aA
Dažnai savo gyvenimo skuboje nesusimąstome, kad gyvename tikrų tikriausioje gerovės valstybėje. Žinoma, juk ne visi žmonės mokėsi socialinės politikos ir toli gražu ne kiekvienas suvokia, kas tai yra. Iš pirmo žvilgsnio tai visai paprasta – kolonos, be kurių nesilaikytų pastato sienos, dalykai, be kurių mums gyventi būtų nepalyginamai sunkiau – švietimas, socialinė bei sveikatos apsauga, būstas.
Tautvydas Vencius
© Asmeninio albumo nuotr.

Todėl nepaisant laisvosios rinkos keliamų rizikų ir iššūkių, bendrai pritariama mažesniam ar didesniam valstybės vaidmeniui ekonomikoje. Šiandien nekyla abejonių, kad gerovės valstybės vykdoma socialinė politika turi svarų indėlį į ekonominį, socialinį ir politinį šalies progresą.

Vis dėlto, gerovės valstybių vaidmuo paskutiniais dešimtmečiais keičiasi. Tam didelę įtaką turi globalizacijos procesai, tarptautinės organizacijos, iššūkiai, kylantys dėl imigrantų, klimato kaitos ir kt.

Atrodytų, jog kylant šiems iššūkiams turėtų susvyruoti visų gerovės valstybių pamatai, reikėtų naujų idėjų, tipologijų ir konkrečių veiksmų. Vis tik manytina, jog bet kokiu atveju liktų tie patys pagrindai arba skirtingose šalyse ir vėl būtų renkamasi – valstybė, rinka ar šeima, kas yra mūsų gerovės garantas?

Atsakyti į visus kylančius klausimus, žinoma, sunku, daugelis jų neturi konkrečių atsakymų, o jų pateikimas, matyt, atneštų ir Nobelio premiją. Tačiau turime mokytis ieškoti (surasti) tuos būdus, kurių pagalba gerovės valstybei nebus baisūs jokie sunkumai, o ateities perspektyvos bus dar šviesesnio rytojaus apraiška.

Nuo ko prasideda diskusijos... ir tęsiasi ilgai

Diskusijų laukas gerovės valstybės studijų kontekste itin platus ir įdomus. Visų pirma dėl to, kad mokslininkų tyrinėta gerovės valstybė neturi vieno bendrai priimto apibrėžimo.

Vis tik ypač paplitusi yra G. Esping-Andersen gerovės valstybės samprata, kuri yra tapusi bendru atspirties tašku tyrinėjant gerovės valstybę. G. Esping-Andersen (1990) tai suvokia kaip valstybės įsipareigojimą išsaugoti tam tikrą gerovės lygį piliečiams.

Kitas autorius, J. Palme, nemano, kad reikia tikslaus apibrėžimo, svarbiausia suprasti, kad valstybė per įvairią institucijų veiklą yra įsipareigojusi padėti žmonėms, garantuoti įvairias paslaugas (pensijas, nedarbo, ligos ir motinystės išmokas ir t. t.), kurių gavimas užtikrina stabilų individo vaidmenį rinkoje ir formuoja atitinkamą gerovės lygį.

Minimaliai gerovei užtikrinti yra būtinos kelios sąlygos: valstybės siekis perskirstyti resursus, įvairios socialinės politikos institucijos, kurios vykdo nustatytą politiką, ir demokratija. Visa tai neatsiejama nuo valstybės vykdomos politikos ir socialinio, ekonominio išsivystymo lygio, kas lemia minimalius gerovės standartus šalyje, kai žmonės susiduria su įvairiomis socialinėmis rizikomis. Įvertinus šiuos aspektus, galime sakyti, kad gerovės valstybė mus lydi nuo pat gyvenimo pradžios iki pabaigos.
Tautvydas Vencius

Verta paminėti, kad gerovės valstybės veikla yra labai plati ir daug apimanti, tačiau viena pagrindinių sistemos komponenčių – socialinė apsauga. Jos teikiamos paslaugos yra skirtingos: nedarbo ir nelaimingų atsitikimų draudimas, motinystės/tėvystės pašalpos, senatvės pensijos, piniginė parama ir kita.

