Savo diskusiją su Vytautu Landsbergiu dėl 1940 m. įvykių interpretacijos Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pavadino nevaisinga. Su tuo galima sutikti, tačiau ne dėl tos priežasties, kurią šio nevaisingumo priežastimi laiko kolega A. Nikžentaitis. Diskusijos nevaisingumo priežasčių A. Nikžentaičiui derėtų paieškoti savyje.
Tomas Baranauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
„Norint istoriją interpretuoti, ją reikia šiek tiek žinoti,“ – moko „neišmanėlį“ V. Landsbergį gerbiamas direktorius. Neabejoju, kad A. Nikžentaitis, kaip istorikas medievistas (t.y. viduramžių tyrinėtojas) „šiek tiek“ išmano ir kitus Lietuvos istorijos periodus. Tačiau diskusija kilo visų pirma dėl 1940 m. SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos teisinio įvertinimo, konkrečiai – dėl teisinių sąvokų „okupacija“ ir „aneksija“ taikymo. O čia jau reikėtų „šiek tiek“ išmanyti ir teisę bei teisės aktus.

Vertinant pagal profesinę kompetenciją V. Landsbergio, kaip muzikologo, ir A. Nikžentaičio, kaip istoriko medievisto, startinės pozicijos šioje srityje yra maždaug vienodos – tai ne jų profesinės kompetencijos sritis. Vis dėlto V. Landsbergis jau 20 metų darbuojasi kaip politikas, o politiko santykis su teisės aktais yra „šiek tiek“ artimesnis. Tad a priori didesniu šios srities specialistu derėtų pripažinti V. Landsbergį, nors toks formalus vertinimas konkrečioje diskusijoje daug prasmės neturi. Bet kokios srities žinios nėra kokia nors antgamtinė galia, prieinama tik tos srities specialistams ir esanti už visų nepašvęstųjų suvokimo ribų. Norėdamas kiekvienas gali susirasti ir įsisavinti jam reikalingas žinias. Bet apie kokį teisinių žinių įsisavinimą galima kalbėti, kai A. Nikžentaitis piktinasi vien tuo, kad V. Landsbergis remiasi teisės aktais?

Diskusija dėl šių dalykų prasidėjo praeitų metų vasarą, kai mėnraštyje „Akiračiai“ buvo paskelbta perdėm entuziastinga Alfredo Ericho Senno recenzija Lietuvos istorijos instituto išleisto dokumentų rinkinio „SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais“ pirmajam tomui, kuris pavadintas, tiesą sakant, keistokai: „SSRS ir Lietuvos respublika (1939 m. kovas – 1940 m. rugpjūtis)“. Lietuvos Respublika ir jos santykiai su SSRS 1940 m. rugpjūtį? Turbūt neapsižiūrėjimas ar korektūros klaida? Šią klaidą, be kita ko, ir nurodė V. Landsbergis, taip ją pakomentuodamas: „Tik štai įtarimas, kad rinkinio sudarytojai ir leidėjai dar mato NKVD valdomą atskirą Lietuvos valstybę ligi 1940 m. rugpjūčio, kažkodėl tremiančią savo piliečius į užsienį, o birželio 15-oji nežymiai užtrinama, nors tai tikra dviejų laikotarpių skiriamoji gairė. Tokių klausimų kelia jau knygos pavadinimas: tai esąs pirmasis tomas apie tęstinę „Lietuvos respubliką“ ligi 1940 m. rugpjūčio“ („Akiračiai“, 2007 m., nr. 8, p. 15).

Ir štai tada paaiškėjo, kad čia visai ne kokia nors klaida, o labai reikšmingas mokslinis atradimas. Du rinkinio „SSRS ir Lietuva“ redkolegijos nariai – Alvydas Nikžentaitis ir Česlovas Laurinavičius – tiesiai šviesiai pareiškė: „Rinkinio sudarytojai po ilgų vidinių diskusijų pasiūlė rugpjūčio 3 d. datą (ja ir baigiamas rinkinys) laikyti, aišku, tik sąlygine Lietuvos Respublikos okupacijos pabaiga ir aneksijos pradžia. Tokia prielaida turėjo paaiškinti teisinę painiavą vartojant okupacijos ir aneksijos teiginius Lietuvoje ir Baltijos šalyse ir būtent ši išvada, o ne nauji faktiniai duomenys yra viena vertingiausių šio rinkinio dalių“ („Akiračiai, 2007 m., nr. 9, p. 5).

