiškė, kad Katalonija...

Jubiliejiniame Dž. Butkutės koncerte Kaune – trikdžiai: teko stabdyti pasirodymą (168)

Likus mažiau nei pusvalandžiui iki Džordanos Butkutės koncerto pradžios Kaune, Nemuno saloje,...

Tragedija, kuri lig šiol stovi akyse: šį nusikaltėlį privalome įkalinti iki gyvos galvos (76)

Laikas negydo žaizdų – kiekvieną dieną prieš akis stovi tragiškai pasibaigusios nakties...

Vis dar turi parako: S. Krupeckaitei – Europos čempionato sidabras (10)

Lietuvė Simona Krupeckaitė Berlyne (Vokietija) vykstančio Europos dviračių treko čempionato...

Stilingi ir atsipalaidavę programuotojai darbe vaikšto mūvėdami kojines (78)

DELFI Stilius praėjusį penktadienį apsilankė Vilniuje esančiame Izraelio bendrovės biure „ Wix...

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 proc. mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės (20)

Prieš anestetik ų išradimą chirurgija buvo visai kitokia. Laikas buvo viskas ir kiekvienas...