Todėl vien šių institutų egzistavimas rodo valstybės vykdomus įsipareigojimus ir garantuoja tam tikrą gerovės lygį. W. Korpi papildo prieš tai minėtus autorius teigdamas, kad gerovės valstybės būtinosios sąlygos yra demokratija ir turtinga visuomenė, o kaip pagrindinius gerovės indikatorius įvardija skurdo ir nelygybės rodiklius šalyje.

R. M. Titmuss (1974) kaip vienas pirmųjų autorių, rašiusių apie gerovės valstybę, atkreipia dėmesį į valstybės pagalbą tiems, kam sekasi sunkiausiai, o šiai pagalbai yra būtinas resursų perskirstymas, nes be to nėra įmanoma gerovės valstybė.

Todėl iškyla labai svarbus moralinių vertybių ir socialinio teisingumo klausimas, kaip tie resursai turi būti paskirstyti.

Apibendrinus skirtingų autorių vertinimus, matome, kad minimaliai gerovei užtikrinti yra būtinos kelios sąlygos: valstybės siekis perskirstyti resursus, įvairios socialinės politikos institucijos, kurios vykdo nustatytą politiką, ir demokratija.

Visa tai neatsiejama nuo valstybės vykdomos politikos ir socialinio, ekonominio išsivystymo lygio, kas lemia minimalius gerovės standartus šalyje, kai žmonės susiduria su įvairiomis socialinėmis rizikomis. Įvertinus šiuos aspektus, galime sakyti, kad gerovės valstybė mus lydi nuo pat gyvenimo pradžios iki pabaigos.

Vis tik atskiros valstybės yra skirtingai linkusios suprasti ir traktuoti gerovės lygį savo piliečiams. Skirtingi prioritetai ir principai apie gerovės valstybės sampratą skiria jas vieną nuo kitos, net jei ir bendrai jas galime įvardinti kaip gerovės valstybes.

G. Esping-Andersen (1990) išskyrė tris idealius gerovės valstybių modelius: liberalųjį, konservatyvųjį bei socialdemokratinį ir juos aprašė knygoje „Trys gerovės kapitalizmo pasauliai“. Šių modelių pavadinimai iš karto atspindi sąsajas su ekonominėmis, politinėmis idėjomis.

Autorius gerovės valstybių modelius skirstė remdamasis dviem pagrindiniais kriterijais: dekomodifikacijos ir stratifikacijos laipsniu.

Dekomodifikacija – žmogaus išprekinimas, t. y. priešingas procesas komodifikacijai, kai stengiamasi žmogų paversti preke, įrankiu akumuliuoti kapitalą ar įgyti teisę į socialinę apsaugą. Nors kita vertus, ypač moterims, tai gali būti suprantama kaip išsilaisvinimas iš namų ūkių.

Liberalioji gerovės valstybė pasižymi mažiausiu dekomodifikacijos laipsniu, ji labiausiai kliaujasi rinka, kai piliečio gerovė priklauso nuo dalyvavimo joje.

Konservatyvus modelis – vidutiniu, o socialdemokratinis – aukštu, kai nėra stiprios priklausomybės nuo darbo rinkos. Anot G. Esping-Andersen (1990), gerovės valstybė mažina nelygybę, bet paradoksaliai kuria stratifikacinę sistemą.

Sukuriant tam tikras teises ir draudimo programas (pvz., nedarbo draudimas), žmonės yra suskirstomi į skirtingas klases pagal statusą visuomenėje.

Socialdemokratinis modelis pasižymi universalumo principu ir žmonės nėra marginalizuojami, teises į socialinę apsaugą gauna visi piliečiai ir trintis tarp klasių yra sumažinama iki minimalaus lygio.

Kaip artimiausios šiam tipui yra priskiriamos Skandinavijos valstybės: Norvegija, Švedija ar Danija. Jungtinė Karalystė, Australija yra priskiriamos prie liberalaus modelio, kur valstybės vaidmuo yra minimalus, labiausiai kliaujamasi rinka ir tikima, kad paslaugos dėl socialinių rizikų bus užtikrintos laisvoje rinkoje ir taip bus generuojama piliečių gerovė.

Tačiau liberaliame modelyje socialinės apsaugos aprėptis nėra didelė. Socialines išmokas ar paslaugas gaunantys žmonės yra aiškiai atskiriami, o rinkoje apsidrausti nuo rizikų yra brangu ir ne visiems prieinama.