Palikdami nuošaly A. Nikžentaičio vėliau pateiktas šios išvados interpretacijas, paremtas tokio „solidaus“ šaltinio, kaip lietuviškoji „Vikipedija“, autoritetu, pabandykime pasiaiškinti, ką ji reiškia, kalbant teisine kalba. Čia mums padės Humboldto universitete apginta estų teisininko Lauri Mälksoo disertacija „Neteisėta aneksija ir valstybės tęstinumas: Baltijos valstybių inkorporavimo į SSRS byla“ (Leiden/Boston, 2003) – 400 puslapių apimties studija, kurioje atskiras skyrius paskirtas „okupacijos“ bei „aneksijos“ sąvokų reikšmei bei tarpusavio santykiui išaiškinti (studijos vertimas į rusų kalbą yra paskelbtas internete PDF formatu).

Pagal XIX a. susiformavusį požiūrį, aneksija laikyta teisiniu okupacijos užbaigimo būdu. Taigi, aneksuota teritorija galėjo tapti teisėta ją okupavusios valstybės dalimi ir tokiu būdu netekdavo okupuotos teritorijos statuso. Tačiau aneksija galėjo būti ir neteisėta. Pagal 1907 m. Hagos konvenciją tokia laikytos priešlaikinė aneksija, kai teritorijos aneksavimas paskelbiamas dar nesibaigus kovoms dėl aneksuojamos teritorijos. 1928 m. priimtas Kelogo-Briano (Kellogg-Briand) paktas uždraudė „karą kaip nacionalinės politikos priemonę“. Dėl to teisėtumo neteko ir okupuotų šalių aneksijos. Vis dėlto iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos tarptautinės teisės praktikoje dar buvo taikoma išlyga, kad aneksija gali būti įteisinta, jeigu ją pripažįsta tarptautinė bendruomenė.

1949 m. Ženevos konvencijose buvo galutinai atmesta galimybė okupantui teisėtai aneksuoti okupuotą teritoriją, tad pagal šiuolaikinę tarptautinę teisę aneksija apskritai negali užbaigti okupacijos. Ją gali užbaigti tiktai teisėta aneksija, kuri dar buvo teoriškai įmanoma XX a. I pusėje. Tuo remdamiesi Rusijos teisininkai siekia įrodyti, kad Baltijos valstybių aneksija buvo teisėta ir todėl šios valstybės 1940–1990 m. laikotarpiu negali būti traktuojamos kaip okupuotos šalys.

Žinia, Baltijos šalių aneksijos tarptautinė bendruomenė nepripažino. Aneksijos nepripažinimas sudaro ir Baltijos valstybių dabartinio teisinio statuso pagrindą. Kruopščia tarptautinės teisės aktų ir teorijų analize paremta L. Mälksoo išvada čia yra vienareikšmiška: „Kadangi SSRS įvykdyta Baltijos šalių aneksija 1940 metais neturėjo jokio pagrindo tarptautinėje teisėje, o žymi dalis tarptautinės bendruomenės atsisakė formaliai aprobuoti šį užgrobimą, tai iš SSRS nesėkmės įgaunant galutinį teisinį statusą Baltijos šalyse automatiškai seka, kad okupacijos režimas kaipo toks nebuvo nutrauktas iki pat Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais. Vadinasi, nežiūrint į SSRS 1940 m. įvykdytą Baltijos šalių aneksiją, galima kalbėti apie jų (besitęsiančią) „okupaciją“, remiantis visų pirma tuo, kad SSRS neturėjo teisinio pagrindo. Ilgoji sovietinė okupacija buvo sui generis neortodoksinė okupacija, Annexionsbesetzung („aneksinė okupacija“). Iki 1991 metų Baltijos šalių situacija keliais esminiais aspektais priminė klasikinę „okupacijos“ situaciją: užsienio valstybės kontrolė, paremta karinėmis pajėgomis, kurių dalyvavimas nebuvo sankcionuotas tarptautinės teisės, ir interesų konfliktas tarp gyventojų ir tų, kurie juos valdė“.

