Krizės pradžioje, kaip ir kiekvienos grėsmės akivaizdoje, reakcijų į ją buvo įvairių. Vieni pasirinko neigimą, kiti savyje atrado aktyvisto gyslelę, dar kiti puolė į visišką paniką ir pradėjo laukti pasaulio pabaigos. Tačiau, kaip visuomet, pasaulio pabaiga neatėjo. O ši pandemija, nors sutikta kaip naujųjų laikų maras, visai realiai gali likti tik nežymiu vieno sakinio įrašu apie 2020–2021 metus ateities istorijos vadovėliuose.
Žinoma, skelbti pergalę prieš pandemiją dar kiek anksti. Taip pat dar net labai anksti spėti, kokias geopolitines ar socialines sistemines pasekmes gali sukelti šis šokas. Nes netiesioginių ilgalaikių pasekmių tikrai gali būti daug įvairių. Tačiau jos tikrai nebus tokios banalios, kokios buvo prognozuotos karantino metu.
Gyvenimas per naktį iš esmės nesikeis. Nors prieš gerą mėnesį populiaru buvo aiškinti, kad darbas niekada nebebus toks, koks buvo, visi pradės dirbti iš namų, biurai taps niekam nereikalingi, o sugalvojus į tą biurą nueiti teks pereiti karinio lygio laboratorijos sterilizacijos programą, jau šiandien didelė dalis žmonių grįžta į biurus, kaip buvo įprasta metų pradžioje. Per ateinančius mėnesius į įprastą gyvenimą biure grįš beveik visi darbuotojai. O be virtuvėlėje atsiradusio dezinfekcinio skysčio buteliuko niekas ten iš esmės nesikeis.
Visuomenės sutartinai prieš kelis mėnesius palaidotos aviacijos ir turizmo industrijos, kurios jau niekada nebegalės būti tokios, kokios buvo, taip pat atnaujina įprastą veiklą. Viena svarbesnių temų visuomenėje tampa galimos vasaros kelionių kryptis, Lietuvos gyventojus atostogoms priimančios valstybės ir vis turistams neatsidarantis Egiptas. Vietiniuose kurortuose kainos augo 20–30 proc., tačiau ir tai nesumažina paklausos. Vasaros savaitgalį atostogauti prie vietinės jūros yra beveik neįmanoma, nes visos apgyvendinimo vietos užimtos.
Socialinis gyvenimas, kuriam taip pat prognozuota pabaiga, grįžta į visiškas normas. Nors balandį dar žadėjome gyvenime daugiau niekam rankos nespausti ir artimesniu nei 3 metru atstumu nuo kito žmogaus nebūti, birželį jau sėdime su 5–10 draugų kompanija prie vieno staliuko iki paryčių. Kartu su šimtais, tūkstančiais kitų, kurie dar prieš mėnesį buvo visam likusiam gyvenimui davę socialinių kontaktų mažinimo ir atstumo laikymosi įžadus.
Visus už efektyvumą taip girtus internetinius susitikimus, kurie turėjo parodyti, kad gyvas kontaktas yra niekam nereikalinga atgyvena, po truputį keičia įprastesni susitikimai pietaujant, geriant kavą ar kokioje nors kitoje aplinkoje. Vėl organizuojami renginiai, vyksta masiniai susibūrimai, planuojamos įvairios konferencijos. Visi pasiilgę gyvo kontakto, nori išeiti į lauką ir susitikti su kitais gyvais žmonėmis.
Pavyzdžius dalykų, kurie turėjo iš esmės pasikeisti arba nustoti egzistuoti, galima vardinti be galo. Visi jie pasirodys vis dar egzistuojantys ir iš esmės nepasikeitę. Nes rimti socialiniai pokyčiai nevyksta per naktį ar kelis mėnesius. Per dešimtis metų išugdyti ir įprasti elgesio modeliai taip paprastai nedingsta. Keli mėnesiai kitokio gyvenimo nėra tą gyvenimą keičianti patirtis. Tai tik trumpas nuotykis.
Žmonės yra linkę sureikšminti įvairius įvykius. Kuomet nutinka kažkas gero, žmonės tampa perdėtai optimistiški ir formuoja ypatingai teigiamus ateities lūkesčius. Dėl ko dažnai priima rizikingus sprendimus. Lygiai taip pat, jei nutinka kažkas baisaus, žmonės tampa linkę formuoti ypatingai neigiamus ateities lūkesčius. Tikimasi, kad viskas bus tik blogiau, liūdniau, žiauriau. Todėl, ištikus pandemijai, žmonės linkę tikėtis naujų panašaus masto blogų įvykių ir ateityje.
Prie šių procesų prisideda ir mūsų fantazija. Perskaitytos knygos, matyti filmai ar serialai apie pasaulį užpuolusius virusus, distopinę ateitį ir tos ateities visuomenes, galvoje susimaišo į vieną visumą ir, kartu su ypatingai neigiamais lūkesčiais, padeda mums piešti kreivą ateities paveikslą. Kuris nėra piešiamas pagal objektyvią realybę, tačiau pagal subjektyvius praeities išgyvenimus ir tendencingai susiformuotus lūkesčius.
Dėl to labai lengvai patikime, kad jau šį kartą tai tikrai viskas bus kitaip. Viskas keisis. Pasaulis nebebus toks, koks buvo. Iš sukrėtimo išeisime visai kitokie, gyventi turėsime mokytis iš naujo. Ir taip toliau, ir toliau, ir toliau.
Bet to niekada nenutinka.
Po visų istorinių krizių ar sukrėtimų, su dalimi kurių palyginus dabartinė pandemija yra visiškai juokinga ir nežymi, į gyvenimą grįžtame daugiau ar mažiau tokie, kokie į tą krizę įėjome. Nepaisant, jog kiekvieno sukrėtimo metu nepailsdami aiškiname, kad va tokio šoko pasaulis dar nematė. Todėl šį kartą viskas bus kitaip.
Taip pat nutiks ir šį kartą. Galimai COVID-19 pradėjo tam tikrus sisteminius socialinius ar geopolitinius procesus, kurių pasekmes jausime po 5–10 metų. Tai tikrai realu. Tačiau tikėtis, kad keli mėnesiai karantino iš esmės pakeis žmogaus elgesio modelius trumpuoju laikotarpiu yra naivu. Pasaulio pabaigos, kaip visuomet, nebuvo ir nebus. Gyvenimas palaipsniui normalizuosis, kol, patys net nepastebėdami, vėl grįšime į mums įprastą gyvenimą.
Neverta kiekvieną kartą rimtesniam įvykiui nutikus pradėti visko dramatizuoti. Nors įvykis tuo metu gali atrodyti be galo baisus, egzistuoja labai aukšta tikimybė, kad tas įvykis pirmiausia nėra toks baisus, koks atrodo, o antra, beveik garantuotai žmonija yra pergyvenusi ir žymiai baisesnių dalykų. Kurie nevedė į kažkokius baisius struktūrinius visuomenės pokyčius.
Po bet kokio šoko gyvenimas visuomet, kartais greičiau, o kartais lėčiau, normalizuojasi. Todėl kiekvieno šoko metu racionaliausia tikėtis, kad viskas po metų bus taip pat, kaip buvo. Tuo tarpu mažiausiai racionalu piešti absoliučiai pasikeitusio pasaulio scenarijus.