Vyrauja aukštas stratifikacijos lygis, todėl visuomenė yra susiskaidžiusi. Taip pat šis modelis pasižymi ir dideliu nedarbo lygiu. Nors, anot J. Aidukaitės (2012), konservatyviame modelyje stratifikaciniai santykiai yra griežtai įtvirtinti, tačiau dėl sąlyginai aukštų išmokų ir didelės žmonių įtraukties į socialinės apsaugos schemas, žmogaus statusas išlaikomas orus ir svarbus.

Prie šio modelio G. Esping- Andersen priskiria tokias šalis kaip Vokietija ar Šveicarija.

Kad ir kokie gerovės valstybės režimų nulemti socialinės politikos skirtumai būtų, jie vis tiek neišvengiamai iškels skirtingas dilemas. Pagrindinė jų – universali parama ar paremta pajamų testavimu?

Štai Korpi ir Palme (1998), iškelia perskirstymo paradokso idėją, teigiančią, kad kuo testuojamos išmokos, kurios yra nustatyto fiksuoto dydžio bei labiausiai orientuotos į skurstančiuosius, tuo didesnė nelygybė ir skurdas pasireiškia.

Kaip žinia, būtent liberaliajame gerovės valstybės modelyje vyrauja likutinė ir selektyvi gerovės valstybės politika, reiškianti pajamų testavimu remtą politiką.

Bet ar ji išsprendžia minėtą dilemą? Atitinkamai konservatyviajame modelyje valstybės vaidmuo didesnis, tačiau taip pat dažniausiai vyrauja pajamų testavimo principas. Galiausiai, skandinaviškas modelis remiasi universalia socialine politika su kintančia dalimi.

Tos šalys, kurios remia moterų-motinų užimtumą, t. y. sudaro sąlygas moterims, turinčioms vaikų, dirbti ir suteikia dideles socialines išmokas motinystės atveju, skurdas tarp vaikų yra mažiausias, o lyčių lygybės rodikliai geriausi.
Tautvydas Vencius

Žinoma, kol mes svarstome ir sprendžiame šias dilemas, visai netoli nuo mūsų galime rasti pavyzdžių, kur šie klausimai evoliucionavo į dar prieštaringesnius.

Taip, kalbame apie basic income fenomeną. Čia keliamas ne tiek universalumo klausimas, bet svarstoma, ar valstybė privalo garantuoti visiems savo piliečiams vienodai priimtiną socialinę gerovę nepriklausomai nuo asmens pajamų ir turtingumo.

Tačiau, remiantis Europos socialinio tyrimo duomenimis, tokio aprūpinimo neremia tokių šalių kaip Norvegija, Švedija gyventojai. Galima kiek stebėtis, kad būtent čia gyventojai neremia basic income koncepcijos, nors šiose valstybėse lygybės ir teisingumo principai yra labiausiai įsišakniję.

Štai socialinės politikos konferencijoje Estijoje teko girdėti, jog taip gali būti dėl... protestantiškos etikos, kuri propaguoja sunkų darbą, todėl veltui gauti pinigai nėra toleruojami. Prisiminkime, kad vienas iš Šiaurės šalių gerovės kilmės elementų susijęs su religija, konkrečiai liuteronų protestantų bažnyčia, kada po reformacijos pagalbą nepasiturintiems pradėjo teikti valstybė, o ne tik bažnyčia.

Nuo teorinių svarstymų kasdienio gyvenimo link...

Štai, kaip matėme anksčiau, šeima gali būti net vienas esminių visos gerovės pagrindų. Priminsiu, kad kalbame apie Pietų Europos gerovės režimą.

Tačiau šeima kartu su darbo rinka gali kur kas daugiau, pavyzdžiui, atskleisti moterų padėtį visuomenėje.

Štai Švedija nuo 1970 m. reformavo šeimos politiką, įdiegusi aktyvios tėvystės programas, paskatinusias vyrus pasiryžti pasitraukti iš darbo rinkos ir... prižiūrėti vaikus. Teigiama, kad tai parodo, kaip vyriausybinės iniciatyvos gali pakeisti ilgainiui susiformavusius lyčių vaidmenis.

Kitaip tariant, tai politikos transformavimo potencialas, parodantis, kiek valstybė remia dviejų dirbančių/dviejų prižiūrinčių šeimos modelį.