A. Nikžentaičio ir Č. Laurinavičiaus, bendradarbiaujant su Rusijos istorikais, „pagimdyta“ tezė, kad 1940 m. rugpjūčio 3 d. įvykdyta Lietuvos aneksija užbaigė Lietuvos okupaciją, kalbant teisine kalba, gali reikšti tik vieną: pripažįstama, kad ši aneksija buvo teisėta ir nuo 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva jau buvo teisėta SSRS dalis. Neteisėta aneksija okupacijos neužbaigia. Todėl A. Nikžentaitis ir Č. Laurinavičius yra visiškai teisūs, sakydami, kad „ši išvada, o ne nauji faktiniai duomenys yra viena vertingiausių šio rinkinio dalių“. Ši išvada iš tiesų yra labai vertinga Rusijai. Jos vertę sudaro tai, kad dabar jau bus galima drąsiai pasakyti, kad tokią „objektyvią“ išvadą padarė pačios Lietuvos istorikai. Todėl nestebina, kad „intriga sudaryti šį rinkinį priklauso A. O. Čiubarjanui, Visuotinės istorijos Maskvoje instituto direktoriui, o Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos instituto direktorius, priėmė šį iššūkį“, kaip savo recenzijoje pažymi A. E. Sennas. O latvių istorikas Bonifacijus Daukštas pastebi, kad rinkinio „SSRS ir Lietuva“ redkolegijos narys Aleksandras Čiubarjanas – vienas iš žymių Rusijos istorikų, į kurio nuomonę „įsiklauso ir oficialusis Kremlius“.

Tuo tarpu pats dokumentų rinkinys didesnės mokslinės vertės neturi. Studijos „Molotovo Ribbentropo paktas ir Lietuva“ autoriaus istoriko Nerijaus Šepečio vertinimu, „mokslinė rinkinio vertė menka: beveik nėra nežinotų dokumentų, atskleidžiančių SSRS politinius ir karinius kėslus Lietuvos (ir ne tik) atžvilgiu“, be to, „savita dokumentų atranka leidžia skaitytojui susidaryti įspūdį, kad okupacija ir aneksija buvo SSRS–Lietuvos santykių „blogėjimo“ natūrali pasekmė“ („Naujasis židinys–Aidai, 2006 m., nr. 6–7, p. 287). Istorikė Aldona Gaigalaitė šį rinkinį vertina pozityviau, bet savo recenzijoje irgi pažymi, kad „nemažai knygoje publikuojamų dokumentų jau buvo skelbti rusų leidiniuose (...), taip pat lietuvių kalba išleistame dokumentų rinkinyje Lietuvos okupacija bei periodiniuose leidiniuose“. Ji taip pat pastebi, kad leidinys parengtas nenuosekliai, nėra vienos sistemos pateikiant ar nepateikiant originalų dokumento tekstą greta vertimo į rusų kalbą, kai originalas parašytas ne rusų kalba. Recenzentė išreiškė viltį, kad „antrasis tomas bus parengtas stropiau“ („Lituanistica“, 2007, nr. 2, p. 92–95).

Bet grįžkime prie A. Nikžentaičio ir Č. Laurinavičiaus konceptualaus atradimo. Jau vien tai, kad V. Landsbergį ponas A. Nikžentaitis kritikuoja už „politizuotą, t.y. neistorišką požiūrį į 1940 m., o tiksliau į 1940 m. rugpjūčio 3 d., kada Lietuvos Respublika buvo „priimta“ į SSSR ir virto LTSR“ (apibūdinimas, kas įvyko rugpjūčio 3-ąją, – A. Nikžentaičio, ne V. Landsbergio), atskleidžia labai savotišką požiūrį į tų metų įvykius. A. Nikžentaitis vargu ar yra neišmanėlis, nežinantis, kada formaliai buvo įkurta LTSR – tai padaryta „Liaudies Seimo“ nutarimu 1940 m. liepos 21 d. Būtent ši diena sovietmečiu buvo minima kaip LTSR gimtadienis. Tad ir į SSRS buvo „priimta“ ne Lietuvos Respublika, o jau sukurta, bet vis dar formaliai „nepriklausoma“ LTSR. Kaip čia atsitiko, kad 1940 m. liepos 21 d. nutarimo A. Nikžentaitis dar nelaiko LTSR pradžia, o SSRS Aukščiausiosios Tarybos 1940 m. rugpjūčio 3 d. nutarimą jau pripažįsta?

Tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos Respublika niekada nesiliovė egzistavusi. Ji gyvavo ir po 1940 m. liepos 21 d., ir po rugpjūčio 3-osios – iki pat šių dienų, tik nuo 1940 m. birželio 15 iki 1990 m. kovo 11 d. ji buvo okupuota. Betgi laikydamasis nuostatos, kad Lietuva buvo okupuota ne 50 metų, o tik pusantro mėnesio (nuo 1940 m. birželio 15 iki rugpjūčio 3 d.), A. Nikžentaitis gali nepripažinti 1940 m. liepos 21 d. dar tik okupacinės valdžios priimto nutarimo pakeisti Lietuvos Respublikos pavadinimą į Lietuvos TSR, tuo tarpu 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimas šios koncepcijos rėmuose – jau „teisėtas“. Lietuva tampa „teisėta“ SSRS dalimi ir kartu tik tada, naujosios koncepcijos požiūriu, teisiškai įsigalioja LTSR pavadinimas.

Tačiau A. Nikžentaitis, užuot aiškiai išdėstęs šią koncepciją, čia jau paleidžia dūmų uždangą. Jis neva remiasi Mykolo Riomerio ir Bostone išleistos „Lietuvių enciklopedijos“ teiginiais. Toks pasirėmimas – akivaizdi fikcija, mat nurodyti šaltiniai ne tik nesilaiko tokios ar panašios koncepcijos, bet ir apskritai neaptaria sąvokų „okupacija“ ir „aneksija“, net jų nevartoja!

Įvertinti situaciją, žinoma, galima ir be šių sąvokų. M. Riomeris tai padarė labai paprastai ir aiškiai: „Birželio mėnesio sukrėtimas (...) buvo tiek stiprus, kad jis iš karto padarė tikrą perversmą socialinių jėgų santykiavime, nuslopinęs tuos socialinius veiksnius, kuriais rėmėsi Lietuvos valdžia, ir iškėlęs į valstybės vadovavimą naujus veiksnius, pasiremiančius svetimąja jėga. 1940 m. birželio mėn. įvykiai sudarė tikrąjį konstitucinį perversmą“ (M. Rėmeris. Lietuvos sovietizacija 1940–1941, Vilnius, 1989, p. 20). Po šio perversmo dar liko tam tikrų iliuzijų, kad Lietuva gali būti bent iš dalies nepriklausoma, tačiau „įvykių eiga skubiai aplenkė ir likvidavo šias iliuzijas“. Šį „iliuzijų likvidavimo“ laikotarpį užbaigė „formalus Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą“ (ten pat, p. 22). Rugpjūčio 3 d. „vaidinimo scena perkeliama iš Kauno į Maskvą“, kur įvyksta „Lietuvos gėdos ceremonija“ (ten pat, p. 41). Taigi, M. Riomerio koncepcija nekelia abejonių: tikrasis, viską lemiantis perversmas padaromas 1940 m. birželio viduryje, o po to vyksta tik iliuzijų sklaidymasis, politinis vaidinimas ir gėdinga ceremonija. Akivaizdu, kad jokios didesnės teisinės reikšmės vaidinimo ir ceremonijos kategorijomis apibūdinamiems įvykiams M. Riomeris neteikė. Todėl fiktyvus rėmimasis juo, įrodinėjant visai priešingą koncepciją, kurioje 1940 m. rugpjūčio 3-osios nutarimas laikomas lūžio data, švelniai tariant, prasilenkia su moksline etika.

Kuo dar, be šių fiktyvių pasirėmimų, A. Nikžentaitis grindžia savo koncepciją? Ogi lietuviškąja „Vikipedija“. Joje jis rado tokį sakinį: „Aneksija – jėga ar prievarta įvykdytas neteisėtas svetimos valstybės ar jos dalies prijungimas prie savosios (pvz., Lietuvos prijungimas 1940 m. rugpjūčio 3 d. prie SSSR)“. Jei kas nežino, kas yra „Vikipedija“ – anot A. Nikžentaičio, „visame pasaulyje populiarus leidinys“ – galiu priminti: tai – internetinė enciklopedija, kurią rašyti ir redaguoti gali kiekvienas skaitytojas, paprasčiausiai spustelėjęs nuorodą „Redaguoti“. Pats A. Nikžentaitis irgi galėjo ne tik perskaityti šį sakinį, bet ir jį parašyti, pataisyti ar papildyti. Lietuviškosios „Vikipedijos“ straipsnis „Aneksija“ atsirado 2007 m. gegužės 7 d., anoniminiam vartotojui į jį įrašius vienintelį žodį: „Užkariavimas“. Gruodžio 3 d. kitas autorius patikslino: „Aneksija – svetimos valstybės teritorijos prijungimas“, o 2008 m. sausio 28 d. atsirado ir A. Nikžentaičio cituota versija. Todėl tokio šaltinio niekaip negalima, laikyti įrodymu, kad „šios datos vertimus visuotinai paplitusiose enciklopedijose išrado ne Č. Laurinavičius ar A. Nikžentaitis“, nors ir neteigiu, kad šį primityvų sakinį įrašė vienas iš jų (greičiausiai tai padarė koks nors mokinukas).

Jeigu tokiam mokslininkui, kaip A. Nikžentaitis, vis dėlto tinka remtis „Vikipedijos“ autoritetu, patarčiau pasiskaityti ir kur kas išsamesnį angliškosios „Vikipedijos straipsnį „Baltijos šalių okupacija“, kuris, bent jau šiuo metu sovietinę okupaciją datuoja 1940–1941 ir 1944–1991 m. laikotarpiu. Žinoma, jį ėmus skaityti ir redaguoti A. Nikžentaičiui, Č. Laurinavičiui ar jų bendraminčiams, situacija gali ir pasikeisti.

Kadangi A. Nikžentaičiui taip ir nepavyko įrodyti, kad jo ir Č. Laurinavičiaus koncepcija yra ne jų išradimas, noriu gerbiamiems kolegoms padėti susirasti tikruosius jų šaltinius, juo labiau, kad suprantu jų užimtumą, einant atsakingas vadovaujančias pareigas (Č. Laurinavičius vadovauja Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriui, o A. Nikžentaitis – pačiam Institutui). Kaip minėjau, iš tiesų ši koncepcija nėra visiškai nauja. Ją jau seniai skelbia Rusijos teisininkai. Antai Rusijos tarptautinės teisės asociacijos viceprezidentas Stanislavas Černičenka 2004 m. paskelbtame straipsnyje įrodinėjo, kad: 1) Baltijos valstybių SSRS neokupavo, nes okupacija esanti neįmanoma be karo (šią tezę, beje, akivaizdžiai paneigia minėta L. Mälksoo studija); 2) „Iki Antrojo pasaulinio karo ne bet kokia aneksija buvo vertinama kaip neteisėta ir niekinė. Tai susiję su tuo, kad principas, draudžiantis naudoti jėgą arba grasinimą ją panaudoti, tapęs vienu iš pagrindinių šiuolaikinės tarptautinės teisės principų, buvo pirmą kartą įtvirtintas 1945 m. JTO Statute“; 3) „Tautos valios pareiškime, esant kitos valstybės kariuomenei, iš tikrųjų galima įžvelgti ydą“, bet tokia valia nepriekaištingai nebuvo pareikšta ir kuriantis Baltijos valstybėms, todėl tai esą tik subjektyvūs vertinimai; 4) „Jeigu aneksija laikytume Pabaltijo valstybių įjungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, tai ji nebuvo nei agresyvaus karo, nei jėga primestos sutarties rezultatas. Stalino ir jo aplinkos politiką moralės požiūriu galima įvertinti negatyviai, bet Latvijos, Lietuvos ir Estijos įjungimas į SSRS sudėtį neprieštaravo 1940 metais veikusiai bendrajai tarptautinei teisei“; 5) taigi, Baltijos valstybės teisėtai priklausė SSRS, o dabartinės Lietuva, Latvija ir Estija yra nauji tarptautinės teisės subjektai, susiformavę po SSRS žlugimo, o ne iki 1940 m. gyvavusių valstybių tąsa.