Javornik atliko lyginamąjį tyrimą, kuriuo norėjo pamatuoti posocialistinių valstybių defamilizacijos laipsnį.

Tyrimas apėmė keletą šeimos politikos elementų: motinystės (tėvystės) atostogų sistemą ir finansavimą, lankstumą, vaikų priežiūros paslaugų prieinamumą, kokybę, kainą ir galimybę sugrįžti į darbo rinką.

Remiantis Leitner (2003) šeimos politikos familizacijos laipsniais, autorė ištyrė, kad Lietuva kartu su Slovėnija pagal duomenis priskiriama prie remiamos defamilizacijos, kuri, anot autorės, gali būti lyginama su socialdemokratinėmis šiaurės šalių idėjomis.

Tuo metu Estija pripažinta kaip valstybės remiama familialistinė valstybė, o Latvija – familialistinė šalis, negaunanti valstybinės finansinės paramos. Autorė sudarė familializmo voratinklius, kuriuose matyti, jog Lietuvos ir Slovakijos šeimos politika remia aktyvų moterų dalyvavimą darbo rinkoje, palankias tėvystės ir vaikų priežiūros paslaugas.

Teigiama, kad lyčių lygybę didinančios priemonės daugeliu atveju sutampa su skurdo mažinimo priemonėmis.

Tai priemonės, padedančias derinti motinystę su užimtumu.

Pasirodo, kad tos šalys, kurios remia moterų-motinų užimtumą, t. y. sudaro sąlygas moterims, turinčioms vaikų, dirbti ir suteikia dideles socialines išmokas motinystės atveju, skurdas tarp vaikų yra mažiausias, o lyčių lygybės rodikliai geriausi.

Daugelis tyrimų rodo (o kartais ir įprastų kasdienių naujienų), kad Baltijos šalys pamažu tolsta vienos nuo kitų, o Estija vis dažniau įvardijama kaip ,,kylanti žvaigždė“. Būtent Estija išsiskiria kaip šalis, labiausiai priartėjusi prie švediško gerovės valstybės modelio.
Tautvydas Vencius

Tačiau defamilializmas yra susijęs ne tik su vaikų auginimo sąlygomis ir nuostatomis. Taip pat svarbi ir senyvo amžiaus žmonių priežiūra. Šiuo atveju Baltijos šalys, tarp jų ir Lietuva, yra labiau familialistinės nei Šiaurės šalys. Štai paklausus, koks geriausias gyvenimo būdas pagyvenusiems vieniems gyvenantiems tėvams, kuriems reikalinga reguliari pagalba?“, dauguma lietuvių ir latvių atsakė, kad jie turėtų gyventi su vienu iš tėvų, o šiaurės šalyse dauguma mano, kad viešų ar privačių paslaugų teikėjas turėtų aplankyti jų namus ir suteikti reikiamą pagalbą.

Tai parodo skirtingas šeimos vertybės ir vaikų atsakomybės sampratas, kurios yra paverčiamos realiu elgesiu, tokiu kaip namų ūkio kompozicija.

Dar vienas įdomus dalykas yra tas, kad, jeigu asmuo turi aukštesnę akademinę kvalifikaciją, atsakymo tikimybė, jog šeima turi prisiimti vaikų išlaikymo kainą, yra mažesnė. Vienintelė šalis, kurioje yra reikšmingas priešingų nuomonių skaičius, yra Lietuva. Štai būtent čia išsiskiria tai, jog 44,5 proc. respondentų mano, kad vaikų išlaikymo kainą turi prisiimti šeima, o senelių priežiūrą 37,8 proc. Todėl matome, kad Lietuvoje familialistinės nuostatos yra palankesnės vaikams.

Šeimos politiką svarbu reflektuoti ne tik per šeimos ir darbo derinimą bei kitas (de)familialistines nuostatas, tačiau, prisiminus Korpi bei Palme perskirstymo paradoksą, įvertinti šeimų skurdo klausimą.

Teoriškai daroma prielaida, kad pajamų testavimas ir išmokų nukreipimas į skurdžiausias šeimas su vaikais neišspręstų skurdo ir nelygybės problematikos. Štai Lietuvoje nuo 2018 m. sausio 1 d. įteisinus universalios išmokos vaikui (30 Eur) mokėjimą visiems vaikams, tikimasi skurdo rizikos lygio šeimose sumažėjimo.

Minėtina, kad visos Baltijos šalys nuo šiol turi universalias vaiko išmokas, tačiau Latvijoje ir Estijoje jos įvestos kur kas anksčiau, o skurdo rodikliai vis tiek santykinai dideli. Taigi, vargu ar Lietuvoje šios išmokos įvedimas bus vaikų skurdo panaikinimo stimulas, todėl būtina, kad ši priemonė būtų integruojama kartu su kitais socialinės politikos instrumentais.

Mokytis mokytis ir dar kartą mokytis...

Dažnai manoma, kad Lietuva – ta šalis, kuri neturi aiškios, su ilgalaike perspektyva socialinės politikos.

Po Nepriklausomybės iškovojimo pasirinktas neoliberalus kelias neatvedė prie esminio proveržio. Žinoma, valstybės formavimosi pradžioje didelę įtaką turėjo tarptautinių organizacijų rekomendacijos, susijusios su socialinės politikos liberalizavimu ir privatizavimu.

Neįtikėtinai nustebinome Europą į parlamentą išrinkę stebėtinai daug buvusių komunistų partijos narių, vėliau, priešingai nei estai, neišsprendę nuolatinės valiutos klausimų, ėmėmės nežabotos privatizacijos, virtusios prichvatizacija... Visa tai vyko nepaisant to, jog visos postkomunistinės valstybės pradėjo savo socialinės sistemos reformas itin panašiose startinėse pozicijose.

Todėl galime teigti, kad mūsų gerovės kelias formavosi kitaip nei šiaurės ar vakarų šalyse.

Štai viena iš gerovės valstybės formavimosi teorijų – klasių galios, teigia, kad šalys, kurios nuo seno turėjo/turi stiprias kairiosios pakraipos partijas (Socialdemokratinė, Darbo partija) bei stiprų profsąjunginį judėjimą, turi ir labiau išvystytas socialines garantijas, lyginant su šalimis, kuriose vyravo/vyrauja dešiniosios pakraipos partijos“.

Pavyzdžiui, Švedijoje socialdemokratų Vyriausybės stabiliai valdė dešimtmečius, sėkmingai įsitvirtino profsąjunginiai judėjimai. Kitaip tariant, kelias į gerovės valstybę buvo kur kas nuoseklesnis.

Žmogaus santykis su valstybe formuojasi per jo poreikius, todėl tinkamas poreikių patenkinimas yra valstybės ir žmogaus susiejimo veiksnys. Kitaip tariant, neharmoningos gerovės valstybės sistemos, menkos išlaidos socialinei apsaugai iššaukia visuomenės nepasitenkinimą socialinėmis institucijomis ir skatina emigruoti į „saugesnes“ šalis.
Tautvydas Vencius

Mes, būtent dėl šių tebesitęsiančių tapatybės paieškų, kaip minėta anksčiau, esame priskiriami prie dar besiformuojančio postkomunistinio gerovės valstybės režimo ir su kitomis naujomis ES valstybėmis pasižymime gana skirtingais bruožais nuo kitų Europos šalių.

Nieko keisto, sovietmetis mūsų šalyje atnešė daug neigiamų dalykų: planinę ekonomiką, šešėlinę rinką, o tai reiškia, kad socialinės politikos modelis turėjo progos vystytis tik sovietinio režimo sąlygomis.

Galbūt todėl apie švedišką gerovę Lietuvoje šiais laikais galime išgirsti vis rečiau. Nors teoriškai juk tokių galimybių turime – esame maža šalis (todėl nesunku administruoti, pavyzdžiui, socialinės apsaugos sistemas), visuomenė yra pakankamai homogeniška, turime ekonominio augimo potencialą.

Vis dėlto, savo žvilgsnius jau gana seniai nukreipėme į kaimynę Estiją ir dabar turime vytis ją...