Iš tiesų S. Černičenkos „koncepcija“ yra kur kas realesnis A. Nikžentaičio ir Č. Laurinavičiaus tezių šaltinis, nei fiktyviai nurodyta M. Riomerio studija ar „Lietuvių enciklopedija“. Kaip sako A. Nikžentaitis, Lietuvos ir Rusijos istorikų sutarta koncepcija yra „subalansuota“. Tokio „subalansavimo“ esmė yra ta, kad pusantro mėnesio laikotarpis (1940 m. birželio 15 – rugpjūčio 3 d.) yra vertinamas pagal lietuvišką požiūrį – kaip okupacija. Tuo tarpu dėl viso likusio 50 metų laikotarpio priimama Rusijos kolegų nuostata apie teisėtą aneksiją, t. y. aneksiją, kuri nutraukia okupacijos statusą.

Štai tokią Rusijos kolegų nuolaidą pavyko išsiderėti mūsų istorikams „derybose“ su Rusijos puse, kurioms jie patys save, kaip Lietuvos valstybės mokslo įstaigos atstovai, įgaliojo. Dėl tokios Rusijos pusės „nuolaidos“ – pusantro mėnesio okupacijos pripažinimo – rusiškosios koncepcijos esmė nesikeičia. Baltijos valstybių priklausymas SSRS lieka įteisintas, o dabartinės valstybės turi būti traktuojamos, kaip iš SSRS išstojusių sovietinių respublikų tąsa, o ne atkurtos prieškario valstybės.

Neveltui savo 2004 m. paskelbtą straipsnį S. Černičenka užbaigia tokiais optimistiškais žodžiais: „Latvijos, Lietuvos ir Estijos politikų ir ekspertų bendruomenės tarpe seniai skamba objektyvūs, istoriniais faktais pagrįsti vertinimai ir samprotavimai šiuo klausimu. Ir nors ideologizuotų nuostatų skatinami establišmento atstovai ir pasmerkia juos už tai ostrakizmui bei daro politinį spaudimą, tai sukelia tam tikrą optimizmą. Tikėkimės, kad istorinis ir tarptautinis teisinis objektyvumas triumfuos, o tarptautinė teisinė bendruomenė bei žmogaus teisių gynimo organizacijos pasieks, kad Latvijos, Lietuvos ir Estijos vyriausybės atsisakytų bandymų perrašyti istoriją ir taikyti dvigubus standartus žmogaus teisių srityje“.

Tad štai kokį kai kam reikalingą darbą – tikėkimės, patys to nesuprasdami – dirba A. Nikžentaitis ir Č. Laurinavičius. Jie atlieka tų establišmento persekiojamų „objektyvių“ ekspertų-aborigenų bendruomenės vaidmenį, kuriuo vėliau Rusija galės mojuoti kaip vėliava tarptautiniuose forumuose. Solidi Lietuvos istorijos instituto iškaba šiam darbui yra itin tinkama.

Beje, rinkinio „SSRS ir Lietuva“ pirmojo tomo įvade A. Nikžentaičio ir Č. Laurinavičiaus paminėta „vertingoji“ koncepcija dar nėra aiškiau išreikšta – ji atsispindi nebent pirmojo tomo pavadinime. Bet jeigu, kaip sako A. Nikžentaitis ir Č. Laurinavičius, dėl jos jau sutarta, tikėtina, kad ji bus plačiau išdėstyta antrajame rinkinio tome. Juk jis kaip tik ir bus skirtas jau nebe „okupacijos“, o „aneksijos“ laikotarpiui. Pirmasis tomas dar leidžia pasidžiaugti lietuviškos koncepcijos „triumfu“ ir okupacijos pripažinimu iš Rusijos pusės, kuris krito į akis kai kuriems komentatoriams, neatkreipusiems dėmesio į tai, kaip greitai ši pripažintoji „okupacija“ pasibaigia.