Štai čia ne veltui užsiminėme apie Estiją. Daugelis tyrimų rodo (o kartais ir įprastų kasdienių naujienų), kad Baltijos šalys pamažu tolsta vienos nuo kitų, o Estija vis dažniau įvardijama kaip kylanti žvaigždė“. Būtent Estija išsiskiria kaip šalis, labiausiai priartėjusi prie švediško gerovės valstybės modelio. Šį priartėjimą sąlygojo didesnis politinis susitelkimas (beje, pirmuosius rinkimus Estijoje laimėjo tikrai ne buvę komunistai), ženklesnis perskirstomasis poveikis, orientuotas socialiniu požiūriu (nors BVP augo gana panašiai, tačiau jo dalis socialinei apsaugai Estijoje skiriama didesnė nei Lietuvoje ir Latvijoje).

Įdomu tai, kad šiems Baltijos šalių skirtumams, o ypač Estijos išskirtinumui aiškinti, pasitelkiama gana daug įvairių argumentų. Vienas jų – geografinis artumas Suomijai, kuris reiškė, jog šiaurės estai net sovietmečiu galėjo matyti suomių televiziją… Kadangi estų kalba yra artima suomių, estai šiuo atžvilgiu buvo mažiau atskirti nei kitos Sovietų respublikos nuo Vakarų pasaulio.

Pergyventi, išgyvenami ir laukiami iššūkiai. Ateities perspektyvų žavesys ir niūrumas

Kaip jau minėjome anksčiau, gerovės valstybės susiduria su daugybe iššūkių, reikalaujančių greitos politinės reakcijos, kuri reikalinga socialinio stabilumo išlaikymui.

Šie iššūkiai gali būti suklasifikuoti kaip vidiniai – procesai būdingi visoms išsivysčiusioms šalims: gyventojų senėjimas, mažėjantis gimstamumas, šeimos deinstitionalizacija – bei išoriniai – procesai, būdingi visoms šalims: Europos integracija ir ekonominė globalizacija, individualizacija, migracija.

Štai teigiama, kad gerovės valstybių tvarumui didelę įtaką turi finansinės recesijos, kurios gali parodyti, ar socialinė apsauga ir socialiai orientuotas požiūris yra šalies prioritetas.

Vis dėlto, išlaidos socialinei apsaugai priklauso nuo daugybės faktorių, tokių kaip: politinės situacijos, ekonominio šalies išsivystymo lygio, demografinės situacijos, industrializacijos bei urbanizacijos lygio.

Vis tik teigiama, kad nei viena teorija nerekomenduoja mažinti išlaidų recesijų metu. Kaip rodo atlikti tyrimai, dauguma OECD šalių pastarosios ekonominės recesijos metu padidino išlaidas socialinei apsaugai. Tuo tarpu buvusios Rytų bloko šalys pasielgė skirtingai – lyginant su prieškriziniu laikotarpiu išlaidas socialinei apsaugai sumažino.

Lietuvoje sumažinimas buvo toks, kad maža nepasirodė. „Naktinė mokesčių reforma“ dar ilgai išliks pensininkų, viešojo sektoriaus darbuotojų atminty...

Na, o mūsų politikai vieną dieną dar tik kur nors perskaitys, kad socialinių išlaidų padidinimas sunkmečiu yra naudingas, nes veikia kaip stabilizatorius tiek ilgalaikėje, tiek ir trumpalaikėje perspektyvoje.

O kaip žinome, žmogaus santykis su valstybe formuojasi per jo poreikius, todėl tinkamas poreikių patenkinimas yra valstybės ir žmogaus susiejimo veiksnys. Kitaip tariant, neharmoningos gerovės valstybės sistemos, menkos išlaidos socialinei apsaugai iššaukia visuomenės nepasitenkinimą socialinėmis institucijomis ir skatina emigruoti į „saugesnes“ šalis.

Išties gerovės valstybė yra tarp mūsų ir su mumis. Ji išgyveno pasaulinius karus, krizes, nuolatos ir dabar susiduria su įvairiais iššūkiais, tačiau jos institutai giliai įsišakniję visame pasaulyje.
Tautvydas Vencius

O gal, turėdami savo rankose demokratinius institutus, „balsavimo kojomis“ teisę, pamiršome, kad pasaulis susiduria su dar didesniais ir kur kas sunkiau sukontroliuojamais reiškiniais, tokiais kaip klimato kaita?

Jau dabar suvokiame, kad pasireiškia dvigubas socialinis neteisingumas: šalys, kurios nesukėlė klimato kaitos, kentės labiausiai: besivystančios šalys, esančios ekvatoriaus viduryje.