Baigdamas šią nelinksmą analizę, turiu pasakyti, kad man asmeniškai ji yra itin skaudi. Lietuvos istorijos institute dirbu jau 12 metų, ir buvau įpratęs tuo didžiuotis. Lietuvos istorijos institute dirba daugiau kaip 120 darbuotojų, kurie sudaro Lietuvos istorijos tyrinėtojų branduolį. Deja, nuo to laiko, kai mūsų direktorius A. Nikžentaitis ėmė garsėti tokiais istorijos mokslo vardu skelbiamais, bet su mokslu mažai ką bendro turinčiais pareiškimais, man darosi nebepatogu prisipažinti, kur dirbu.

Prieš keletą metų Lietuvos istorijos institutas ėmėsi ambicingo projekto – parašyti daugiatomę Lietuvos istoriją. Jau išėjo 2 pirmieji jos tomai, skirti priešistoriniam laikotarpiui. Tačiau šiandien Institute nebedirba abiejų šių tomų redaktoriai. Jie savo laiku buvo ir Archeologijos skyriaus vadovai, bet pasitraukė iš Instituto vos užbaigę minėtą darbą. Tą patį padarė ir kai kurie kiti Archeologijos skyriaus bendradarbiai. Darbo sąlygos Klaipėdos universitete jiems pasirodė priimtinesnės, nors Vilniuje gyvenantiems žmonėms važinėjimas į Klaipėdą sukelia šiokių tokių nepatogumų.

Vis dėlto V. Landsbergis neteisus, Lietuvos istorijos institutą vadindamas Lietuvos istorijos revizijos institutu. A. Nikžentaičio ir Č. Laurinavičiaus daroma istorijos revizija iš tiesų yra fundamentali, tačiau šiuo darbu užsiima vos keli Instituto darbuotojai. Kiti tyliai dirba Lietuvos praeities tyrinėjimams reikšmingą darbą ir į politines Instituto vadovybės intrigas nesikiša. Galėčiau nesikišti ir aš, bet ateina laikas, kai nesikišti darosi gėda.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Naujausia prognozė: jau netrukus pradės mažėti dirbančiųjų (72)

Valstybė surenka dar daugiau mokesčių, o artimiausios šalies ūkio perspektyvos geros. Tačiau jau...

Santaros Vaikų ligoninėje tėvai nufilmavo svirduliuojantį chirurgą papildyta 11.20 val. (136)

Socialiniame tinkle plinta vaizdo įrašas ir tėvų pasipiktinimas, kad Vilniaus Santaros Vaikų...

Žemės drebėjimo centre atsidūrusi lietuvė nupasakojo, koks tai jausmas (22)

Meksikoje gyvenanti lietuvė Eglė Tamulytė dirbo prie kompiuterio, kai pajuto itin stiprų žemės...

G. Paluckas: ministrams apsispręsti dėl postų bus duota savaitė (5)

Jei Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryba patvirtins daugumos skyrių išsakytą norą...

Kitais metais bus perskaičiuotos visos pensijos (442)

Daugelis girdėjo, kad į pensiją ilgainiui bus galima išeiti tik sulaukus 65 metų. Tačiau retas...

Kebabinėms atėjo sunkūs laikai (36)

Kebabai – maistas, kurį, ko gero, yra ragavęs kiekvienas tūlas lietuvis. Šį patiekalą...

TASS: D. Grybauskaitei sakant kalbą, Rusijos delegacija paliko salę (911)

Rusijos valstybinė agentūra TASS skelbia, kad Rusijos delegacija paliko Jungtinių Tautų...

Kodėl lietuviai užbėgo už akių ispanams, turkams, graikams ir italams? (2)

Be didelės pompastikos ir be lūžtančių tribūnų – Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) sezonas...

Meilią nuotrauką su princo Harry mylimąja M. Markle paviešinęs aktorius tokios baigties nesitikėjo

Aktorius Patricas J Adamsas, besifilmuojantis seriale „Suits“ kartu su Meghan Markle , savo...

Ketvirtadienį Lietuvos keliuose – ypatingas reidas (23)

Rugsėjo 21 d. Europos kelių policijos tinklas TISPOL yra paskelbęs Europoje dieną be...