Vis dėlto, šio reiškinio padarinius galimai pajusime ir mes – didės imigracijos srautai, galbūt pasiturinčios pasaulio valstybės susitars skirti daugiau savo biudžeto pinigų vystomojo bendradarbiavimo programoms, remiant labiausiai nukentėjusius.

Viena aišku, jog būdami įvairių tarptautinių organizacijų nariais, negalėsime likti nuošalyje...

Kas toliau?

Išties gerovės valstybė yra tarp mūsų ir su mumis. Ji išgyveno pasaulinius karus, krizes, nuolatos ir dabar susiduria su įvairiais iššūkiais, tačiau jos institutai giliai įsišakniję visame pasaulyje.

Nesvarbu, ar šalį galime priskirti idealiam gerovės režimui, ar gerai užsimaskuoti gebančiam chameleonui – teoriškai ir praktiškai įvairių autorių įvardintų gerovės bruožų rasime beveik visur.

Įvairūs iššūkiai, socialinės politikos dilemos, naujų idėjų paieškos, tipologijų modifikacijos ir skirtingų šalių tapatybės paieškos – visa tai įrodo, jog gerovės valstybės tema savo aktualių pozicijų dar tikrai nesiruošia apleisti.

Priešingai, įvairios globalios iniciatyvos, begalės sunkiai atsakomų klausimų, kalbos apie integraciją, bendrą šalių gerovę ir pagalbą viena kitoms reiškia, kad gerovės tipologijų vystymas yra perspektyvi veikla, itin genialiems protams, galinti užtarnauti ir Nobelio premiją.

Žinoma, visada atsiras kritikų, teigiančių, kad gerovės valstybės reikšmė dėl tarptautinių veikėjų įtakos tik mažėja, tačiau vargu ar kas sutiks, kad gerovės valstybė visiškai išnyks, o gerovė bus atiduota vien tik į privačias rankas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Norfa“ atsitraukia: pirkėjai privertė keisti prekybos tinklo planus (20)

Prieš metus pirmąją parduotuvę be tradicinių kasų atidaręs mažmeninės prekybos tinklas...

Naujausiuose reitinguose – didėjanti praraja tarp lyderių (645)

Spalį smuko visuomenės palaikymas didžiausiai valdančiajai „valstiečių“ partijai, tačiau...

Nausėda: Lietuvos rezervai krizei amortizuoti nėra pakankami (40)

Seime prabilus apie artėjančią krizę skubama pabrėžti, kad ji nebūtų tokia, kaip 1998 metais...

Formalumus tvarkysiančios rinktinės sąraše – du „žali“ naujokai, penki „Ryto“ atstovai (4)

Lietuva jau turi kišenėje kelialapį į kitų metų pasaulio krepšinio pirmenybes, bet rinktinės...

Atskleidė schemą, kaip laimimi viešieji pirkimai ligoninėse: nustatė įdomią tendenciją (16)

STT analitinės antikorupcinės žvalgybos pareigūnai atliko tyrimą, kuriuo nustatė atvejus, kai...

Pietų pertrauka vietoje, kokios iki šiol nebuvo: nenorėjau iš čia išeiti iki paskutinės minutės

Manęs labai dažnai paklausia, kokia gi ta mano mėgstamiausia pietų vieta Vilniuje. Ilgą laiką...

Starkevičius: į Lietuvą grįžta baudžiava – žemė atimama, bet savininkas paliekamas ją dirbti (240)

Kazimieras Starkevičius , buvęs žemės ūkio ministras, ūkininkas, dabar Seimo narys ir...

Apokaliptinės užuominos: Maskva turi planų prie pat JAV sienų? (278)

Panašu, kad Vladimiras Putinas ketina atkurti sovietmečio laikų radioelektroninės žvalgybos...

Juozas Statkevičius: jei pradėčiau kalbėti, veikiausiai vėl likčiau atpirkimo ožiu (39)

„Apmaudu, kad tiek kelių pramyniau, iš esmės koja atidariau Paryžiaus duris, tačiau niekas tuo...

Pokalbių šou „Kitokie pasikalbėjimai“ tiesioginės transliacijos nuo šiol – tik per DELFI TV (3)

Populiariojo gyvų pokalbių šou „ Kitokie pasikalbėjimai “ tiesioginės transliacijos kraustosi...